¹Jezuz o komz, a lavaras a-nevez dezho dre barabolennoù:

¹Jėzus vėl kalbėjo palyginimais:

²Rouantelezh an neñvoù a zo heñvel ouzh ur roue hag a reas ur goan-eured evit e vab.

²“Su dangaus karalyste yra panašiai kaip su karaliumi, kuris kėlė savo sūnui vestuves.

³Kas a reas e vevelien da c'hervel ar re a oa bet pedet d'an eured; met ne felle ket dezho dont.

³Jis išsiuntė tarnus šaukti pakviestųjų į vestuvių pokylį, bet tie nenorėjo ateiti.

⁴Kas a reas adarre mevelien all, en ur lavarout: Lavarit d'ar re a zo bet pedet: Setu, va lein am eus fichet, lazhet em eus va ejened ha va loened lard, pep tra a zo prest, deuit d'an eured.

⁴Tada jis vėl siuntė kitus tarnus, liepdamas: ‘Sakykite pakviestiesiems: Štai surengiau pokylį, mano jaučiai ir nupenėti veršiai papjauti, ir viskas paruošta. Ateikite į vestuves!’

⁵Met ne rejont van ebet ouzh kement-se, hag ez ejont, unan d'e bark, unan all d'e genwerzh,

⁵Tačiau kviečiamieji jo nepaisė ir nuėjo kas sau: vienas į ūkį, kitas prekiauti,

⁶ha re all a grogas en e vevelien, o gwallgasas hag o lazhas.

⁶o kiti tarnus nutvėrę išniekino ir užmušė.

⁷Ar roue a yeas droug ennañ, hag o vezañ kaset e soudarded, e lakaas da vervel al lazherien-se, hag e tevas o c'hêr.

⁷Tai išgirdęs, karalius užsirūstino ir, išsiuntęs kariuomenes, sunaikino tuos žmogžudžius ir padegė jų miestą.

⁸Neuze e lavaras d'e vevelien: An eured a zo prest, met ar re a oa bet pedet dezhi ne oant ket din anezhi.

⁸Tuomet jis tarė savo tarnams: ‘Vestuvės surengtos, bet pakviestieji nebuvo verti.

⁹It eta er c'hroazhentoù, ha galvit d'an eured an holl re a gavot.

⁹Todėl eikite į kryžkeles ir, ką tik rasite, kvieskite į vestuves’.

¹⁰E vevelien, o vezañ aet dre an hentoù, a zastumas kement a gavjont, mat ha fall, ha sal an eured a voe leuniet gant tud ouzh taol.

¹⁰Tarnai išėjo į kelius ir surinko visus, ką tik sutiko, blogus ir gerus. Ir vestuvės buvo pilnos svečių.

¹¹Ar roue, o vezañ deuet evit gwelout ar re a oa ouzh taol, a welas eno un den n'en devoa ket gwisket un dilhad eured.

¹¹Karalius atėjo pasižiūrėti svečių ir pamatė žmogų, neapsirengusį vestuviniu drabužiu.

¹²Lavarout a reas dezhañ: Va mignon, penaos out deuet amañ hep kaout un dilhad eured? Eñ a chomas mut.

¹²Jis tarė jam: ‘Bičiuli, kaip čia įėjai, neturėdamas vestuvių drabužio?’ Tasai tylėjo.

¹³Neuze ar roue a lavaras d'ar vevelien: Ereit e zaouarn hag e dreid, ha taolit eñ en deñvalijenn a-ziavaez, e-lec'h ma vo goueladegoù ha grigoñsadegoù-dent.

¹³Tada karalius paliepė tarnams: ‘Suriškite jam rankas ir kojas ir išmeskite jį laukan į tamsybes. Ten bus verksmas ir dantų griežimas’.

¹⁴Rak kalz a zo galvet, met nebeut a zo dibabet.

¹⁴Nes daug pašauktų, bet maža išrinktų”.

¹⁵Neuze ar farizianed a yeas d'en em guzuliañ war an doare d'e dapout en e gomzoù.

¹⁵Tuomet fariziejai pasitraukė ir tarėsi, kaip Jį sugauti kalboje.

