¹Tad viņš nonāca Derbē un Listrā. Lūk, un tur bija kāds māceklis, vārdā Timotejs, ticīgas jūdu sievietes dēls, bet tēvs bija pagāns.

¹Paulius atkeliavo į Derbę ir Listrą. Ir štai ten buvo vienas mokinys, vardu Timotiejus, kurio motina buvo įtikėjusi žydė, o tėvas­graikas.

²Brāļi, kas bija Listrā un Ikonijā, liecināja par viņu labu.

²Apie jį gerai liudijo Listros ir Ikonijaus broliai.

³Pāvils vēlējās, lai tas viņam ietu līdz, un, paņēmis, apgraizīja to jūdu dēļ, jo visi zināja, ka viņa tēvs ir pagāns.

³Paulius panorėjo jį pasiimti su savimi. Jis apipjaustydino jį dėl žydų, gyvenančių tame krašte. Mat visi žinojo jo tėvą esant graiką.

⁴Pārstaigādami pilsētas, viņi nodeva pildīšanai noteikumus, ko apustuļi un vecākie Jeruzalemē bija lēmuši.

⁴Keliaudami per miestus, jie liepdavo tikintiesiems laikytis Jeruzalės apaštalų bei vyresniųjų priimtų nutarimų.

⁵Un tā draudzes tika stiprinātas ticībā un ik dienas pavairojās skaitā.

⁵Taip bažnyčios stiprėjo tikėjimu ir kasdien augo skaičiumi.

⁶Bet kad viņi gāja caur Frīģiju un Galatijas apvidu, Svētais Gars aizliedza viņiem sludināt Dieva vārdu Āzijā.

⁶Jiems perėjus Frygiją ir Galatijos šalį, Šventoji Dvasia draudė jiems skelbti žodį Azijoje.

⁷Nonākuši Mīzijā, viņi mēģināja iet uz Bitīniju, bet Jēzus Gars viņiem to neļāva.

⁷Atvykę iki Myzijos, jie mėgino eiti į Bitiniją, tačiau Dvasia jų neleido.

⁸Tad viņi, pagājuši garām Mīzijai, nonāca Troadā.

⁸Perėję Myziją, jie nuėjo į Troadę.

⁹Un naktī Pāvils redzēja parādību: kāds vīrietis, maķedonietis, stāvēja un lūdza viņu, sacīdams: Nāc uz Maķedoniju un palīdzi mums!

⁹Čia Paulius naktį turėjo regėjimą: jam pasirodė makedonietis, kuris maldavo: “Ateik į Makedoniją ir padėk mums!”

¹⁰Bet kad viņš parādību bija redzējis, mēs tūdaļ taisījāmies iet uz Maķedoniju, būdami pārliecināti, ka Dievs mūs sauc sludināt viņiem evaņģēliju.

¹⁰Po šio regėjimo mes nedelsdami pasistengėme išvykti į Makedoniją, įsitikinę, kad Viešpats mus pašaukė skelbti jiems Evangeliją.

¹¹No Troadas aizbraukuši, mēs tiešā ceļā nonācām Samotrākē un nākošajā dienā Neapolē,

¹¹Išplaukę iš Troadės, leidomės tiesiog į Samotrakę ir rytojaus dieną į Neapolį.

¹²Un to turienes Filipos, kas ir pirmā vienas Maķedonijas daļas pilsēta un kolonija. Šinī pilsētā mēs pavadījām dažas dienas pārrunās.

¹²Iš čia atvykome į Filipus­pirmąjį šios Makedonijos dalies ir kolonijos miestą. Šiame mieste užtrukome kelias dienas.

¹³Tad sabata dienā mēs izgājām ārpus vārtiem pie upes, kur, šķiet, notika lūgšana; un apsēdušies mēs runājām ar sievietēm, kas tur bija sapulcējušās.

¹³Sabato dieną išėjome už miesto prie upės, kur pagal paprotį buvo maldos vieta, ir atsisėdę kalbėjome susirinkusioms moterims.

¹⁴Klausījās arī kāda sieviete, vārdā Līdija, kas godināja Dievu un bija purpura pārdevēja Tiatiras pilsētā. Kungs atvēra viņas sirdi, lai ievērotu to, ko runāja Pāvils.

¹⁴Viena dievobaiminga moteris, vardu Lidija, prekiaujanti purpuro drabužiais, kilusi iš Tiatyrų miesto, klausėsi, ir Viešpats atvėrė jos širdį tam, ką kalbėjo Paulius.

