¹Jezuz, o vezañ aet ac'hano, a zeuas en e vro, hag e ziskibien a heulias anezhañ.

¹Išvykęs iš ten, Jis, mokinių lydimas, parkeliavo į savo tėviškę.

²Pa zeuas ar sabad, en em lakaas de gelenn er sinagogenn; kalz eus ar re en kleve, a oa souezhet hag a lavare: A belec'h e teu an traoù-se d'an den-mañ? Petra eo ar furnez-se a zo bet roet dezhañ, hag ar mirakloù bras en em ra dre e zaouarn?

²Atėjus sabatui, Jis pradėjo mokyti sinagogoje. Daugelis girdėdami stebėjosi: “Iš kur Jam tai? Kas per išmintis Jam suteikta, kad net tokie stebuklai daromi Jo rankomis?

³Ha n'eo ket eñ ar c'halvez, mab Mari, breur Jakez, Jozez, Jud ha Simon? E c'hoarezed, ha n'emaint ket amañ en hon touez? Hag e kavent tamall ennañ.

³Argi Jis ne dailidė, ne Marijos sūnus, Jokūbo, Jozės, Judo ir Simono brolis?! Argi Jo seserys negyvena čia, pas mus?!” Ir jie piktinosi Juo.

⁴Met Jezuz a lavaras dezho: Ur profed n'eo disprizet nemet en e vro, e-touez e gerent hag ar re eus e di e-unan.

⁴O Jėzus jiems tarė: “Pranašas nebūna be pagarbos, nebent savo tėviškėje tarp savo giminių ir savo namuose”.

⁵Ne c'hellas ober eno mirakl ebet, nemet e yac'haas un nebeud tud klañv, en ur lakaat e zaouarn warno.

⁵Ir Jis ten negalėjo padaryti jokio stebuklo, tik keliems ligoniams uždėjo rankas ir juos išgydė.

⁶Souezhet e oa eus o diskredoni; hag e valeas ar bourc'hioù war-dro en ur gelenn.

⁶Ir Jis stebėjosi jų netikėjimu. Jis ėjo per apylinkės kaimus ir mokė.

⁷Neuze e c'halvas an daouzek, hag en em lakaas d'o c'has daou ha daou, en ur reiñ dezho ar galloud war ar speredoù hudur;

⁷Jėzus pasišaukė pas save dvylika, ėmė juos siuntinėti po du ir davė jiems valdžią netyrosioms dvasioms.

⁸hag e c'hourc'hemennas dezho na gemerjent netra evit an hent, nemet ur vazh, na sac'h, na bara, na moneiz er c'houriz,

⁸Liepė, be lazdos, nieko neimti į kelionę­nei krepšio, nei duonos, nei pinigų dirže,­

⁹met sandalennoù en o zreid, ha na zougjent ket daou wiskamant.

⁹tik apsiauti sandalais, bet neapsivilkti dviejų tunikų.

¹⁰Lavarout a reas ivez dezho: En ti bennak ma'z it, chomit eno betek ma'z eot kuit eus al lec'h-se.

¹⁰Ir sakė jiems: “Į kuriuos namus užeisite, ten ir pasilikite, kol išvyksite.

¹¹Ha pa en em gavo tud n'ho tegemerint ket, ha n'ho selaouint ket, en ur vont ac'hano, hejit ar poultr eus ho treid e testeni a-enep dezho. [Me a lavar deoc'h, e gwirionez, penaos e vo dousoc'h da Sodom ha da C'homora e deiz ar varn, eget d'ar gêr-se.]

¹¹Jei kurioje vietoje jūsų nepriimtų ir nesiklausytų, išeidami iš ten nusikratykite dulkes nuo kojų, kaip liudijimą prieš juos”.

¹²O vezañ aet eta, e prezegjont d'an dud kaout keuz.

¹²Jie išėjo ir skelbė atgailą,

¹³Kas a rejont kuit kalz a ziaoulien, hag ec'h eouljont gant eoul kalz a dud glañv, hag e yac'hajont anezho.

¹³išvarė daug demonų, daugelį ligonių tepė aliejumi ir išgydė.

¹⁴Ar roue Herodez a glevas komz eus Jezuz, rak e anv a oa dija brudet bras; hag e lavaras: Ar Yann-se, an hini a vadeze, a zo adsavet a-douez ar re varv; setu perak en em ra kalz a virakloù drezañ.

¹⁴Karalius Erodas išgirdęs,­nes Jėzaus vardas tapo plačiai žinomas,­kalbėjo: “Jonas Krikštytojas prisikėlė iš numirusių ir todėl jame veikia stebuklingos jėgos”.

