1Tad augstais priesteris sacīja: Vai tas tā ir?
1Vyriausiasis kunigas paklausė: “Ar tikrai taip yra?”
2Viņš teica: Brāļi un tēvi, klausieties! Godības Dievs parādījās mūsu tēvam Ābrahamam, kad tas bija Mezopotāmijā, pirms viņš pārcēlās dzīvot Hāranā.
2O Steponas prabilo: “Vyrai broliai ir tėvai, paklausykite! Šlovės Dievas apsireiškė mūsų tėvui Abraomui Mesopotamijoje, kai jis dar nebuvo persikėlęs į Charaną,
3Un sacīja viņam: Aizej no savas zemes un saviem radiem un ej uz zemi, ko es tev rādīšu.
3ir pasakė jam: ‘Išeik iš savo krašto, nuo savo giminių, ir keliauk į šalį, kurią tau parodysiu’.
4Tad viņš aizgāja no kaldejiešu zemes un dzīvoja Hāranā. No turienes, kad tā tēvs nomira, Viņš to pārcēla šinī zemē, kurā jūs tagad dzīvojat;
4Tada jis paliko chaldėjų kraštą ir apsigyveno Charane. Iš ten, jo tėvui mirus, Dievas atvedė jį į šitą šalį, kurioje jūs dabar gyvenate.
5Un te Viņš tam nedeva mantojumā ne pēdas platuma, bet apsolīja to dot īpašumā viņam un pēc viņa - tā pēcnācējiem, kad viņam dēla vēl nebija.
5Bet čia jam nedavė paveldėti nė pėdos žemės, tik pažadėjo ją atiduoti jo ir jo palikuonių nuosavybėn, nors jis dar buvo bevaikis.
6Tad Dievs viņam sacīja: Tavi pēcnācēji būs piedzīvotāji svešā zemē, un tos verdzinās un slikti ar tiem apiesies četri simti gadu;
6Dievas pasakė, kad jo palikuonys gyvens kaip ateiviai svetimoje žemėje ir keturis šimtus metų bus pavergti ir skriaudžiami.
7Un Kungs sacīja: Tautu, kurai tie vergos, es tiesāšu; un pēc tam tie izies un kalpos man šinī vietā.
7‘Tačiau,tarė Dievas,Aš nuteisiu tautą, kuriai jie vergaus; tada jie išeis ir tarnaus man šitoje vietoje’.
8Un Viņš tam deva apgraizīšanas derību; un viņš dzemdināja Īzāku un to apgraizīja astotajā dienā; un Īzāks - Jēkabu un Jēkabs - divpadsmit ciltstēvus;
8Ir tuomet Jis davė jam apipjaustymo sandorą. Tada Abraomui gimė Izaokas, kurį jis apipjaustė aštuntąją dieną. Izaokui gimė Jokūbas, o Jokūbui gimė dvylika patriarchų.
9Un ciltstēvi skaudības dēļ pārdeva Jāzepu uz Ēģipti, bet Dievs bija ar viņu.
9Šie patriarchai iš pavydo pardavė Juozapą į Egiptą. Bet Dievas buvo su juo,
10Un Viņš to izglāba no visām tā bēdām, un deva viņam žēlastību un gudrību faraona, Ēģiptes ķēniņa, priekšā, un tas iecēla viņu par Ēģiptes un visa sava nama valdnieku.
10išgelbėjo Juozapą iš visų jo vargų ir suteikė jam malonės bei išminties Egipto karaliausfaraono akivaizdoje. Tas jį paskyrė Egipto ir visų savo namų valdytoju.
11Tad nāca bads un lielas ciešanas pār visu Ēģipti un Kanaanu, un mūsu tēvi neatrada vairs pārtiku.
11Tuomet visą Egipto žemę ir Kanaaną ištiko badas bei didis vargas, ir mūsų tėvai negalėjo rasti sau maisto.