¹⁵Kad viņa un viņas nams bija kristīti, tā mūs lūdza, sacīdama: Ja jūs domājat, ka es esmu Kungam uzticīga, nāciet manā namā un palieciet! Un viņa mūs ļoti lūdza.

¹⁵Kai ji su savo namiškiais buvo pakrikštyta, ėmė mūsų prašyti: “Jei mane laikote Viešpaties tikinčiąja, ateikite ir pasilikite mano namuose”. Ji tiesiog mus privertė.

¹⁶Bet notika, ka, mums uz lūgšanu ejot, sastapa mūs kāda meitenei, kurai bija gaišreģes gars, un pareģodama tā deva saviem kungiem lielu peļņu.

¹⁶Kartą, einančius į maldos vietą, mus pasitiko viena tarnaitė, turinti spėjimo dvasią. Spėdama ji daug uždirbdavo savo šeimininkams.

¹⁷Viņa sekoja Pāvilam un mums un sauca, sacīdama: Šie cilvēki ir Visaugstā Dieva kalpi, kas sludina jums pestīšanas ceļu.

¹⁷Ji ėmė sekti paskui Paulių bei mus, šaukdama: “Šitie vyrai yra aukščiausiojo Dievo tarnai ir skelbia mums išgelbėjimo kelią”.

¹⁸To viņa darīja daudzās dienās. Tad Pāvils saskaities pagriezās apakaļ un sacīja garam: Jēzus Kristus vārdā es tev pavēlu iziet no viņas. Un tas izgāja tanī pat stundā.

¹⁸Taip ji darė daugelį dienų. Nebeapsikęsdamas Paulius atsigręžė ir paliepė dvasiai: “Jėzaus Kristaus vardu įsakau tau iš jos išeiti!” Ir dvasia tučtuojau išėjo.

¹⁹Bet tās kungi, redzēdami, ka zudusi viņu peļņas cerība, satvēra Pāvilu un Sīlu un veda tos tirgus laukumā pie priekšniekiem.

¹⁹Šeimininkai, pamatę, kad jų pasipelnymo viltys žlugo, sugriebė Paulių bei Silą ir nutempė į miesto aikštę pas vyresnybę.

²⁰Un tie sacīja, nododami viņus pilsētas pārvaldniekiem: Šie cilvēki, jūdi būdami, uztrauc mūsu pilsētu.

²⁰Nuvedę pas pretorius, jie tarė: “Šitie žmonės mūsų mieste kelia sąmyšį. Jie yra žydai

²¹Un viņi sludina ieražas, ko mums, romiešiem, nepieklājas ne pieņemt, ne pildīt.

²¹ir skelbia papročius, kurių mums, romėnams, nevalia nei priimti, nei laikytis”.

²²Un arī tauta sacēlās pret viņiem, un pilsētas pārvaldnieki, tiem drēbes noplēsuši, lika tos rīkstēm šaustīt.

²²Prieš juos sukilo ir minia. Pretoriai nuplėšė nuo jų drabužius ir įsakė juos mušti lazdomis.

²³Un kad tie viņiem daudz sitienu bija devuši, tie iemeta viņus cietumā un pavēlēja sargiem, lai stingri tos apsargā.

²³Davę daug kirčių, įmetė juos į kalėjimą, įsakydami kalėjimo prižiūrėtojui rūpestingai saugoti.

²⁴Tādu pavēli saņēmis, viņš tos ieslodzīja iekšējā cietumā, bet kājas ieslēdza siekstā.

²⁴Gavęs tokį įsakymą, kalėjimo prižiūrėtojas įgrūdo juos į vidinę kamerą, o jų kojas įtvėrė į šiekštą.

²⁵Bet pusnaktī Pāvils un Sīls lūdza un godināja Dievu; un apcietinātie klausījās viņos.

²⁵Apie vidurnaktį Paulius ir Silas meldėsi ir giedojo Dievui himnus. Kiti kaliniai jų klausėsi.

²⁶Piepeši notika liela zemestrīce, tā ka cietuma pamati sakustējās; un tūdaļ visas durvis atvērās, un visu važas atraisījās.

²⁶Staiga kilo toks stiprus žemės drebėjimas, jog kalėjimo pamatai susvyravo. Bematant atsivėrė visos durys, ir visiems nukrito pančiai.

