¹ Yr oedd Joab fab Serfia yn gwybod fod calon Dafydd yn troi at Absalom.

¹Cerujos sūnus Joabas pastebėjo, kad karaliaus širdis palinko prie Abšalomo.

² Felly anfonodd Joab i Tecoa a chymryd oddi yno wraig ddoeth, a dywedodd wrthi, "Cymer arnat alaru a gwisg ddillad galar, a phaid �'th eneinio dy hun; bydd fel gwraig sydd ers amser maith yn galaru am y marw.

²Joabas pakvietė iš Tekojos išmintingą moterį ir tarė jai: “Apsivilk gedulo drabužiais, nesitepk aliejumi ir apsimesk gedinti ilgą laiką.

³ A dos at y brenin, a dywed fel hyn wrtho" � a gosododd Joab y geiriau yn ei genau.

³Nueik pas karalių ir taip jam kalbėk”. Ir Joabas įdėjo žodžius į jos lūpas.

⁴ Aeth y wraig o Tecoa at y brenin, a syrthiodd ar ei hwyneb i'r llawr a moesymgrymu; yna dywedodd, "Rho help, O frenin."

⁴Tekojietė moteris, atėjusi pas karalių, puolė veidu į žemę, išreikšdama jam pagarbą, ir tarė: “Karaliau, padėk”.

⁵ Gofynnodd y brenin iddi, "Beth sy'n dy boeni?" Dywedodd hithau, "Gwraig weddw wyf fi a'm gu373?r wedi marw.

⁵Karalius jos klausė: “Kas nutiko?” Ji atsakė: “Aš esu našlė, mano vyras miręs.

⁶ Yr oedd gan dy lawforwyn ddau fab, ond cwerylodd y ddau allan yn y wlad, heb neb i'w gwahanu; a thrawodd un ohonynt y llall, a'i ladd.

⁶Tavo tarnaitė turėjo du sūnus. Juodu susiginčijo laukuose ir, nesant kas juos perskiria, vienas užmušė kitą.

⁷ Ac yn awr y mae'r holl dylwyth wedi codi yn erbyn dy lawforwyn, a dweud, 'Rho inni'r hwn a laddodd ei frawd, er mwyn inni ei ladd am fywyd y brawd a lofruddiodd; a difethwn yr etifedd hefyd.' Felly byddant yn diffodd y marworyn sydd ar �l gennyf, fel na adewir i'm gu373?r nac enw nac epil ar wyneb daear."

⁷Dabar visi giminės, sukilę prieš mane, sako: ‘Išduok tą, kuris užmušė savo brolį, kad jį nužudytume už jo brolį ir sunaikintume paveldėtoją’. Tuo būdu jie siekia užgesinti man likusią kibirkštėlę, kad nepaliktų ant žemės mano vyrui nei vardo, nei palikuonių”.

⁸ Dywedodd y brenin wrth y wraig, "Dos di adref, ac fe roddaf orchymyn yn dy gylch."

⁸Karalius atsakė moteriai: “Eik į savo namus, aš duosiu nurodymą dėl tavęs”.

⁹ Atebodd hithau, "Bydded yr euogrwydd arnaf fi, f'arglwydd frenin, ac ar fy nheulu i; a bydded y brenin a'i orsedd yn ddieuog."

⁹Tekojietė moteris tarė karaliui: “Mano valdove karaliau, kaltė tebūna ant manęs ir mano tėvo namų, o karalius ir jo sostas bus nekaltas”.

¹⁰ Dywedodd y brenin, "Pwy bynnag fydd yn yngan gair wrthyt, tyrd ag ef ataf fi, ac ni fydd yn dy boeni di byth mwy."

¹⁰Karalius atsakė: “Kas tau grasins, tą atvesk pas mane, ir jis daugiau tavęs nebelies”.

¹¹ Atebodd hithau, "Bydded i'r brenin ddwyn hyn i sylw'r ARGLWYDD dy Dduw, rhag i'r dialwr gwaed ddistrywio eto, a rhag iddynt ddifetha fy mab." A dywedodd y brenin, "Cyn wired � bod yr ARGLWYDD yn fyw, ni chaiff blewyn o wallt pen dy fab syrthio i'r llawr."

¹¹Ji sakė: “Karaliau, atsimink Viešpatį, savo Dievą, ir nebeleisk kraujo keršytojams žudyti, kad jie nesunaikintų mano sūnaus”. Jis atsakė: “Kaip Viešpats gyvas, nė vienas tavo sūnaus plaukas nenukris žemėn”.

¹² Yna dywedodd y wraig, "Gad i'th lawforwyn ddweud un gair eto wrth f'arglwydd frenin." Dywedodd yntau, "Dywed."

¹²Moteris tarė: “Leisk savo tarnaitei pasakyti tau, karaliau, dar vieną dalyką”. Jis tarė: “Kalbėk”.