12Kad Jēkabs dzirdēja, ka Ēģiptē ir labība, viņš sūtīja mūsu tēvus pirmo reizi.
12Išgirdęs, kad Egipte yra javų, Jokūbas išsiuntė ten mūsų tėvus pirmą kartą,
13Bet otrreiz brāļi pazina Jāzepu, un faraonam kļuva viņa cilts zināma.
13o antrą kartą Juozapas leidosi savo brolių atpažįstamas, ir faraonas sužinojo apie Juozapo giminę.
14Tad Jāzeps sūtīja un aicināja pie sevis savu tēvu Jēkabu un visus savus radus, septiņdesmit piecas dvēseles.
14Tada Juozapas pasiuntė pakviesti savo tėvo Jokūbo ir visų giminaičiųseptyniasdešimt penkių sielų.
15Un Jēkabs pārgāja uz Ēģipti, un nomira viņš un mūsu tēvi.
15Šitaip Jokūbas iškeliavo į Egiptą. Ten mirė jis ir mūsų tėvai.
16Un tos pārveda Sihemā un guldīja kapā, ko Ābrahams, maksājot sudrabā, nopirka Sihema dēla Emmora bērniem.
16Juos pargabeno į Sichemą ir palaidojo kape, kurį Abraomas už pinigus buvo nupirkęs iš sichemiečio Emoro sūnų.
17Bet kad tuvojās apsolījuma laiks, ko Dievs Ābrahamam bija solījis, tauta auga un vairojās Ēģiptē,
17Artėjant metui pažado, dėl kurio Dievas buvo prisiekęs Abraomui, tauta išaugo ir išsiplėtė Egipte,
18Iekams Ēģiptē necēlās cits ķēniņš, kas Jāzepu nepazina.
18kol pakilo kitas karalius, kuris nieko nežinojo apie Juozapą.
19Viņš pievīla mūsu tautu un apspieda mūsu tēvus, lai tie pamestu savus bērnus, lai tie nedzīvotu.
19Jis klastingai elgėsi su mūsų gimine, versdamas mūsų tėvus išmesti savo kūdikius, kad jie neliktų gyvi.
20Tanī laikā piedzima Mozus. Viņš bija Dievam patīkams un tika trīs mēnešus audzināts sava tēva namā.
20Tuo metu gimė Mozė, kuris buvo mielas Dievui. Tris mėnesius jis buvo maitinamas savo tėvo namuose,
21Bet kad tas bija izlikts, faraona meita paņēma to un audzināja viņu sev par dēlu.
21o kai buvo išmestas, jį pasiėmė faraono duktė ir augino kaip savo pačios sūnų.
22Un Mozu mācīja visās ēģiptiešu gudrībās, un tas bija varens savos vārdos un darbos.
22Mozė buvo išmokytas visos Egipto išminties ir tapo galingas žodžiais ir darbais.
23Kad viņš kļuva četrdesmit gadus vecs, viņam ienāca prātā apmeklēt savus brāļus, Izraēļa bērnus.
23Kai jam sukako keturiasdešimt metų, jo širdyje kilo troškimas aplankyti savo brolius, Izraelio vaikus.
24Un viņš, ieraudzījis kādu netaisnīgi ciešam, aizstāvēja to; un viņš to, kas netaisnīgi cieta, atrieba, nosizdams ēģiptieti.
24Pamatęs vieną iš jų skriaudžiamą, stojo ginti jo ir keršydamas užmušė egiptietį.
25Viņš domāja, ka brāļi sapratīs, ka Dievs tos izglābis ar viņa roku; bet tie to nesaprata.
25Mozė tikėjosi, kad jo broliai suprasią, jog Dievas jo ranka suteiks jiems išgelbėjimą, bet jie šito nesuprato.
26Nākošajā dienā, kad tie ķildojās, viņš ieradās pie tiem un uzaicināja tos samierināties, sacīdams: Vīri, jūs esat brāļi, kāpēc jūs kaitējat viens otram?
