1Pēc tam, kad nemiers bija norimis, Pāvils, saaicinājis mācekļus, pamācīja tos, atvadījās un devās ceļā, lai ietu uz Maķedoniju.
1Sąmyšiui pasibaigus, Paulius susikvietė mokinius ir atsisveikinęs iškeliavo į Makedoniją.
2Bet pārstaigājis šos apgabalus un daudz vārdiem tos pamācījis, viņš nonāca Grieķijā.
2Keliaudamas per anuos kraštus ir skatindamas mokinius gausiais žodžiais, jis atvyko į Graikiją,
3Tur viņš, palicis trīs mēnešus, domāja pārcelties uz Sīriju, bet, tā kā jūdi viņam uzglūnēja, viņš nolēma atgriezties caur Maķedoniju.
3kur pasiliko tris mėnesius. Kai jam besirengiant plaukti į Siriją žydai ėmė ruošti prieš jį sąmokslą, jis nutarė grįžti atgal per Makedoniją.
4Viņu pavadīja berojietis Zopatrs, Pirra dēls, tesalonīķieši - Aristarhs un Sekunds, derbietis Gaijs, Timotejs un no Āzijas - Tihiks un Trofims.
4Iki Azijos jį lydėjo Sopatras iš Berėjos, Aristarchas ir Sekundas iš Tesalonikos, Gajus iš Derbės ir Timotiejus, Tichikas ir Trofimas iš Azijos.
5Tie izgāja iepriekš un gaidīja mūs Troadā.
5Šie iškeliavo pirmiau ir laukė mūsų Troadėje.
6Mēs no Filipiem aizbraucām pēc neraudzētās maizes dienas un piecās dienās nonācām pie viņiem Troadā, kur palikām septiņas dienas.
6Po Neraugintos duonos dienų mes išplaukėme iš Filipų ir per penkias dienas atvykome pas juos į Troadę; ten išbuvome septynias dienas.
7Bet pirmajā nedēļas dienā, kad mēs sanācām maizi lauzt, Pāvils, gribēdams nākošajā dienā doties tālāk, runāja tiem; un viņa runa ieilga līdz pusnaktij.
7Pirmą savaitės dieną, mokiniams susirinkus laužyti duonos, Paulius mokė juos ir, kadangi žadėjo rytojaus dieną iškeliauti, tai užtęsė savo kalbą iki vidurnakčio.
8Bet augšistabā, kur mēs sanācām, bija daudz lampadu.
8Aukštutiniame kambaryje, kur jie buvo susirinkę, degė daug žibintų.
9Kad Pāvils tik ilgi runāja, tad kāds jauneklis, vārdā Eitihs, uz palodzes sēdēdams, iegrima dziļā miegā un, miega pārvarēts, nokrita no trešā stāva lejā un tika pacelts jau nedzīvs.
9Vienas jaunuolis, vardu Eutichas, sėdėjęs ant lango, giliai įmigo ir, Pauliui ilgiau bedėstant, miego įveiktas, iš trečio aukšto nukrito žemėn. Kai jį pakėlė, jis buvo nebegyvas.
10Tad Pāvils, nokāpis zemē pie viņa, nometās pār viņu un, to apkampis, sacīja: Neuztraucieties, jo viņa dvēsele vēl viņā.
10Nulipęs žemyn, Paulius pasilenkė ir, apglėbęs jį, tarė: “Nekelkite triukšmo, gyvybė tebėra jame”.
11Tad viņš, uzkāpis augšā, lauza maizi, baudīja to un, runājis pietiekoši līdz gaismai, aizceļoja.
11Vėl užlipęs aukštyn, jis laužė ir valgė duoną. Dar ilgai jis kalbėjo, lig pat aušros, ir tada iškeliavo.
12Bet zēnu tie aizveda dzīvu un ļoti priecājās.
12O jaunuolį atvedė gyvą, ir tai buvo nemaža paguoda.
