1Bet kāds vīrs, vārdā Ananija, un viņa sieva Safīra pārdeva tīrumu
1O vienas vyras, vardu Ananijas, su savo žmona Sapfyra pardavė nuosavybę
2Un ar sievas ziņu noslēpa daļu no tīruma maksas, bet kādu daļu atnesa un nolika pie apustuļu kājām.
2ir, žmonai pritariant, pasiliko dalį gautų pinigų, o kitą dalį atnešė ir padėjo prie apaštalų kojų.
3Tad Pēteris sacīja: Ananij, kāpēc sātans iekārdināja tavu sirdi, lai tu melotu Svētajam Garam un noslēptu daļu no tīruma maksas?
3Petras paklausė: “Ananijau, kodėl šėtonas užvaldė tavo širdį, kad tu pamelavai Šventajai Dvasiai, pasilikdamas dalį už žemę gautų pinigų?
4Vai tev piederošais nevarēja tā palikt un vai pēc pārdošanas nebija tavā varā? Kāpēc tu šo lietu ieņēmi savā sirdī? Tu nesameloji cilvēkam, bet Dievam.
4Argi nebuvo tavo tai, ką turėjai, ir ką gavai pardavęs, argi nebuvo tavo žinioje? Tai kodėl gi taip sumanei savo širdyje? Tu pamelavai ne žmonėms, bet Dievui!”
5Tad Ananija, dzirdēdams šos vārdus, pakrita un nomira; un visus, kas to dzirdēja, pārņēma lielas bailes.
5Išgirdęs tuos žodžius, Ananijas krito ant žemės ir mirė. Didelė baimė apėmė visus tai girdėjusius.
6Tad jaunekļi piecēlušies nogādāja viņu prom un, iznesuši arā, apbedīja.
6Keli jaunuoliai pakilo, suvyniojo jį marškomis, išnešė ir palaidojo.
7Bet notika, ka pēc apmēram trijām stundām, nezinādama, kas bija noticis, atnāca arī viņa sieva.
7Po kokių trijų valandų atėjo jo žmona, kuri nežinojo, kas buvo atsitikę.
8Tad Pēteris viņai sacīja: Saki man, sieviet, vai jūs par tādu maksu pārdevāt tīrumu? Un viņa sacīja: Jā, par tādu!
8Petras ją paklausė: “Pasakyk man, ar už tiek pardavėte sklypą?” “Taip, už tiek”,atsakė ji.
9Tad Pēteris teica viņai: Kāpēc jūs esat vienojušies kārdināt Kunga garu? Lūk, to kājas ir pie durvīm, kas apbedīja tavu vīru, un viņi aiznesīs arī tevi.
9Tada Petras jai tarė: “Kodėl susitarėte mėginti Viešpaties Dvasią? Štai ties durimis skamba žingsniai tų, kurie palaidojo tavo vyrą. Jie ir tave išneš”.
10Tūliņ tā nokrita pie viņa kājām un nomira. Un jaunekļi ienākuši atrada to mirušu, un viņi aiznesa to un apraka pie viņas vīra.
10Bematant ji susmuko jam po kojų ir mirė. Atėję jaunuoliai rado ją negyvą, nunešė ir palaidojo šalia vyro.
11Un lielas bailes pārņēma visu draudzi un visus tos, kas to dzirdēja.
11Didelė baimė apėmė visą bažnyčią ir visus, kurie apie tai išgirdo.
12Bet caur apustuļu rokām notika tautā daudz zīmju un brīnumu; un visi vienprātīgi bija kopā Salomona priekštelpā.
12Per apaštalų rankas žmonėse vyko daug ženklų ir stebuklų. Visi jie vieningai rinkdavosi Saliamono stoginėje.
13Bet no pārējiem neviens neuzdrošinājās tiem piebiedroties, bet tauta tos ļoti godināja.
13Iš kitų nė vienas neišdrįsdavo prie jų prisidėti. Žmonės juos labai gerbė.
14Tad arvien vairāk auga to vīriešu un sieviešu skaits, kas ticēja uz Kungu,
14Ir vis labiau augo būrys vyrų ir moterų, įtikėjusių Viešpatį.
15Tā kā tie iznesa slimos ielās un nolika gultās un nestavās, lai, Pēterim garām ejot, kaut viņa ēna kādu no tiem apēnotu un tie atbrīvotos no savām kaitēm.