¹⁶Kas a rejont d'e gavout o diskibien gant an herodianed, da lavarout dezhañ: Mestr, gouzout a reomp penaos out gwirion ha penaos e kelennez hent Doue hervez ar wirionez, hep ober van eus den ebet, rak ne sellez ket ouzh diavaez an dud.

¹⁶Jie nusiuntė pas Jį savo mokinių kartu su erodininkais, kurie klausė: “Mokytojau, mes žinome, kad esi tiesus, mokai Dievo kelio, kaip reikalauja tiesa, ir niekam nepataikauji, nes neatsižvelgi į asmenis.

¹⁷Lavar deomp eta petra a soñjez: Ha dleet eo paeañ ar gwir da Gezar, pe n'eo ket?

¹⁷Tad pasakyk mums, kaip manai: reikia mokėti ciesoriui mokesčius ar ne?”

¹⁸Met Jezuz, oc'h anavezout o fallentez, a lavaras dezho: Perak e temptit ac'hanon, pilpouzed?

¹⁸Suprasdamas jų klastą, Jėzus tarė: “Kam spendžiate man pinkles, veidmainiai?

¹⁹Diskouezit din ar moneiz ma vez paeet ar gwir gantañ. Hag e rojont dezhañ un diner.

¹⁹Parodykite man mokesčių pinigą!” Jie padavė Jam denarą.

²⁰Goulenn a reas outo: Eus piv eo ar skeud hag ar skrid-mañ?

²⁰Jis paklausė: “Kieno čia atvaizdas ir įrašas?”

²¹Int a lavaras dezhañ: Eus Kezar. Neuze e lavaras dezho: Roit eta da Gezar ar pezh a zo da Gezar, ha da Zoue ar pezh a zo da Zoue.

²¹Jie atsakė: “Ciesoriaus”. Tuomet Jėzus jiems tarė: “Atiduokite tad, kas ciesoriaus, ciesoriui, o kas Dievo­Dievui”.

²²Souezhet eus ar pezh a glevjont, e lezjont anezhañ hag ez ejont kuit.

²²Tai girdėdami, jie stebėjosi ir, palikę Jį, nuėjo.

²³An hevelep devezh, ar sadukeiz, hag a lavar n'eus ket a adsavidigezh a varv, a zeuas da gavout Jezuz, hag a reas outañ ar goulenn-mañ:

²³Tą pačią dieną atėjo pas Jį sadukiejų, kurie nepripažįsta mirusiųjų prisikėlimo, ir klausė:

²⁴Mestr, Moizez en deus lavaret: Mar marv unan bennak hep bugale, e vreur a zimezo d'e intañvez, evit sevel lignez d'e vreur.

²⁴“Mokytojau, Mozė yra pasakęs: ‘Jei kas mirtų bevaikis, tegul jo brolis veda jo žmoną ir pažadina savo broliui palikuonių’.

²⁵Bez' e oa en hon touez seizh breur. An hini kentañ a zimezas hag a varvas; hag evel n'en devoa ket a vugale, e lezas e wreg d'e vreur.

²⁵Štai pas mus buvo septyni broliai. Pirmasis vedęs mirė ir, neturėdamas vaikų, paliko žmoną savo broliui.

²⁶En hevelep doare e c'hoarvezas gant an eil, an trede, betek ar seizhvet.

²⁶Taip atsitiko antrajam ir trečiajam iki septintojo.

²⁷Ha d'an diwezhañ-holl, ar wreg a varvas ivez.

²⁷Po jų visų numirė ir ta moteris.

²⁸Da behini ar seizh-se e vo gwreg, en adsavidigezh a varv? Rak eo bet dezho holl.

²⁸Tad kurio iš septynių ji bus žmona prisikėlime? Juk visi yra ją turėję”.

²⁹Jezuz, a respontas dezho: En dallentez oc'h, dre n'anavezit ket ar Skriturioù, na galloud Doue.

²⁹Jėzus jiems atsakė: “Jūs klystate, nepažindami nei Raštų, nei Dievo jėgos.

³⁰Rak en adsavidigezh a varv, ar wazed n'o devo ket a wragez, nag ar gwragez a ezhec'h, met bez' e vint evel aeled Doue en neñv.

