1Apud la riveroj de Babel Ni sidis kaj ploris, Rememorante Cionon.
1Prie Babilono upių sėdėjome ir verkėme, atsimindami Sioną.
2Sur la salikoj tie Ni pendigis niajn harpojn.
2Ten ant gluosnių šakų pakabinome savo arfas.
3CXar tie niaj kaptintoj postulis de ni kantojn, Kaj niaj mokantoj gxojon, dirante: Kantu al ni el la kantoj de Cion.
3Nes mūsų trėmėjai mums liepė giedoti, kurie mus apiplėšė, ragino džiūgauti: “Pagiedokite mums Siono giesmių!”
4Kiel ni kantos sur fremda tero La kanton de la Eternulo?
4Kaip giedosime Viešpaties giesmę svetimoje šalyje?
5Se mi forgesos vin, ho Jerusalem, Tiam forgesigxu mia dekstra mano;
5Jeigu, Jeruzale, tave užmirščiau, mano dešinė tepamiršta mane!
6Algluigxu mia lango al mia palato, Se mi vin ne memoros, Se mi ne levos Jerusalemon en la supron de miaj gxojoj.
6Tepridžiūna prie gomurio mano liežuvis, jei tavęs neatsiminčiau, jeigu tu man brangesnė nebūtum už visus džiaugsmus, Jeruzale!
7Rememorigu, ho Eternulo, al la filoj de Edom La tagon de Jerusalem, kiam ili diris: Detruu, detruu gxis gxia fundamento.
7Viešpatie, atsimink Jeruzalės dieną prieš Edomo žmones. Jie sakė: “Griaukite, griaukite ją iki pamatų!”
8Ho ruinigema filino de Babel! Bone estos al tiu, Kiu repagos al vi por la faro, kiun vi faris al ni.
8O Babilone, tu naikintojau, laimingas bus, kas tau už mums padarytą skriaudą atmokės!
9Bone estos al tiu, Kiu prenos kaj frakasos viajn infanetojn sur sxtono.
9Laimingas, kas, pagriebęs kūdikius tavo, į kietą uolą sudaužys!