15Net į gatves nešdavo ligonius ir guldydavo ant neštuvų bei lovų, kad, Petrui praeinant pro šalį, bent jo šešėlis kristų ant gulinčiųjų.
16Tad sapulcējās Jeruzalemē arī daudzi no kaimiņu pilsētām; tie atnesa neveselos un ļauno garu apsēstos, un tie visi tika izdziedināti.
16Taip pat ir iš aplinkinių miestų daugybė žmonių keliaudavo į Jeruzalę, gabendami sergančius ir netyrųjų dvasių kankinamus, ir visi jie būdavo pagydomi.
17Tad cēlās augstais priesteris un visi, kas kopā ar viņu bija (tie piederēja pie saduceju sektas), kļuva dusmu pilni
17Tuomet sujudo vyriausiasis kunigas ir visi jo šalininkai iš sadukiejų partijos. Degdami pavydu,
18Un apcietināja apustuļus, un novietoja tos publiskā cietumā.
18jie suėmė apaštalus ir įmetė juos į viešą kalėjimą.
19Bet Kunga eņģelis naktī atvēra cietuma durvis, izveda viņus ārā un sacīja:
19Bet Viešpaties angelas naktį atidarė kalėjimo vartus, išvedė juos ir tarė:
20Ejiet un, dievnamā nostājušies, runājiet ļaudīm visus šīs dzīvības vārdus!
20“Eikite ir, atsistoję šventykloje, skelbkite žmonėms visus šio Gyvenimo žodžius”.
21To dzirdējuši, viņi rīta agrumā iegāja svētnīcā un mācīja. Tad ieradās augstais priesteris un tie, kas ar viņu kopā bija, un sasauca augsto tiesu un visus Izraēļa bērnu vecākos un nosūtīja uz cietumu atvest tos.
21Tai išgirdę, jie auštant nuėjo į šventyklą ir ėmė mokyti. Tuo metu vyriausiasis kunigas ir jo šalininkai sukvietė sinedrioną bei visą Izraelio tautos vyresniųjų tarybą ir nusiuntė į kalėjimą tarnus atvesti apaštalų.
22Bet kad kalpi atnāca un, cietumu atvēruši, tos neatrada, viņi atgriezās un paziņoja,
22Bet tarnai nuėję nerado jų kalėjime ir sugrįžę pranešė:
23Sacīdami: Mēs cietumu gan atradām visā rūpībā aizslēgtu un sargus durvju priekšā stāvot, bet, atvēruši to, mēs iekšā nevienu neatradām.
23“Kalėjimą radome saugiai užrakintą ir sargybinius stovinčius prie vartų. Bet atidarę nieko viduje neradome!”
24Bet svētnīcas priekšnieks un augstie priesteri, dzirdēdami šos vārdus, bija neziņā par to, kas noticis.
24Išgirdę tokį pranešimą, vyriausiasis kunigas, šventyklos apsaugos viršininkas ir aukštieji kunigai suglumo, nesuprasdami, ką tai galėtų reikšti.
25Bet kāds atnācis paziņoja viņiem: Lūk, vīri, ko jūs iemetāt cietumā, stāv dievnamā un māca ļaudis.
25Tuomet kažkas atėjęs pranešė: “Tie vyrai, kuriuos buvote uždarę kalėjime, stovi šventykloje ir moko žmones”.
26Tad svētnīcas priekšnieks ar kalpiem aizgāja un atveda viņus, nepielietojot varu, jo baidījās no ļaudīm, ka tie nenomētātu viņus akmeņiem.
26Tada viršininkas su tarnais nuėjo ir atsivedė juos be prievartos, nes bijojo žmonių, kad neužmėtytų akmenimis.
27Un tie, viņus atveduši, novietoja augstajā tiesā. Tad augstais priesteris jautāja viņiem,
27Taigi atsivedę apaštalus, pastatė juos sinedrione. Vyriausiasis kunigas jiems tarė:
28Sacīdams: Mēs jums stingri pavēlējām nemācīt šinī vārdā. Un jūs, lūk, piepildāt Jeruzalemi ar savu mācību un gribat šī Cilvēka asinis saukt pār mums.
28“Argi mes jums drauste neuždraudėme mokyti tuo vardu, o štai jūs užtvindėte Jeruzalę savo mokymu ir dar norite ant mūsų užtraukti to žmogaus kraują”.
29Bet Pēteris un apustuļi atbildēja, sacīdami: Dievam jāklausa vairāk nekā cilvēkiem.
