1Izglābušies mēs uzzinājām, ka salu sauc par Melitu. Svešinieki parādīja mums ne mazums laipnības.
1Išsigelbėję jie sužinojo, kad sala vadinasi Melitė.
2Sakūruši uguni, viņi mūs atspirdzināja, jo bija iestājies lietus un aukstums.
2Barbarai su mumis elgėsi labai draugiškai. Užkūrė ugnį ir pakvietė mus visus prie jos, nes lijo ir buvo šalta.
3Kad Pāvils salasīja kādu gubu žagaru un tos pielika ugunskuram; tad karstuma dēļ izlīda odze un apvijās ap viņa roku.
3Paulius pririnko glėbį sausų šakų ir metė į ugnį. Čia nuo kaitros iš laužo iššoko gyvatė ir įsikirto jam į ranką.
4Tad iedzimtie, redzēdami rāpuli karājamies pie viņa rokas, sarunājās savā starpā: Tiešām, šis cilvēks ir slepkava; no jūras viņš izglābās, bet atriebība neļauj viņam dzīvot.
4Pamatę prie rankos prikibusią gyvatę, barbarai ėmė vienas kitam kalbėti: “Tas žmogus tikriausiai žmogžudys: išsigelbėjo iš jūros, o keršto deivė vis tiek neduoda jam gyventi”.
5Bet viņš rāpuli nokratīja ugunī, necietis nekā ļauna. (Mk.16,18)
5Tačiau jis nupurtė šliužą į ugnį, nepatirdamas nieko blogo.
6Tie domāja, ka viņš uztūks, piepeši pakritīs un nomirs. Bet pēc ilgas gaidīšanas, redzēdami, ka viņam nekas ļauns nenotiek, tie pārdomāja un sacīja: Viņš ir dievs. (Apd.14,10-11)
6Barbarai laukė, kada jis ištins ar staiga kris negyvas. Laukę nesulaukę ir pamatę, kad jam nesidaro nieko blogo, jie pakeitė nuomonę ir ėmė kalbėti, jog jis esąs dievas.
7Šinī apvidū salas priekšniekam, vārdā Publijam, bija īpašumi. Viņš mūs uzņēma un trīs dienas laipni deva pajumti.
7Netoli tos vietos buvo vyriausiojo salos valdininko, vardu Publijus, valdos. Jis mus priėmė ir tris dienas bičiuliškai globojo.
8Bet notika, ka Publija tēvs gulēja slims ar drudzi un asins sērgu. Pāvils iegāja pie viņa, pielūdza Dievu un, uzlicis tam rokas, izdziedināja to.
8Tuo metu Publijaus tėvas susirgo karštine ir viduriavimu. Paulius užėjo pas jį, pasimeldė, uždėjęs ant jo rankas, ir išgydė.
9Kad tas bija noticis, visi, kas salā slimoja, nāca un tika izdziedināti.
9Po šito įvykio ir kiti salos gyventojai, turėję ligų, ėjo pas Paulių ir buvo pagydomi.
10Viņi mums izrādīja lielu godu un, mums aizbraucot, deva līdz visu nepieciešamo.
10Už tai jie mus didžiai gerbė, o išvykstant aprūpino viskuo, ko mums reikėjo.
11Pēc trim mēnešiem mēs aizbraucām Aleksandrijas kuģī, kas pārziemoja salā un kam bija Kastora zīme.
11Po trijų mėnesių mes išplaukėme žiemojusiu saloje Aleksandrijos laivu, kuris turėjo Dvynių ženklą.
12Nonākuši Sirakūzās, mēs tur palikām trīs dienas.
12Atplaukę į Sirakūzus, prastovėjome tris dienas.
13No turienes, gar piekrasti braucot, mēs nonācām Rēgijā; un kad pēc vienas dienas sacēlās dienvidu vējš, mēs otrā dienā nonācām Puteolos.
13Iš ten plaukdami, esant nepalankiam vėjui, pasiekėme Regijų ir dar po dienos, ėmus pūsti pietų vėjui, kitą dieną atvykome į Puteolus.
14Tur mēs atradām brāļus un viņi lūdza mūs palikt pie tiem septiņas dienas. Tā mēs nonācām Romā.
14Ten susitikome su broliais; jie pakvietė mus septynioms dienoms paviešėti. Taip mes atvykome į Romą.
15Turienes brāļi, to izdzirduši, steidzās mums pretim līdz pat Apija forumam un Trīs tavernām. Pāvils, tos ieraudzījis, pateicās Dievam, un viņam radās drosme.
15Tenykščiai broliai, išgirdę apie mus, atėjo pasitikti iki Apijaus aikštės ir Trijų tavernų. Juos išvydęs, Paulius dėkojo Dievui ir įgavo naujo pasitikėjimo.
16Kad nonācām Romā, Pāvilam tika atļauts palikt savrup ar kareivi, kas viņu apsargāja.
16Kai atvykome į Romą, šimtininkas perdavė kalinius sargybos viršininkui, o Pauliui buvo leista apsigyventi vienam su saugojančiu jį kareiviu.
