¹Bet Pāvils, uzlūkodams augsto tiesu, sacīja: Vīri, brāļi, es pēc vislabākās sirdsapziņas esmu dzīvojis Dieva priekšā līdz pat šai dienai.

¹Skvarbiu žvilgsniu permetęs sinedrioną, Paulius prabilo: “Vyrai broliai! Iki šios dienos elgiausi Dievo akivaizdoje visiškai gryna sąžine”.

²Te augstais priesteris Ananija pavēlēja tiem, kas ap to stāvēja, sist viņam pa muti.

²Bet vyriausiasis kunigas Ananijas įsakė šalia stovintiesiems smogti jam per burną.

³Tad Pāvils sacīja viņam: Dievs tevi sitīs, tu nobaltinātā siena! Tu sēdi, lai mani tiesātu pēc likuma, bet pret likumu pavēli mani sist.

³Tuomet Paulius jam tarė: “Tau smogs Dievas, tu, pabaltinta siena! Tu čia sėdi, kad mane teistum pagal Įstatymą, o liepi mane mušti prieš Įstatymą?”

⁴Un klātesošie sacīja: Tu zaimo augsto Dieva priesteri?

⁴Šalia esantys tarė: “Tu keiki vyriausiąjį Dievo kunigą?!”

⁵Bet Pāvils sacīja: Es nezināju, ka viņš ir augstais priesteris, jo ir rakstīts: Savas tautas priekšnieku tev nebūs zaimot.

⁵Paulius atsiliepė: “Broliai, aš nežinojau, kad jis vyriausiasis kunigas. Juk parašyta: ‘Nepiktžodžiauk savo tautos vadovui’ ”.

⁶Bet Pāvils, zinādams, ka viena daļa ir saduceji un otra - farizeji, sauca augstajā tiesā: Vīri, brāļi! Es esmu farizejs un farizeju dēls; mani tiesā cerības dēļ un mirušo augšāmcelšanās dēļ.

⁶Supratęs, kad viena dalis buvo sadukiejai, o kita­fariziejai, Paulius sušuko sinedrionui: “Vyrai broliai, aš fariziejus, fariziejaus sūnus, ir esu teisiamas už mirusiųjų prisikėlimo viltį!”

⁷Kad viņš to pateica, izcēlās nesaskaņas farizeju un saduceju starpā, un pūlis sašķēlas.

⁷Jam tai pasakius, tarp fariziejų ir sadukiejų kilo barnis, ir susirinkimas suskilo.

⁸Jo saduceji saka, ka nav ne augšāmcelšanās, ne eņģeļu, ne gara, bet farizeji visu to atzīst.

⁸Mat sadukiejai sako, kad nėra nei prisikėlimo, nei angelų, nei dvasios, o fariziejai tuos dalykus pripažįsta.

⁹Tad izcēlās liela kliegšana. Daži no farizejiem cēlās un strīdējās, sacīdami: Mēs nekā ļauna pie šī cilvēka neatrodam. Kas tad, ja gars vai eņģelis viņam runājis?

⁹Todėl kilo didelis triukšmas. Atsistoję fariziejų pusės Rašto žinovai griežtai prieštaravo, sakydami: “Mes nerandame nieko blogo šitame žmoguje. O jeigu jam kalbėjo dvasia arba angelas, nesipriešinkime Dievui!”

¹⁰Kad strīds kļuva lielāks, priekšnieks, bīdamies, ka tie Pāvilu nesaplosa, pavēlēja kareivjiem iet un izraut viņu no to vidus, un ievest kareivju mītnē.

¹⁰Įsisiautėjus smarkiam ginčui, tribūnas, bijodamas, kad jie nesudraskytų Pauliaus, įsakė kareivių daliniui nusileisti žemyn, išplėšti Paulių iš jų ir nuvesti į kareivines.

¹¹Nākošajā naktī Kungs viņam piestājās un sacīja: Esi pastāvīgs! Kā tu par mani liecināji Jeruzalemē, tā tev jāliecina arī Romā.

¹¹Kitą naktį šalia jo stojo Viešpats ir tarė: “Būk drąsus, Pauliau! Kaip liudijai apie mane Jeruzalėje, taip turėsi liudyti ir Romoje”.