13Tad mēs, iekāpuši kuģī, braucām uz Asu, gribēdami tur uzņemt Pāvilu, jo tā viņš, pats iedams pa zemes ceļu, mums pavēlēja.
13Mes, nuėję ir įsėdę į laivą, išplaukėme į Asą, kur ketinome paimti Paulių, nes jis buvo taip patvarkęs, pats norėdamas ten nuvykti pėsčias.
14Kad viņš Asā ar mums satikās, mēs viņu uzņēmām un pārcēlāmies uz Mitilēni.
14Kai jis susitiko su mumis Ase, paėmę jį, nuplaukėme į Mitilėnę.
15No turienes aizbraukuši, mēs nākošajā dienā nokļuvām iepretim Hijai, un otrā dienā mēs piestājāmies Samosā, bet nākošajā dienā nonācām Milētā;
15Iš ten plaukdami toliau, kitą dieną atsidūrėme priešais Chiją. Rytojaus dieną pasiekėme Samą ir, pabuvę Trogilione, dar po dienos atvykome į Miletą.
16Jo Pāvils nolēma braukt Efezai garām, lai neuzkavētos Āzijā. Viņš steidzās, lai, ja tas iespējams, Vasarsvētkus svinētu Jeruzalemē.
16Kad netektų gaišti Azijoje, Paulius nutarė aplenkti Efezą, nes jis skubėjo, norėdamas, jei įmanoma, Sekminių dieną būti Jeruzalėje.
17No Milētas viņš sūtīja uz Efezu un ataicināja baznīcas vecākos.
17Iš Mileto jis pasiuntė į Efezą pakviesti bažnyčios vyresniųjų.
18Kad viņi atnāca un bija kopā ar to, viņš tiem sacīja: Jūs zināt, ka no pirmās dienas, kopš esmu atnācis Āzijā, es visu laiku biju pie jums,
18Kai jie pas jį atvyko, Paulius prabilo: “Jūs žinote, kaip nuo pirmosios dienos, kurią įžengiau į Aziją, visą laiką pas jus elgiausi,
19Kalpodams Kungam visā pazemībā un asarās, un pārbaudījumos, ko man sagādāja jūdu vajāšanas;
19tarnaudamas Viešpačiui su visu nusižeminimu, ašaromis ir išbandymais, kurie ištiko mane dėl žydų pinklių.
20Arī neko noderīgu neesmu noklusējis, bet esmu jums sludinājis un jūs mācījis atklātībā un mājās,
20Kaip nieko nenutylėjau, kas naudinga, bet kalbėjau ir mokiau jus tiek viešumoje, tiek po namus,
21Apliecinādams jūdiem un pagāniem atgriešanos pie Dieva un ticību uz mūsu Kungu Jēzu Kristu.
21liudydamas žydams ir graikams apie atgailą prieš Dievą ir tikėjimą mūsų Viešpačiu Jėzumi Kristumi.
22Un tagad, lūk, garā saistīts, es eju uz Jeruzalemi, nezinādams, kas man tur notiks.
22Ir štai dabar aš, dvasios kalinys, keliauju į Jeruzalę, nežinodamas, kas man ten nutiks,
23Tikai Svētais Gars man katrā pilsētā liecina, sacīdams, ka važas un apspiešana mani gaida Jeruzalemē.
23tiktai Šventoji Dvasia kiekviename mieste man liudija, sakydama, kad manęs laukia pančiai ir suspaudimai.
24Bet no tā visa es nebīstos, un es nevērtēju savu dzīvību dārgāku par sevi, lai tikai pabeigtu savas gaitas un kalpošanu vārdam, ko esmu saņēmis no Kunga Jēzus, lai apliecinātu Dieva žēlastības evaņģēliju.
24Bet tai man nesvarbu, ir aš nebranginu savo gyvybės. Svarbu, kad tik su džiaugsmu baigčiau savo bėgimą ir tarnavimą, kurį gavau iš Viešpaties Jėzaus: liudyti Dievo malonės Evangeliją.