¹⁵Re all a lavare: Elia eo; ha re all: Ur profed eo, pe evel unan eus ar brofeded.

¹⁵Kiti tvirtino: “Jis­Elijas!” Dar kiti sakė: “Jis pranašas, kaip ir kiti pranašai”.

¹⁶Herodez eta, o klevout kement-se, a lavaras: Yann eo, an hini am eus graet dibennañ; adsavet eo a varv.

¹⁶Tai išgirdęs, Erodas sakė: “Tai Jonas, kuriam aš nukirsdinau galvą,­jis prisikėlė!”

¹⁷Rak Herodez en devoa kaset da gemer Yann, hag en devoa graet e eren er prizon, abalamour da Herodiaz, gwreg Filip e vreur, dre m'en devoa he dimezet.

¹⁷Pats Erodas buvo įsakęs suimti Joną ir laikė jį sukaustytą kalėjime dėl savo brolio Pilypo žmonos Erodiados, kurią buvo vedęs.

¹⁸Ha Yann a lavare da Herodez: N'eo ket grataet dit kaout gwreg da vreur.

¹⁸Jonas mat sakė Erodui: “Nevalia tau gyventi su brolio žmona”.

¹⁹Dre-se, Herodiaz he devoa droug outañ, hag e c'hoantae e lakaat d'ar marv; met ne c'helle ket,

¹⁹Erodiada neapkentė Jono ir troško jį nužudyti, tačiau negalėjo,

²⁰rak Herodez a zouje Yann, oc'h anavezout penaos e oa un den reizh ha santel; prederius e oa en e geñver; ober a rae memes kalz a draoù eus e alioù, hag en selaoue gant plijadur.

²⁰nes Erodas bijojo Jono, žinodamas jį esant teisų ir šventą vyrą, ir todėl jį saugojo. Girdėdamas Joną kalbant, jis daug ką darydavo ir mielai jo klausydavosi.

²¹Met un devezh mat a zeuas. Herodez, dre ma oa deiz e c'hanedigezh, a roas ur fest da re vras e lez, da vistri e arme, ha da re vras Galilea.

²¹Proga pasitaikė, kai Erodas, švęsdamas savo gimimo dieną, iškėlė pokylį savo didžiūnams, kariuomenės vadams ir Galilėjos kilmingiesiems.

²²Merc'h Herodiaz, o vezañ deuet, o vezañ dañset, hag o vezañ plijet da Herodez ha d'ar re en devoa pedet, ar roue a lavaras d'ar plac'h yaouank: Goulenn diganin ar pezh a gari hag en roin dit.

²²Erodiados duktė ten įėjusi šoko ir patiko Erodui bei jo svečiams. Karalius tarė mergaitei: “Prašyk iš manęs, ko tik nori, ir aš tau duosiu”.

²³Ha gant le e lavaras: Kement a c'houlenni a roin dit, betek an hanter eus va rouantelezh.

²³Ir jis prisiekė: “Ko tik prašysi, aš tau duosiu, kad ir pusę savo karalystės!”

²⁴O vezañ aet er-maez, hi a lavaras d'he mamm: Petra a c'houlennin? Hag he mamm a lavaras dezhi: Penn Yann-Vadezour.

²⁴Tada ji nuėjusi paklausė savo motiną: “Ko man prašyti?” O ši tarė: “Jono Krikštytojo galvos!”

²⁵Hag o vezañ deuet buan da gavout ar roue, e reas he goulenn, hag e lavaras: C'hoantaat a ran e rofes din, war ur plad, raktal, penn Yann-Vadezour.

²⁵Toji, skubiai atbėgusi pas karalių, paprašė: “Noriu, kad man tuojau duotum dubenyje Jono Krikštytojo galvą”.

²⁶Ar roue a voe glac'haret bras; koulskoude, abalamour d'e le ha d'ar re a oa azezet gantañ, ne fellas ket dezhañ nac'hañ outi.

²⁶Karalius labai nuliūdo, tačiau dėl priesaikos ir svečių nesiryžo jai atsakyti.

²⁷Hag e kasas raktal unan eus e warded, hag e c'hourc'hemennas dezhañ degas penn Yann. Ar gward a yeas hag a droc'has e benn er prizon,

²⁷Jis tuoj pat pasiuntė budelį ir įsakė jam atnešti Jono galvą. Šis nuėjęs nukirto jam kalėjime galvą

²⁸hag e zegasas war ur plad, e reiñ a reas d'ar plac'h yaouank, hag ar plac'h yaouank e roas d'he mamm.