¹²Kad diena bija uzaususi, daži no jūdiem sapulcējās un deva solījumu, sacīdami: Mēs neēdīsim un nedzersim, kamēr Pāvilu nenonāvēsim.

¹²Dieną slaptai susirinko žydų būrys ir prisiekė nei valgyti, nei gerti, kol nužudys Paulių.

¹³Bet to, kas tā sazvērējušies, bija vairāk nekā kā četrdesmit vīru.

¹³Tokią sankalbą padarė daugiau negu keturiasdešimt žmonių.

¹⁴Tie aizgāja pie augstajiem priesteriem un vecākajiem un sacīja: Mēs devām solījumu nekā nebaudīt, iekams Pāvilu nenonāvēsim.

¹⁴Jie nuėjo pas aukštuosius kunigus bei vyresniuosius ir pasakė: “Mes siekte prisiekėme nieko neragauti, kol nužudysime Paulių.

¹⁵Tagad jūs kopā ar augsto tiesu ziņojiet priekšniekam, lai viņš to atved pie jums it kā viņa rūpīgākai nopratināšanai, bet mēs būsim gatavi viņu nonāvēt, pirms viņš šeit tuvosies.

¹⁵Todėl dabar jūs kartu su sinedrionu prašykite tribūną, kad jis pristatytų jį jums rytoj, lyg norėtumėte tiksliau ištirti jo bylą. Tuo tarpu mes būsime pasiruošę užmušti jį kelyje”.

¹⁶Pāvila māsas dēls, dzirdēdams par šo viltību, nāca, iegāja kareivju mītnē un paziņoja Pāvilam.

¹⁶Apie šį suokalbį nugirdo Pauliaus sesers sūnus. Jis atėjo į kareivines ir pranešė Pauliui.

¹⁷Tad Pāvils, pieaicinājis vienu no virsniekiem pie sevis, sacīja: Aizved šo jaunekli pie priekšnieka, jo viņam ir kaut kas tam ziņojams.

¹⁷Tada Paulius, pasivadinęs vieną šimtininką, paprašė: “Nuvesk šį jaunuolį pas tribūną. Jis turi jam kai ką pranešti”.

¹⁸Tad tas paņēma to līdz, un aizvedis pie priekšnieka, sacīja: Apcietinātais Pāvils lūdza man atvest šo jaunekli pie tevis, jo viņam esot kaut kas tev sakāms.

¹⁸Tas, paėmęs jį, nuvedė pas tribūną ir paaiškino: “Kalinys Paulius pasišaukė mane ir paprašė, kad atvesčiau pas tave šitą jaunuolį. Jis turįs tau kai ką pasakyti”.

¹⁹Priekšnieks, paņēmis viņu pie rokas, aizgāja ar to savrup un jautāja viņam: Kas tas ir, ko tu gribi man ziņot?

¹⁹Tribūnas, paėmęs jį už rankos, pasivedė į šalį ir paklausė: “Ką turi man pranešti?”

²⁰Tad viņš sacīja: Jūdi norunājuši lūgt tevi, lai tu rītdien vestu Pāvilu uz augsto tiesu it kā viņa rūpīgākai nopratināšanai;

²⁰Tas atsakė: “Žydai susitarė prašyti tave, kad rytoj nuvestum Paulių į sinedrioną, neva norėdami tiksliau ištirti jo bylą.

²¹Bet tu netici tiem, jo no tiem vairāk nekā četrdesmit vīru uzglūn viņam. Tie solījušies neēst un nedzert, iekams viņu nenonāvēs, un tagad tie sagatavoti un gaida tavu piekrišanu.

²¹Netikėk jais! Nes jo tyko daugiau negu keturiasdešimt vyrų, kurie prisiekė nei valgyti, nei gerti, kol jį nužudys. Jie jau dabar pasiruošę ir laukia tavo sutikimo”.

²²Tad priekšnieks atlaida jaunekli, pavēlēdams nevienam nesacīt, ka to viņam paziņojis.

²²Tribūnas atleido jaunuolį ir griežtai įsakė: “Niekam nesakyk, kad tu man tai pranešei”.

