1And David fled from Naioth by Ramah, and came and said before Jonathan, What have I done? what is mine iniquity, and what is my sin before thy father, that he seeks my life?
1Dovydas, pabėgęs iš Ramos Najoto, atėjo pas Jehonataną ir klausė: “Ką padariau, kuo nusikaltau, kuo nusidėjau tavo tėvui, kad jis ieško mano gyvybės?”
2And he said to him, God forbid; thou shalt not die: behold, my father will do nothing either great or small, and not apprise me; and why should my father hide this thing from me? it is not so.
2Jis jam atsakė: “Dieve gink! Tu nemirsi; štai mano tėvas visais reikalais tariasi su manimi. Kodėl jis šitą reikalą slėptų nuo manęs? Taip nebus”.
3And David swore again and again, and said, Thy father certainly knows that I have found favour in thy sight: and he has thought, Jonathan shall not know this, lest he be grieved; but truly [as] Jehovah liveth, and [as] thy soul liveth, there is but a step between me and death.
3Dovydas atsakė: “Tavo tėvas gerai žino, kad aš radau malonę tavo akyse, ir galvoja: ‘Jehonatanas to neturi žinoti, kad nesisielotų’. Kaip Viešpats gyvas ir gyva tavo sielatarp manęs ir mirties tik žingsnis”.
4And Jonathan said to David, What thy soul may say, I will even do it for thee.
4Jehonatanas atsakė Dovydui: “Padarysiu viską, ko trokšta tavo siela”.
5And David said to Jonathan, Behold, to-morrow is new moon, and I should not fail to sit with the king at meat; but let me go, that I may hide myself in the field until the third evening.
5Dovydas sakė Jehonatanui: “Štai rytoj yra jaunas mėnulis. Aš turėčiau su karaliumi sėdėti prie stalo. Leisk man eiti ir pasislėpti laukuose iki trečios dienos vakaro.
6If thy father should actually miss me, then say, David earnestly asked leave of me that he might run to Bethlehem his city; for there is a yearly sacrifice there for all the family.
6Jei tavo tėvas pasiges manęs, sakyk: ‘Dovydas labai prašė manęs leisti jam eiti į savo miestą Betliejų, kur jo visa šeima aukos kasmetinę auką’.
7If he say thus, It is well, -- thy servant shall have peace; but if he be very wroth, be sure that evil is determined by him.
7Jei jis sakys: ‘Gerai’, tai tavo tarnas bus saugus, o jei jis labai supyks, tai žinok, kad jis yra numatęs pikta.
8Deal kindly then with thy servant; for thou hast brought thy servant into a covenant of Jehovah with thee; but if there be in me iniquity, slay me thyself; for why shouldest thou bring me to thy father?
8Suteik malonę savo tarnui, nes tu padarei sandorą su manimi prieš Viešpatį. Bet jei aš nusikaltau, tu pats nužudyk mane. Kam tau mane vesti pas savo tėvą?”
9And Jonathan said, Far be it from thee; for, if I knew with certainty that evil were determined by my father to come upon thee, would I not tell it thee?
9Jehonatanas atsakė: “Tebūna tai toli nuo tavęs. Jei sužinosiu, kad mano tėvas yra numatęs tau pikta daryti, kodėl tau nepraneščiau?”
10Then said David to Jonathan, Who shall tell me? or what if thy father answer thee roughly?
10Dovydas klausė Jehonatano: “Kas man praneš, jei tavo tėvas rūsčiai tau atsakys?”
11And Jonathan said to David, Come and let us go out into the field. And they went out both of them into the field.
11Jehonatanas atsakė Dovydui: “Eikime į lauką”. Juodu išėjo į lauką.
12And Jonathan said to David, Jehovah, God of Israel, when I sound my father about this time to-morrow, [or] the next day, and behold, there be good toward David, and I then send not to thee, and apprise thee of it,
12Jehonatanas tarė Dovydui: “Viešpats, Izraelio Dievas, tebūna liudytojas. Jei aš rytoj ar trečią dieną sužinosiu iš savo tėvo, kad jis tau palankus, ir nepranešiu tau,
13Jehovah do so and much more to Jonathan. Should it please my father [to do] thee evil, then I will apprise thee of it, and send thee away, that thou mayest go in peace; and Jehovah be with thee, as he has been with my father.