²⁸ir, atnešęs ją dubenyje, padavė mergaitei, o mergaitė atidavė ją savo motinai.

²⁹Diskibien Yann o vezañ klevet kement-se, a zeuas hag a gemeras e gorf, hag e lakajont anezhañ en ur bez.

²⁹Tai išgirdę, Jono mokiniai atėjo, paėmė jo kūną ir palaidojo kape.

³⁰An ebestel a zeuas da gavout Jezuz, hag a lavarjont dezhañ kement o devoa graet, ha kement o devoa kelennet.

³⁰Apaštalai susirinko pas Jėzų ir papasakojo Jam viską, ką buvo nuveikę ir ko mokę.

³¹Eñ a lavaras dezho: Deuit a-du, en ul lec'h distro, ha diskuizhit un nebeud; rak kement a dud a yae hag a zeue ken n'o devoe ket amzer memes da zebriñ.

³¹O Jis tarė jiems: “Eikite vieni į nuošalią vietą ir truputį pailsėkite”. Mat daugybė žmonių ateidavo ir išeidavo, ir jiems nebūdavo laiko nė pavalgyti.

³²Mont a rejont eta en ur vag, a-du en ul lec'h distro.

³²Ir jie išplaukė valtimi į negyvenamą vietą.

³³Met ar bobl a welas anezho o vont kuit, ha kalz en anavezas; hag o redek, war droad, eus an holl gêrioù, ec'h errujont a-raok dezho, [hag en em zastumjont en e gichen.]

³³Bet žmonės pastebėjo juos išplaukiant, ir daugelis pažino Jį. Iš visų miestų subėgo ten pėsti, pralenkdami mokinius, ir susirinko pas Jį.

³⁴Neuze Jezuz, o vezañ aet, a welas ul lod bras a dud, hag en devoe truez outo, abalamour ma oant evel deñved hep pastor, hag en em lakaas da zeskiñ dezho meur a dra.

³⁴Išlipęs į krantą, Jėzus pamatė didžiulę minią, ir Jam pagailo žmonių, nes jie buvo tarsi avys be piemens; ir pradėjo juos mokyti daugelio dalykų.

³⁵Evel ma oa dija diwezhat, e ziskibien a dostaas outañ hag a lavaras: Al lec'h-mañ a zo distro, ha diwezhat eo;

³⁵Dienai baigiantis, priėjo prie Jo mokiniai ir kalbėjo: “Čia dykvietė, ir jau vėlyvas laikas.

³⁶kas anezho kuit, evit ma'z aint er c'hêrioùigoù hag er bourc'hioù war-dro, ha ma prenint boued, rak n'o deus netra da zebriñ.

³⁶Paleisk juos, kad, pasklidę po aplinkinius kiemus bei kaimus, nusipirktų duonos, nes jie neturi ko valgyti”.

³⁷Eñ a lavaras dezho: Roit hoc'h-unan da zebriñ dezho. Hag e respontjont dezhañ: Mont a rafemp da brenañ evit daou c'hant diner a vara, evit reiñ dezho da zebriñ?

³⁷Bet Jėzus tarė: “Jūs duokite jiems valgyti”. Mokiniai tada klausia: “Ar mums eiti ir nupirkti duonos už du šimtus denarų ir duoti jiems valgyti?”

³⁸Hag e lavaras dezho: Pet bara hoc'h eus? It, ha sellit. P'o devoe gwelet, e lavarjont: Pemp ha daou besk.

³⁸Jis sako: “Kiek turite kepalų? Eikite ir pažiūrėkite”. Patikrinę jie atsakė: “Penkis ir dvi žuvis”.

³⁹Neuze e c'hourc'hemennas dezho ober d'an holl azezañ, a vandennoù, war ar geot glas.

³⁹Jis įsakė susodinti žmones būriais ant žalios žolės.

⁴⁰Hag ec'h azezjont a renkoù, dre gantadoù ha dre hanter-kantadoù.

⁴⁰Ir tie susėdo būrys prie būrio, po šimtą ir po penkiasdešimt žmonių.

⁴¹Jezuz a gemeras ar pemp bara hag an daou besk, hag o sevel e zaoulagad etrezek an neñv, e rentas grasoù, e torras ar baraoù, hag e roas anezho d'e ziskibien, evit m'o rojent d'ar bobl; lodennañ a reas ivez an daou besk kenetrezo holl.

⁴¹Jėzus paėmė penkis kepalus ir dvi žuvis, pažvelgė į dangų, palaimino, laužė duoną ir davė savo mokiniams, kad padalintų žmonėms. Taip pat Jis padalino visiems tas dvi žuvis.