²³Un viņš, pasaucis divus virsniekus, sacīja tiem: Sagatavojiet trešajai nakts stundai divi simti kareivju, kas lietu uz Cēzareju, un septiņdesmit jātniekus, un divi simti šķēpnešus.

²³Pasišaukęs du šimtininkus, tribūnas pasakė: “Nuo trečios valandos nakties laikykite parengtyje žygiuoti į Cezarėją du šimtus kareivių, septyniasdešimt raitelių ir du šimtus ietininkų.

²⁴Un sakārtojiet jājamos lopus, lai Pāvilu uzsēdinātu un novestu viņu veselu pie zemes pārvaldnieka Fēliksa.

²⁴Parūpinkite ir arklių, kad raitą Paulių saugiai nugabentų pas valdytoją Feliksą”.

²⁵(Jo viņš baidījās, ka jūdi kādreiz nepaņem to ar varu un nenonāvē, un vēlāk viņam pašam nebūtu jācieš zaimi, it kā viņš gribējis naudu pieņemt.)

²⁵Ir jis parašė tokio turinio laišką:

²⁶Viņš rakstīja šāda satura vēstuli: Klaudijs Lizijs sveicina viscienīgāko zemes pārvaldnieku Fēliksu.

²⁶“Klaudijus Lisijas kilniausiajam valdytojui Feliksui siunčia sveikinimą.

²⁷Šo vīru jūdi bija saņēmuši un taisījās nogalināt, bet es, uzzinājis, ka viņš ir romietis, piesteidzos ar karaspēku un izglābu to;

²⁷Šitą vyrą žydai buvo nutvėrę ir norėjo nužudyti. Aš, atėjęs su kareiviais, jį išgelbėjau, sužinojęs esant Romos pilietį.

²⁸Bet gribēdams zināt, kādu vainu tie viņam pārmet, es to novedu viņu augstajā tiesā.

²⁸Norėdamas patirti jo apkaltinimo priežastį, nuvedžiau jį į jų sinedrioną.

²⁹Es atradu, ka tie viņu apsūdz bauslības jautājumos, bet ne noziegumā, kas pelnītu nāvi vai važas.

²⁹Radau, kad jis kaltinamas dėl jų Įstatymo klausimų, o ne dėl kokio nusikaltimo, baustino mirtimi ar kalėjimu.

³⁰Kad man tika ziņots par slazdiem, ko tie viņam sagatavojuši, es nosūtīju viņu pie tevis, paziņodams arī sūdzētājiem, lai tie izsakās tavā priekšā. Paliec vesels!

³⁰Kadangi man buvo pranešta apie žydų ruošiamą pasikėsinimą į šį vyrą, tai nedelsdamas siunčiu jį pas tave, nurodęs ir kaltintojams, kad jie tau pateiktų prieš jį turimus kaltinimus. Lik sveikas”.

³¹Tad kareivji, izpildot pavēli, ņēma Pāvilu un naktī aizveda uz Antipatrīdu.

³¹Kareiviai, vykdydami įsakymą, paėmė ir nugabeno nakčia Paulių į Antipatridę.

³²Nākošajā dienā, atlaiduši jātniekus iet ar viņu tālāk, paši atgriezās karaspēka mītnē.

³²Rytojaus dieną jie pasiuntė su juo raitelius, o patys sugrįžo į kareivines.

³³Nonākuši Cēzarejā un atdevuši vēstuli zemes pārvaldniekam, tie veda arī Pāvilu viņa priekšā.

³³Anie, atvykę į Cezarėją, įteikė valdytojui laišką ir pristatė Paulių.

³⁴To izlasījis, tas vaicāja, no kāda apgabala viņš, un, uzzinājis, ka no Kilikijas,

³⁴Perskaitęs laišką, jis pasiteiravo, iš kokios provincijos tas esąs. Sužinojęs, kad iš Kilikijos,

³⁵Viņš teica: Es tevi uzklausīšu, kad atnāks tavi apsūdzētāji; un viņš pavēlēja to apsargāt Heroda tiesas pilī.

³⁵jis pasakė: “Aš tave išklausysiu, kai atvyks tavo kaltintojai”. Ir liepė jį saugoti Erodo pretorijuje.