13tegul Viešpats padaro man tai ir dar daugiau. Jei mano tėvas sumanęs pikta prieš tave, aš tau pranešiu ir tave išsiųsiu, kad galėtum eiti ramybėje, o Viešpats bus su tavimi, kaip Jis buvo su mano tėvu.
14And thou shalt not only while yet I live shew me the kindness of Jehovah, that I die not,
14Ir tu, jei aš būsiu gyvas, parodyk man Viešpaties gerumą, kad nemirčiau.
15but thou shalt not cut off thy kindness from my house for ever, no, not when Jehovah cuts off the enemies of David, every one from the face of the earth.
15Ir neatimk savo maloningumo nuo mano namų per amžius, kai Viešpats išnaikins visus Dovydo priešus žemėje”.
16And Jonathan made [a covenant] with the house of David, [saying,] Let Jehovah even require [it] at the hand of David's enemies!
16Taip Jehonatanas padarė sandorą su Dovydo namais, sakydamas: “Viešpats teatkeršija visiems Dovydo priešams”.
17And Jonathan caused David to swear again, by the love he had for him, for he loved him as he loved his own soul.
17Jehonatanas dar kartą prisiekė Dovydui, nes mylėjo jį kaip savo sielą.
18And Jonathan said to him, To-morrow is the new moon; and thou wilt be missed, for thy seat will be empty;
18Tada Jehonatanas tarė: “Rytoj jaunas mėnulis, tavęs pasiges, nes tavo vieta prie stalo bus tuščia.
19but on the third day thou shalt go down quickly, and come to the place where thou didst hide thyself on the day of the business, and abide by the stone Ezel.
19Po trijų dienų sugrįžk ir eik į tą vietą, kurioje buvai anksčiau pasislėpęs, ir atsisėsk šalia Ezelio akmens.
20And I will shoot three arrows on the side of it, as though I shot at a mark.
20Aš paleisiu tris strėles į tą pusę, lyg šaučiau į taikinį.
21And behold, I will send the lad, [saying,] Go, find the arrows. If I expressly say to the lad, Behold, the arrows are on this side of thee, take them; then come, for there is peace for thee, and it is nothing; [as] Jehovah liveth.
21Tada aš pasiųsiu berniuką atnešti strėles. Jei sakysiu berniukui: ‘Strėlės guli šiapus tavęs, surink jas!’, tuomet tau negresia pavojus, kaip Viešpats gyvas.
22But if I say thus to the youth: Behold, the arrows are beyond thee, -- go thy way; for Jehovah sends thee away.
22O jei tarsiu jam: ‘Strėlės guli už tavęs!’ tada eik, nes tave siunčia Viešpats.
23And as to the matter which thou and I have spoken of, behold, Jehovah is between me and thee for ever.
23O dėl mudviejų pasižadėjimo, tai Viešpats bus tarp tavęs ir manęs amžinai”.
24And David hid himself in the field; and it was the new moon, and the king sat at table to eat.
24Dovydas pasislėpė laukuose. Jauno mėnulio dieną karalius atsisėdo valgyti.
25And the king sat on his seat, as at other times, on the seat by the wall; and Jonathan arose, and Abner sat by Saul's side, and David's place was empty.
25Karalius kaip paprastai atsisėdo į savo vietą prie sienos, Jehonatanas atsistojo, ir Abneras atsisėdo šalia karaliaus, o Dovydo vieta liko tuščia.
26And Saul said nothing that day; for he thought, Something has befallen [him], that he is not clean: surely he is not clean.
26Saulius tą dieną nieko nesakė, manydamas, kad Dovydui kas nors atsitiko ir jis yra susitepęs.
27And it came to pass the next day after the new moon, the second [day of the month], as David's place was empty, that Saul said to Jonathan his son, Why has not the son of Jesse come to table, neither yesterday nor to-day?
27Bet kai Dovydo vieta buvo tuščia kitą dieną, Saulius tarė savo sūnui Jehonatanui: “Kodėl Jesės sūnus nei vakar, nei šiandien neatėjo valgyti?”
28And Jonathan answered Saul, David earnestly asked leave of me [to go] to Bethlehem,
28Jehonatanas atsakė Sauliui: “Dovydas labai prašė manęs išleisti jį į Betliejų,
29and said, Let me go, I pray thee; for we have a family sacrifice in the city; and my brother himself has commanded me [to be there]; and now, if I have found favour in thy sight, let me go away, I pray thee, and see my brethren. He has therefore not come to the king's table.