⁴²Debriñ a rejont holl hag o devoa a-walc'h.

⁴²Ir visi valgė ir pasisotino.

⁴³Hag e kasjont ganto daouzek panerad leun eus an nemorantoù bara hag eus ar pesked.

⁴³Jie pririnko dvylika pilnų pintinių duonos trupinių ir žuvies likučių.

⁴⁴Ar re o devoa debret eus ar baraoù-se a oa war-dro pemp mil den.

⁴⁴O valgytojų buvo apie penkis tūkstančius vyrų.

⁴⁵Kerkent goude, e reas d'e ziskibien mont er vag, hag e ziaraogiñ en tu all, etrezek Betsaida, e-pad ma kasje kuit ar bobl.

⁴⁵Tuojau Jis privertė savo mokinius sėsti į valtį ir pirma Jo irtis į kitą krantą prie Betsaidos, kol Jis paleisiąs žmones.

⁴⁶Ha p'en devoe o c'haset kuit, e pignas war ar menez evit pediñ.

⁴⁶Juos paleidęs, Jis nuėjo į kalną melstis.

⁴⁷An abardaez o vezañ deuet, ar vag a oa e kreiz ar mor, hag eñ a oa e-unan war an douar.

⁴⁷Atėjus vakarui, valtis buvo ežero viduryje, o Jis vienas sausumoje.

⁴⁸Hag e welas o devoa kalz a boan o roeñvat, rak an avel a oa en o enep; war-dro ar bedervet beilhadenn eus an noz e teuas d'o c'havout, o vale war ar mor; c'hoant en devoa d'o diaraogiñ.

⁴⁸Matydamas, kad mokiniai vargsta besiirdami,­nes vėjas buvo jiems priešingas,­apie ketvirtą nakties sargybą Jis ateina pas juos, žengdamas ežero paviršiumi, ir buvo bepraeinąs pro šalį.

⁴⁹Met pa weljont anezhañ, o vale war ar mor, e kredjont e oa un teuz, hag e krijont.

⁴⁹Šie, pamatę Jį einantį ežeru, pamanė, jog tai šmėkla, ir pradėjo šaukti.

⁵⁰Rak holl a weljont anezhañ, hag e voent spontet; met kerkent e komzas outo hag e lavaras dezho: Ho pet fiziañs, me eo, n'ho pet ket aon.

⁵⁰Mat visi Jį matė ir išsigando. Bet Jis tuojau juos prakalbino: “Drąsos! Tai Aš. Nebijokite!”

⁵¹Hag e pignas d'o c'havout er vag, an avel a baouezas, hag e voent souezhet meurbet o-unan ha leuniet a estlamm,

⁵¹Tada Jis įlipo pas juos į valtį, ir vėjas liovėsi. Mokiniai buvo didžiai apstulbinti ir be galo stebėjosi,

⁵²rak n'o devoa ket komprenet mirakl ar baraoù, dre ma oa o c'halonoù kaledet.

⁵²nes nebuvo supratę duonos stebuklo, kadangi jų širdis tebebuvo užkietėjusi.

⁵³P'o devoe treuzet ar mor, e teujont da vro C'henezared, hag e touarjont eno.

⁵³Persiyrę per ežerą, jie pasiekė Genezareto kraštą ir čia lipo į krantą.

⁵⁴Pa oant aet er-maez ar vag, re al lec'h-se en anavezas raktal,

⁵⁴Jiems išlipus iš valties, žmonės tuojau pažino Jį,

⁵⁵hag e redjont en holl vro tro-war-dro, hag en em lakajont da zougen war gweleoù bihan ar re a oa klañv, e kement lec'h ma klevent lavarout e oa.

⁵⁵apibėgo visą apylinkę ir pradėjo gabenti neštuvais ligonius ten, kur girdėjo Jį esant.

⁵⁶E pelec'h bennak ma'z ae, er bourc'hioù, pe er c'hêrioù, pe war ar maez, e lakaent an dud klañv war al leurgêrioù hag e pedent anezhañ d'o lezel da stekiñ, da vihanañ, ouzh bord e sae; hag an holl re a stoke outañ, a oa yac'haet.

⁵⁶Ir kur Jėzus užeidavo į kaimus, miestus ar kiemus, jie aikštėse guldydavo ligonius ir maldaudavo Jį, kad leistų jiems palytėti bent savo drabužio apvadą. Ir visi, kas tik Jį paliesdavo, išgydavo.