29Petras ir apaštalai atsakė: “Dievo reikia klausyti labiau negu žmonių.
30Mūsu tēvu Dievs uzmodināja Jēzu, kuru jūs, piesitot krustā, nonāvējāt.
30Mūsų tėvų Dievas prikėlė Jėzų, kurį jūs nužudėte, pakabindami ant medžio.
31Dievs ar savu labo roku Viņu paaugstinājis par Valdnieku un Pestītāju, lai Izraēli vestu pie grēku nožēlošanas un to piedošanas.
31Dievas išaukštino Jį savo dešine kaip Karalių ir Išgelbėtoją, kad suteiktų Izraeliui atgailą ir nuodėmių atleidimą.
32Mēs esam šo vārdu liecinieki un arī Svētais Gars, ko Dievs devis visiem, kas Viņam paklausa.
32Mes esame Jo ir tų įvykių liudytojai, taip pat ir Šventoji Dvasia, kurią Dievas suteikė tiems, kurie Jam paklūsta”.
33To dzirdējuši, tie saniknojās un nodomāja viņus nonāvēt.
33Girdėdami šituos žodžius, jie baisiai įtūžo ir ketino juos užmušti.
34Bet kāds farizejs, vārdā Gamaliēls, visā tautā iecīnīts bauslības mācītājs, piecēlās augstajā tiesā un lika šos cilvēkus uz īsu brīdi izvest ārā.
34Tuomet sinedrione pakilo vienas fariziejus, vardu Gamalielis, visos tautos gerbiamas Įstatymo mokytojas. Jis įsakė trumpam išvesti apaštalus
35Un viņš tiem sacīja: Izraēliešu vīri, padomājiet sevī, ko jūs gribat darīt ar šiem cilvēkiem!
35ir tarė susirinkusiems: “Vyrai izraelitai! Gerai pagalvokite, kaip pasielgti su šitais žmonėmis.
36Jo pirms kādām dienām sacēlās Toedass, sacīdams, ka viņš kaut kas esot. Viņam piebiedrojās skaitā ap četri simti vīru. Viņu nonāvēja; un visi, kas viņam ticēja, tika izklīdināti un iznīcināti.
36Juk prieš kiek laiko buvo iškilęs Teudas, kuris laikė save kažkuo nepaprastu. Prie jo prisidėjo apie keturis šimtus vyrų, bet jis buvo užmuštas, visi šalininkai išsisklaidė ir nuėjo niekais.
37Pēc viņa pierakstīšanās laikā sadumpojās galilejietis Jūdass un aizrāva sev līdz tautu; bet viņš pats gāja bojā, un visi, kas viņam pievienojās, tika izklīdināti.
37Po jo, gyventojų surašymo dienomis, atsirado Judas Galilėjietis ir patraukė nemažai žmonių paskui save. Jis taip pat žuvo, o visi jo sekėjai buvo išblaškyti.
38Tāpēc es jums tagad saku: atkāpieties no šiem cilvēkiem un atstājiet tos, jo, ja šis ir cilvēku nodoms un darbs, tad tas neiznāks.
38Todėl dabar jums sakau: palikite šituos žmones ramybėje ir paleiskite juos. Jei šis sumanymas ir ši veikla iš žmonių,jie žlugs savaime,
39Bet ja Dieva, tad jūs nevarēsiet to iznīcināt. Pretējā gadījumā jūs izrādīsities Dieva pretinieki. Tie viņam piekrita.
39o jeigu tai iš Dievo, tai jūs nepajėgsite jų sunaikinti. Žiūrėkite, kad nepasirodytumėte kovojantys prieš Dievą!” Jie paklausė jo patarimo.
40Un viņi, pasaukuši apustuļus, šaustīja tos un, piekodinādami nekad vairs nerunāt Jēzus vārdā, atlaida tos.
40Pasišaukę apaštalus, nuplakdino juos, uždraudė kalbėti Jėzaus vardu ir paleido.
41Tad viņi priecādamies aizgāja no augstās tiesas, jo bija atzīti par cienīgiem Jēzus vārda dēļ ciest negodu.
41O tie ėjo iš sinedriono džiaugdamiesi, kad buvo palaikyti vertais dėl Jėzaus vardo iškęsti paniekinimą.
42Bet viņi nemitējās svētnīcā un mājās ik dienas mācīt un sludināt Jēzu Kristu.
42Kiekvieną dieną šventykloje ir po namus jie nesiliovė mokyti bei skelbti Jėzų Kristumi.