³⁰Prisikėlime nei ves, nei tekės, bet bus kaip Dievo angelai danguje.

³¹Met diwar-benn an adsavidigezh a varv, ha n'hoc'h eus ket lennet ar pezh en deus Doue lavaret deoc'h:

³¹O apie mirusiųjų prisikėlimą ar neskaitėte, kas jums Dievo pasakyta:

³²Me eo Doue Abraham, Doue Izaak, ha Doue Jakob? Doue n'eo ket Doue ar re varv, met Doue ar re vev.

³²‘Aš esu Abraomo Dievas, Izaoko Dievas ir Jokūbo Dievas’. Dievas nėra mirusiųjų Dievas, bet gyvųjų!”

³³Ar bobl a selaoue, hag a voe souezhet gant kelennadurezh Jezuz.

³³Tai girdėdama, minia stebėjosi Jo mokymu.

³⁴Ar farizianed, o vezañ klevet penaos en devoa lakaet da devel ar sadukeiz, en em zastumas,

³⁴Fariziejai, išgirdę, kad Jėzus nutildė sadukiejus, susirinko kartu,

³⁵hag unan anezho, doktor eus al lezenn, a reas ar goulenn-mañ outañ, evit e demptañ:

³⁵ir vienas iš jų, Įstatymo mokytojas, mėgindamas Jį, paklausė:

³⁶Mestr, pehini eo ar brasañ gourc'hemenn eus al lezenn?

³⁶“Mokytojau, koks įsakymas yra didžiausias Įstatyme?”

³⁷Jezuz a respontas dezhañ: Karout a ri an Aotrou da Zoue, eus da holl galon, eus da holl ene, hag eus da holl soñj.

³⁷Jėzus jam atsakė: “ ‘Mylėk Viešpatį, savo Dievą, visa savo širdimi, visa savo siela ir visu savo protu’.

³⁸Hennezh eo ar c'hentañ hag ar brasañ eus ar gourc'hemennoù.

³⁸Tai pirmasis ir didžiausias įsakymas.

³⁹Ha setu an eil a zo heñvel outañ: Karout a ri da nesañ eveldout da-unan.

³⁹Antrasis­panašus į jį: ‘Mylėk savo artimą kaip save patį’.

⁴⁰Eus an daou c'hourc'hemenn-se, e talc'h an holl lezenn hag ar brofeded.

⁴⁰Šitais dviem įsakymais remiasi visas Įstatymas ir Pranašai”.

⁴¹Evel ma oa ar farizianed en em zastumet, Jezuz a reas ur goulenn outo,

⁴¹Kol fariziejai tebebuvo susirinkę, Jėzus juos paklausė:

⁴²o lavarout: Petra a soñjit eus ar C'hrist? Da biv eo mab? Int a lavaras dezhañ: Da Zavid.

⁴²“Ką jūs manote apie Kristų? Kieno Jis Sūnus?” Jie atsakė: “Dovydo”.

⁴³Jezuz a lavaras dezho: Penaos eta e c'halv David anezhañ, dre ar Spered, e Aotrou, pa lavar:

⁴³Jis tarė jiems: “O kodėl gi Dovydas, Dvasios įkvėptas, vadina Jį Viešpačiu, sakydamas:

⁴⁴An Aotrou en deus lavaret da'm Aotrou: Azez a-zehou din, betek ma em bo graet eus da enebourien ur skabell dindan da dreid.

⁴⁴‘Viešpats tarė mano Viešpačiui: sėskis mano dešinėje, kol patiesiu Tavo priešus tarsi pakojį po Tavo kojų’.

⁴⁵Mar galv eta David e-unan anezhañ Aotrou, penaos eo-eñ e vab?

⁴⁵Jei tad Dovydas vadina Jį Viešpačiu, kaipgi tada Jis gali būti jo Sūnus?”

⁴⁶Ha den ne c'hellas respont ur ger dezhañ. Adalek an deiz-se, hini ne gredas mui ober goulenn ebet outañ.

⁴⁶Ir nė vienas negalėjo Jam atsakyti nė žodžio, ir niekas nedrįso nuo tos dienos Jį klausinėti.