²⁷Bet cietuma sargs, uzmodies un redzēdams, ka cietuma durvis atvērtas, izvilka zobenu un gribēja sevi nonāvēt, domādams, ka ieslodzītie aizbēguši.

²⁷Kalėjimo prižiūrėtojas nubudo ir, pamatęs atviras kalėjimo duris, išsitraukė kalaviją norėdamas nusižudyti: jis pamanė, kad kaliniai pabėgo.

²⁸Tad Pāvils sauca stiprā balsī, sacīdams: Nedari sev nekā ļauna, jo mēs visi šeit esam.

²⁸Bet Paulius garsiai sušuko: “Nedaryk sau pikto! Mes visi esame čia”.

²⁹Paprasījis ugunu, viņš iegāja iekšā un trīcēdams krita Pāvilam un Sīlam pie kājām.

²⁹Paprašęs šviesos, jis šoko vidun ir, visas drebėdamas, puolė Pauliui ir Silui po kojų.

³⁰Un viņš, izvedis tos ārā, sacīja: Kungi, kas man jādara, lai es kļūtu pestīts?

³⁰Po to išvedė juos laukan ir paklausė: “Gerbiamieji, ką turiu daryti, kad būčiau išgelbėtas?”

³¹Bet viņi atbildēja: Tici uz Kungu Jēzu, tad tu un tavs nams tiks pestīti.

³¹Jie atsakė: “Tikėk Viešpatį Jėzų Kristų ir būsi išgelbėtas tu ir tavo namai”.

³²Un tie runāja Kunga vārdu viņam un visiem, kas bija viņa namā.

³²Ir jie skelbė Viešpaties žodį jam ir jo namiškiams.

³³Un tanī pat nakts stundā viņš ņēma tos un mazgāja viņu brūces; un tūdaļ viņš un viss tā nams tika kristīti.

³³Tą pačią nakties valandą jis pasiėmė juos, nuplovė jų žaizdas ir nedelsiant kartu su visais saviškiais buvo pakrikštytas.

³⁴Un viņš atveda tos savā mājā, sēdināja pie galda un priecājās kopā ar visu savu namu, ticēdams Dievam.

³⁴Nusivedęs į savo namus, jis padengė jiems stalą ir su visais namiškiais džiūgavo, įtikėjęs Dievą.

³⁵Un kad uzausa diena, pilsētas pārvaldnieki sūtīja tiesas kalpotājus, lai atbrīvo šos cilvēkus.

³⁵Dienai išaušus, pretoriai pasiuntė liktorius pranešti kalėjimo viršininkui: “Paleisk tuos žmones!”

³⁶Tad cietuma sargs paziņoja Pāvilam šos vārdus: Pilsētas pārvaldnieki sūtīja, lai jūs atbrīvotu. Tad tagad izejiet un staigājiet mierā!

³⁶Tas perdavė tuos žodžius Pauliui: “Pretoriai liepia jus paleisti. Galite eiti ir ramiai keliauti”.

³⁷Bet Pāvils tiem sacīja: Tie mūs, romiešus, nenotiesātus, publiski šaustīja un ieslodzīja cietumā, bet tagad slepeni mūs izmet. Tā ne, bet lai nāk

³⁷Bet Paulius jiems atsakė: “Mus, Romos piliečius, nenuteistus viešai mušė ir įmetė į kalėjimą, o dabar nori slapta paleisti?! Šito nebus! Tegul patys ateina ir išveda!”

³⁸Un paši mūs izved! Tad tiesas kalpotāji paziņoja šos vārdus pilsētas pārvaldniekiem. Un tie nobijās, dzirdēdami, ka viņi romieši.

³⁸Liktoriai perdavė pretoriams šį atsakymą. Išgirdę, kad tai Romos piliečiai, pretoriai išsigando.

³⁹Un tie atnāca, atvainojās viņu priekšā un izveduši lūdza aiziet no pilsētas.

³⁹Jie atėjo, atsiprašė ir išsivedę prašė, kad paliktų miestą.

⁴⁰Tad viņi, izgājuši no cietuma, aizgāja pie Līdijas un, apmeklējuši un iepriecinājuši brāļus, devās ceļā.

⁴⁰Išėję iš kalėjimo, Paulius ir Silas užsuko pas Lidiją, pasimatė su broliais, padrąsino juos ir iškeliavo toliau.