17Bet pēc trim dienām, viņš saaicināja ievērojamākos jūdus. Kad tie sanāca, viņš tiem sacīja: Vīri, brāļi, es neko neesmu darījis ne pret tautu, ne tēvu ieražām. Tomēr Jeruzalemē mani sastīja un nodeva romiešu rokās.
17Po trijų dienų Paulius pakvietė pas save žydų vadovus. Jiems susirinkus, jis prabilo: “Vyrai broliai! Nors aš nieku nesu nusikaltęs nei tautai, nei mūsų tėvų papročiams, buvau Jeruzalėje suimtas ir atiduotas į romėnų rankas.
18Tie, mani nopratinājuši, gribēja atbrīvot, jo man nebija nevienas ar nāvi sodāmas vainas.
18Tie ištardę, norėjo mane paleisti, nes nerado jokio mirties verto nusižengimo.
19Tā kā jūdi pretojās, es biju spiests pārsūdzēt ķeizaram, bet ne tāpēc, lai apsūdzētu savu tautu.
19Kadangi žydai prieštaravo, turėjau šauktis ciesoriaus, tiktai ne tam, kad apkaltinčiau savo tautą.
20Šī iemesla dēļ es jūs ielūdzu, lai jūs redzētu un ar jums runātu, jo šinīs važās esmu ieslēgts Izraēļa cerības dēļ,
20Dėl šios priežasties ir pakviečiau jus, kad su jumis pasimatyčiau ir pasikalbėčiau; nes dėl Izraelio vilties esu surakintas šita grandine!”
21Bet tie viņam sacīja: Mēs neesam ne vēstules no Jūdejas saņēmuši par tevi, ne arī kāds no brāļiem ieradies ko vēstīt vai ko ļaunu par tevi runāt.
21Jie atsakė jam: “Mes nesame gavę apie tave iš Judėjos laiškų, ir nė vienas iš atvykusių brolių nepranešė ir nekalbėjo nieko blogo apie tave.
22Tomēr mēs vēlamies no tevis dzirdēt, ko tu domā, jo mums par šo sektu zināms, ka tai visur pretojas.
22Vis dėlto norėtume išgirsti tavo pažiūras. Mat apie šitą sektą tiek težinome, jog jai visur prieštaraujama”.
23Tad daudzi, noteikuši viņam dienu, ieradās viņa mājoklī. Viņš tiem no agra rīta līdz vakaram izskaidroja, apliecinādams Dieva valstību un pārliecinādams par Jēzu, sākot ar Mozus bauslību un praviešiem.
23Paskyrę jam dieną, jie gausiai susirinko pas jį svečių kambaryje. Nuo ryto iki vakaro jis aiškino jiems ir liudijo apie Dievo karalystę, įrodinėdamas jiems Jėzų iš Mozės Įstatymo ir Pranašų.
24Un citi ticēja tam, kas tika runāts, bet citi neticēja.
24Vieni jo žodžiais patikėjo, kiti ne.
25Viņu starpā nebija vienprātības. Viņi aizgāja, kad Pāvils sacīja šo vienu vārdu: Svētais Gars pareizi runājis mūsu tēviem caur pravieti Isaju,
25Nesutardami tarpusavyje, jie ėmė skirstytis, o Paulius tepasakė jiems viena: “Teisingai Šventoji Dvasia yra mūsų tėvams pasakiusi per pranašą Izaiją:
26Sacīdams: Ej pie šīs tautas un saki viņiem: ausīm jūs dzirdēsiet un nesapratīsiet, skatīdamies jūs skatīsieties un neredzēsiet.
26‘Eik pas šitą tautą ir sakyk: girdėti girdėsite, bet nesuprasite, žiūrėti žiūrėsite, bet nematysite.
27Jo šīs tautas sirds ir nocietināta, un ar ausīm tiem grūti dzirdēt, un savas acis tie aizvēruši, lai ar acīm tie neredzētu un ar ausīm nedzirdētu, un sirdī nesaprastu, un neatgrieztos, un es tos neizdziedinātu. (Is.6,9-10; Mt.13,14-15)
27Šitų žmonių širdis aptuko, jie prastai girdėjo ausimis ir užmerkė akis, kad kartais nepamatytų akimis, neišgirstų ausimis, nesuprastų širdimi ir neatsiverstų, ir Aš jų nepagydyčiau’.
28Tad lai jums tas zināms, ka Dievs pagāniem sūtījis pestīšanu un tie to dzirdēs.
28Tebūnie tad jums žinoma: šis Dievo išgelbėjimas yra pasiųstas pagonims, ir jie išgirs”.
29Kad viņš to pateica, jūdi, savā starpā stipri strīdēdamies, aizgāja no viņa.
29Jam tai pasakius, žydai išėjo, smarkiai ginčydamiesi tarpusavyje.
30Bet viņš palika savā īrētajā dzīvoklī veselus divus gadus un pieņēma visus, kas pie viņa nāca.
30Paulius gyveno savo išsinuomotame name ištisus dvejus metus ir priiminėdavo visus, kurie pas jį ateidavo.
31Neviena netraucēts, viņš sludināja Dieva valstību un visā paļāvībā mācīja par Kungu Jēzu Kristu.
31Jis skelbė Dievo karalystę ir labai drąsiai, netrukdomas mokė apie Viešpatį Jėzų Kristų.