¹³ Ac meddai'r wraig, "Pam yr wyt wedi cynllunio fel hyn yn erbyn pobl Dduw? Wrth wneud y dyfarniad hwn y mae'r brenin fel un sy'n euog ei hun, am nad yw'n galw'n �l yr un a alltudiodd.

¹³Moteris sakė: “Kodėl tu esi nusistatęs prieš Dievo tautą? Juk taip kalbėdamas, karaliau, tu apkaltini pats save, neleisdamas grįžti savo ištremtajam.

¹⁴ Rhaid inni oll farw; yr ydym fel du373?r a dywelltir ar lawr ac ni ellir ei gasglu eto. Nid yw Duw yn adfer bywyd, ond y mae'n cynllunio ffordd rhag i'r alltud barhau'n alltud.

¹⁴Mes visi mirštame ir esame kaip ant žemės išlietas vanduo, kurio nebegalima surinkti; tačiau Dievas neatima gyvybės, bet atranda būdą, kad ištremtieji nebūtų atstumti nuo Jo.

¹⁵ Yn awr, y rheswm y deuthum i ddweud y neges hon wrth f'arglwydd frenin oedd fod y bobl wedi codi ofn arnaf; a phenderfynodd dy lawforwyn, 'Fe siaradaf �'r brenin; efallai y bydd yn gwneud dymuniad ei forwyn.

¹⁵Aš atėjau kalbėti karaliui, savo valdovui, dėl to, kad žmonės mane įbaugino. Tavo tarnaitė galvojo: ‘Kalbėsiu karaliui, gal karalius įvykdys savo tarnaitės prašymą.

¹⁶ Y mae'n siu373?r y gwrendy'r brenin, ac y bydd yn achub ei lawforwyn o law'r sawl sydd am fy nistrywio i a'm mab hefyd o etifeddiaeth Dduw.'

¹⁶Karalius juk išklausys ir išgelbės savo tarnaitę iš rankos, siekiančios išnaikinti mane ir mano sūnų iš Dievo mums skirto paveldėjimo’.

¹⁷ Meddyliodd dy lawforwyn hefyd y byddai gair f'arglwydd frenin yn gysur, oherwydd y mae f'arglwydd frenin fel angel Duw, yn medru dirnad rhwng da a drwg. Bydded yr ARGLWYDD dy Dduw gyda thi."

¹⁷Mano valdovo karaliaus žodis nuramino mane. Nes karalius yra kaip Dievo angelas ir skiria gera nuo pikta. Viešpats, tavo Dievas, tebūna su tavimi”.

¹⁸ Dywedodd y brenin wrth y wraig, "Paid � chelu oddi wrthyf un peth yr wyf am ei ofyn iti." Atebodd hithau, "Gofyn di, f'arglwydd frenin."

¹⁸Karalius tarė jai: “Neslėpk nuo manęs nieko, ko klausiu”. Moteris atsakė: “Tegul kalba karalius, mano valdovas”.

¹⁹ Yna gofynnodd y brenin, "A yw llaw Joab gyda thi yn hyn i gyd?" Atebodd y wraig, "Cyn wired � bod f'arglwydd frenin yn fyw, nid oes modd osgoi yr hyn a ddywedodd f'arglwydd frenin, ie, dy was Joab a roddodd orchymyn imi, ac ef a osododd y geiriau hyn i gyd yng ngenau dy lawforwyn.

¹⁹Karalius paklausė: “Ar ne Joabo ranka yra su tavimi šitame reikale?” Moteris sakė: “Kaip gyva tavo siela, mano valdove karaliau, niekas negali nukrypti nei į kairę, nei į dešinę nuo to, ką pasakė karalius. Taip, tavo tarnas Joabas mane pamokė ir įdėjo tuos žodžius į mano lūpas.

²⁰ Er mwyn rhoi agwedd wahanol ar y peth y gwnaeth dy was Joab hyn, ond y mae f'arglwydd cyn galled ag angel Duw i ddeall popeth ar wyneb daear."

²⁰Norėdamas taip išdėstyti visą reikalą, tavo tarnas Joabas tą padarė. Bet mano valdovas yra išmintingas kaip Dievo angelas ir žino visa, kas vyksta žemėje”.

²¹ Dywedodd y brenin wrth Joab, "Edrych, yr wyf am wneud hyn; felly, dos a thyrd �'r llanc Absalom yn �l."

²¹Karalius tarė Joabui: “Aš patenkinu tavo prašymą, eik ir parvesk jaunuolį Abšalomą”.

²² Syrthiodd Joab ar ei wyneb i'r llawr, a moesymgrymodd a bendithio'r brenin, a dweud, "Fe u373?yr dy was heddiw imi ennill ffafr yn dy olwg, f'arglwydd frenin, am iti wneud dymuniad dy was."