25Un, lūk, tagad es zinu, ka jūs visi, kuru vidū esmu staigājis, sludinādams Dieva valstību, manu vaigu vairs neredzēsiet.
25Ir štai dabar aš žinau, kad jūs visi, su kuriais buvau skelbdamas Dievo karalystę, daugiau nebematysite mano veido.
26Tāpēc es šinī dienā apstiprinu jums, ka esmu tīrs no visu asinīm.
26Todėl šiandien jums liudiju, jog esu švarus nuo visų kraujo.
27Jo es neesmu atturējies sludināt jums visu Dieva prātu.
27Aš nevengiau jums paskelbti visų Dievo nutarimų.
28Uzmaniet paši sevi un visu ganāmo pulku, kurā Svētais Gars jūs iecēlis par bīskapiem, lai ganītu Dieva Baznīcu, ko Viņš ar savām asinīm ieguvis.
28Būkite rūpestingi sau ir visai kaimenei, kuriai Šventoji Dvasia jus paskyrė prižiūrėtojais, kad ganytumėte Dievo bažnyčią, kurią Jis įsigijo savo krauju.
29Es zinu, ka pēc manas aiziešanas pie jums iebruks plēsīgi vilki, kas nesaudzēs ganāmo pulku.
29Nes aš žinau, kad, man pasitraukus, įsibraus pas jus žiaurių vilkų, kurie nepagailės kaimenės.
30No jums pašiem celsies vīri, runādami aplamības, lai aizrautu mācekļus sev līdz.
30Net iš jūsų atsiras tokių, kurie kreivomis kalbomis stengsis patraukti paskui save mokinius.
31Tāpēc esiet nomodā, pieminēdami, ka es trīs gadus dienām un naktīm nemitējos ar asarām ikvienu no jums pamācīt!
31Todėl budėkite ir nepamirškite, kad aš per trejus metus dieną ir naktį nepaliaudamas, su ašaromis įspėjinėjau kiekvieną.
32Un tagad es jūs novēlu Dievam un Viņa žēlastības vārdam, kas spēj celt un dot mantojumu ar visiem svētajiem.
32O dabar, broliai, pavedu jus Dievui ir Jo malonės žodžiui, kuris turi galią jus išugdyti ir duoti jums paveldėjimą tarp visų pašventintųjų.
33Sudrabu un zeltu vai drēbes ne no viena neesmu iekārojis.
33Nė iš vieno negeidžiau nei sidabro, nei aukso, nei drabužio.
34Jūs paši zināt, ka šīs manas rokas gādāja par to, kas bija vajadzīgs man un tiem, kas pie manis ir.
34Jūs žinote, kad mano ir buvusiųjų su manimi reikalams tarnavo šitos va mano rankos.
35Es jums visu esmu rādījis, ka, tā strādājot, jāuzņem vājie, atminēdamies Kunga Jēzus vārdu, ko Viņš sacījis: Svētīgāk ir dot nekā ņemt.
35Ir aš jums visur rodydavau, kad, šitaip triūsiant, reikia paremti silpnuosius ir atminti Viešpaties Jėzaus pasakytus žodžius: ‘Labiau palaiminta duoti negu imti’ ”.
36Un viņš, to sacījis, ceļos nometies, kopā ar viņiem visiem lūdza Dievu.
36Tai pasakęs, jis atsiklaupė ir kartu su visais pasimeldė.
37Bet visi gauži raudāja, metās Pāvilam ap kaklu un skūpstīja viņu,
37Visi pradėjo graudžiai verkti ir, puldami Pauliui ant kaklo, jį bučiavo.
38Visvairāk noskumdami par vārdiem, ko viņš sacīja, ka tie vairs viņa vaigu neredzēs. Un tie pavadīja viņu līdz kuģim.
38Jie ypač nuliūdo dėl žodžių, kad daugiau nebematysią jo veido. Po to jie palydėjo jį į laivą.