26Kitą dieną jis priėjo prie besimušančių tautiečių ir mėgino juos sutaikinti, sakydamas: ‘Vyrai, jūs esate broliai! Kodėl skriaudžiate vienas kitą?’
27Bet tas, kas savam tuvākajam darīja pārestību, atgrūda viņu, sacīdams: Kas tevi iecēlis mums par priekšnieku un tiesnesi?
27Bet tasai, kuris skriaudė artimą, atstūmė jį, sakydamas: ‘Kas tave paskyrė mūsų valdovu ir teisėju?
28Vai tu gribi nonāvēt tāpat, kā tu vakar nonāvēji ēģiptieti?
28Gal nori ir mane nužudyti, kaip vakar nužudei egiptietį?’
29Šo vārdu dēļ Mozus aizbēga un kļuva ienācējs Madijana zemē, kur no viņa dzima divi dēli.
29Tai išgirdęs, Mozė pabėgo ir buvo ateivis Madiano krašte, kur jam gimė du sūnūs.
30Kad četrdesmit gadu bija pagājis, Sinaja kalna tuksnesī viņam parādījās eņģelis degošā ērkšķu krūma liesmā.
30Po keturiasdešimties metų Sinajaus kalno dykumoje jam pasirodė angelas degančio erškėčių krūmo liepsnose.
31To redzēdams, Mozus brīnījās par šo parādību. Un kad viņš piegāja to apskatīt, Kunga balss atskanēja uz viņu, sacīdama:
31Tai pamatęs, Mozė labai nusistebėjo reginiu. Kai jis artinosi, norėdamas geriau įsižiūrėti, jam pasigirdo Viešpaties balsas:
32Es esmu tavu tēvu Dievs, Ābrahama Dievs, Īzāka Dievs un Jēkaba Dievs. Tad Mozus, baiļu pārņemts, neuzdrošinājās vairs to uzlūkot.
32‘Aš esu tavo tėvų Dievas, Abraomo, Izaoko ir Jokūbo Dievas’. Tada Mozė ėmė drebėti ir nebedrįso toliau žiūrėti.
33Bet Kungs viņam sacīja: Noauj kurpes no savām kājām, jo tā vieta, kur tu stāvi, ir svēta zeme!
33O Viešpats jam tarė: ‘Nusiauk apavą nuo kojų, nes ta vieta, kur tu stovi, yra šventa žemė.
34Es redzēdams redzēju savas tautas apspiešanu Ēģiptē un dzirdēju viņas vaimanas, un atnācu to atbrīvot; bet tagad nāc, es tevi sūtīšu uz Ēģipti!
34Aš regėte regėjau savo tautos priespaudą Egipte, išgirdau jos dejones ir nužengiau jos išvaduoti. Tad ateik čia, Aš pasiųsiu tave į Egiptą’.
35Šo Mozu, ko tie noliedza, sacīdami: Kas tevi iecēlis mums par priekšnieku un tiesnesi? Šo Dievs sūtīja par priekšnieku un atbrīvotāju ar eņģeļa roku, kas viņam parādījās ērkšķu krūmā.
35Tą Mozę, kurio jie atsižadėjo, sakydami: ‘Kas tave paskyrė valdovu ir teisėju?’, Dievas pasiuntė kaip vadovą ir gelbėtoją ranka angelo, kuris pasirodė jam erškėčių krūme.
36Viņš tos izveda, darīdams brīnumus un zīmes Ēģiptes zemē, Sarkanajā jūrā un četrdesmit gadus tuksnesī.
36Jis išvedė juos, darydamas stebuklus ir ženklus Egipto žemėje, prie Raudonosios jūros ir per keturiasdešimt metų dykumoje.
37Šis ir tas Mozus, kas sacīja Izraēļa bērniem: Dievs cēla jums pravieti no jūsu brāļiem, tāpat kā mani. Viņu klausiet!