29sakydamas: ‘Leisk man eiti, nes mūsų šeima aukos mieste auką ir mano brolis liepė man atvykti. Jei radau malonę tavo akyse, išleisk mane aplankyti savo brolių’. Todėl jis neatėjo prie karaliaus stalo”.
30And Saul's anger was kindled against Jonathan, and he said to him, Son of the perverse rebellious woman, do not I know that thou hast chosen the son of Jesse to thine own shame and to the shame of thy mother's nakedness?
30Tada Saulius labai užsirūstino ir tarė Jehonatanui: “Tu iškrypėlės ir maištininkės sūnau, argi aš nežinau, kad tu išsirinkai Jesės sūnų savo ir savo motinos gėdai?
31For as long as the son of Jesse lives upon earth, thou shalt not be established, nor thy kingdom. And now send and fetch him to me, for he must die.
31Kol Jesės sūnus bus gyvas, tu nebūsi karaliumi ir neturėsi karalystės. Pasiųsk, kad jis būtų atvestas pas mane, nes jis turi mirti”.
32And Jonathan answered Saul his father, and said to him, Why should he be put to death? what has he done?
32Jehonatanas atsakė savo tėvui Sauliui: “Kodėl jis turi būti nužudytas? Ką jis padarė?”
33Then Saul cast the spear at him to smite him; and Jonathan knew that it was determined by his father to put David to death.
33Tada Saulius sviedė ietį, norėdamas jį perdurti. Taip Jehonatanas suprato, kad jo tėvas buvo apsisprendęs Dovydą nužudyti.
34And Jonathan arose from the table in fierce anger, and ate no meat the second day of the new moon; for he was grieved for David, because his father had done him shame.
34Jehonatanas labai supykęs atsikėlė nuo stalo ir nieko nevalgė antrą mėnesio dieną; jis buvo labai susirūpinęs dėl Dovydo, kurį jo tėvas paniekino.
35And it came to pass in the morning that Jonathan went out into the field, to the place agreed on with David, and a little lad with him.
35Rytą Jehonatanas išėjo į lauką tuo laiku, kurį buvo sutaręs su Dovydu, ir berniukas buvo su juo.
36And he said to his lad, Run, find now the arrows which I shoot. The lad ran, and he shot the arrow beyond him.
36Jehonatanas sakė berniukui: “Bėk, surink strėles, kurias paleisiu”. Berniukui bėgant, jis paleido strėlę.
37And when the lad came to the place of the arrow which Jonathan had shot, Jonathan cried after the lad and said, Is not the arrow away beyond thee?
37Jam nubėgus iki vietos, kur nukrito strėlė, Jehonatanas šaukė: “Ar strėlė nėra už tavęs?”
38And Jonathan cried after the lad, Make speed, haste, stay not! And Jonathan's lad gathered up the arrows, and came to his master.
38Ir Jehonatanas šaukė berniukui: “Greičiau! Skubėk! Nesustok!” Jehonatano berniukas surinko strėles ir atnešė savo valdovui.
39And the lad knew nothing: only Jonathan and David knew the matter.
39Berniukas nieko nežinojo. Tik Jehonatanas ir Dovydas žinojo, ką tai reiškia.
40And Jonathan gave his weapons to his lad, and said to him, Go, carry them to the city.
40Tuomet Jehonatanas padavė savo ginklus berniukui ir liepė juos nunešti į miestą.
41The lad went, and David arose from the side of the south, and fell on his face to the ground, and bowed himself three times; and they kissed one another, and wept one with another, until David exceeded.
41Berniukui nuėjus, Dovydas pakilo iš už akmenų, parpuolė veidu į žemę ir tris kartus nusilenkė. Juodu pasibučiavo ir ilgai verkė, bet labiausiai Dovydas.
42And Jonathan said to David, Go in peace, forasmuch as we have both of us sworn in the name of Jehovah, saying, Jehovah be between me and thee, and between my seed and thy seed for ever! And he arose and departed; and Jonathan went into the city.
42Pagaliau Jehonatanas tarė Dovydui: “Eik ramybėje, nes mudu prisiekėme Viešpaties vardu, sakydami: ‘Viešpats bus tarp tavęs ir manęs, tarp mano palikuonių ir tavo palikuonių per amžius’ ”.