²²Joabas, parpuolęs veidu į žemę, nusilenkė ir dėkojo karaliui. Po to jis tarė: “Karaliau, mano valdove, šiandien žinau, kad radau malonę tavo akyse, nes patenkinai savo tarno prašymą”.

²³ Aeth Joab ar unwaith i Gesur, a dod ag Absalom yn �l i Jerwsalem.

²³Joabas, nuėjęs į Gešūrą, parvedė Abšalomą į Jeruzalę.

²⁴ Ond dywedodd y brenin, "Aed i'w du375? ei hun; ni chaiff weld fy wyneb i." Felly aeth Absalom i'w du375? ac ni welodd wyneb y brenin.

²⁴Karalius įsakė: “Tegul jis gyvena savo namuose, bet mano veido nematys”. Taip Abšalomas sugrįžo į savo namus, tačiau karaliaus nematė.

²⁵ Trwy Israel gyfan nid oedd neb y gellid ei ganmol am ei harddwch fel Absalom; nid oedd mefl arno o wadn ei droed hyd ei gorun.

²⁵Visame Izraelyje nebuvo gražesnio vyro už Abšalomą. Nuo galvos iki kojų padų jis neturėjo jokio trūkumo.

²⁶ Byddai'n eillio'i ben ar ddiwedd pob blwyddyn am fod ei wallt mor drwm, a phan bwysai'r gwallt oedd wedi ei eillio oddi ar ei ben, pwysai ddau can sicl yn �l safon y brenin.

²⁶Jis kirpdavosi plaukus kiekvienų metų pabaigoje, nes plaukai būdavo jam sunkūs. Jo nukirpti galvos plaukai svėrė du šimtus šekelių pagal karaliaus svorį.

²⁷ Ganwyd i Absalom dri mab, ac un ferch, o'r enw Tamar; yr oedd honno'n ferch brydferth.

²⁷Abšalomas turėjo tris sūnus ir vieną dukterį, vardu Tamara; ji buvo graži moteris.

²⁸ Arhosodd Absalom yn Jerwsalem am ddwy flynedd gyfan heb weld wyneb y brenin.

²⁸Abšalomas išgyveno Jeruzalėje dvejus metus, nematęs karaliaus veido.

²⁹ Yna anfonodd am Joab, er mwyn iddo'i anfon at y brenin, ond nid oedd yn fodlon dod. Anfonodd eilwaith, ond yr oedd yn gwrthod dod.

²⁹Jis kvietė Joabą pas save, norėdamas jį pasiųsti pas karalių, bet Joabas neatėjo. Antrą kartą pakviestas, Joabas taip pat neatėjo.

³⁰ Yna dywedodd wrth ei weision, "Edrychwch, y mae llain Joab yn ffinio ar f'un i, ac y mae haidd ganddo yno; ewch a rhowch hi ar d�n." A dyna weision Absalom yn rhoi'r llain ar d�n.

³⁰Tuomet Abšalomas kalbėjo savo tarnams: “Jūs žinote, kad Joabo laukas yra šalia mano ir jame auga miežiai. Eikite ir juos padekite”. Abšalomo tarnai padegė miežius.

³¹ Aeth Joab ar unwaith at Absalom i'w du375?, a gofyn iddo, "Pam y mae dy weision wedi rhoi fy llain i ar d�n?"

³¹Tada Joabas, atėjęs pas Abšalomą, klausė: “Kodėl tavo tarnai padegė mano miežius?”

³² Ac meddai Absalom wrth Joab, "Edrych, fe anfonais atat a dweud, 'Tyrd yma imi dy anfon di at y brenin i ofyn pam y deuthum yn �l o Gesur; byddai'n well arnaf pe bawn wedi aros yno.' Yn awr yr wyf am weld wyneb y brenin, ac os oes camwedd ynof, lladded fi."

³²Abšalomas atsakė Joabui: “Aš tave kviečiau ateiti pas mane, nes norėjau, kad tu paklaustum karaliaus, kodėl turėjau grįžti iš Gešūro. Man būtų buvę geriau, jei ten būčiau pasilikęs. Aš noriu pamatyti karalių. Jei aš kaltas, tegul nužudo mane”.

³³ Yna daeth Joab at y brenin ac adrodd yr hanes wrtho, a galwodd yntau Absalom ato; ac wedi iddo ddod at y brenin, moesymgrymodd iddo �'i wyneb i'r llawr o flaen y brenin, a rhoddodd y brenin gusan i Absalom.

³³Joabas, atėjęs pas karalių, jam viską pranešė. Tada karalius pasikvietė Abšalomą. Jis atėjo pas karalių ir nusilenkė veidu iki žemės, o karalius pabučiavo Abšalomą.