37Tai šis Mozė pasakė Izraelio vaikams: ‘Dievas pažadins jums iš jūsų brolių Pranašą, panašiai kaip mane’.
38Viņš ir tas, kas draudzes vidū tuksnesī bija kopā ar eņģeli, kas runāja viņam Sinaja kalnā, un bija pie mūsu tēviem, un saņēma dzīvības vārdus, lai tos nodotu mums.
38Tai jis susirinkimo dieną dykumoje tarpininkavo tarp angelo, kalbėjusio jam Sinajaus kalne, ir mūsų tėvų. Ten jis gavo mums skirtuosius gyvenimo žodžius.
39Mūsu tēvi negribēja viņam paklausīt, bet tie atmeta viņu un savās sirdīs atgriezās Ēģiptē,
39Jam mūsų tėvai nenorėjo paklusti, atstūmė jį ir savo širdis nukreipė į Egiptą.
40Sacīdami Āronam: Darini mums dievus, kas mūs vadītu, jo mēs nezinām, kas noticis ar šo Mozu, kas izveda mūs no Ēģiptes zemes.
40Jie tarė Aaronui: ‘Padaryk mums dievų, kurie žygiuotų mūsų priekyje, nes mes nežinome, kas nutiko tam Mozei, kuris išvedė mus iš Egipto žemės’.
41Un tanīs dienās viņi darināja teļu, nesa elkam upuri un priecājās par savu roku darbu.
41Taip anomis dienomis jie pasidirbo veršį, atnašavo stabui auką ir džiaugėsi savo rankų darbu.
42Bet Dievs novērsās un atdeva tos debess karaspēka kalpībai, kā tas rakstīts pravieša grāmatā: Vai tu, Izraēļa nams, šajos četrdesmit gados tuksnesī man upurēji dzīvniekus un upura dāvanas? (Am.5,25)
42Tada Dievas nusigręžė nuo jų ir paliko juos garbinti dangaus kariauną, kaip parašyta pranašų knygoje: ‘Ar jūs, Izraelio namai, man atnešėte aukų bei atnašų, keturiasdešimt metų būdami dykumoje?
43Jūs pieņēmāt Moloha telti un sava dieva Remfana zvaigzni, tēlus, ko darinājāt to pielūgšanai; un es jūs pārcelšu viņpus Babilonas. (Am.5,25-27)
43Jūs pasiėmėte Molocho palapinę ir dievo Refano žvaigždęstabus, kuriuos pasidirbote garbinti. Todėl ištremsiu jus anapus Babilono’.
44Derības telts bija ar mūsu tēviem tuksnesī, kā to pavēlēja Dievs, sacīdams Mozum, lai viņš to uztaisa pēc parauga, kādu tas redzēja.
44Mūsų tėvai dykumoje turėjo Liudijimo palapinę, kaip įsakė Tas, kuris kalbėjo Mozei, kad padarytų ją pagal regėtą jos vaizdą.
45Mūsu tēvi, to paņēmuši, ar Jēzu ienesa pagānu daļā. Dievs tos izdzina mūsu tēvu vaiga priekšā līdz pat Dāvida dienām.
45Mūsų tėvai su Jozue pasiėmė ją ir atsigabeno į žemes pagonių, kuriuos Dievas išvijo nuo mūsų tėvų akių. Taip pasiliko iki Dovydo dienų.
46Tas iemantoja žēlastību pie Dieva un lūdza, lai viņš atrastu mājokli Jēkaba Dievam.
46Šis susilaukė Dievo akyse malonės ir meldė, kad rastų buveinę Jokūbo Dievui.
47Tad Salomons uzcēla Viņam namu.
47Ir Saliamonas pastatė Jam namus.
48Bet Visaugstākais nemājo rokām darinātos, kā to pravietis saka:
48Bet Aukščiausiasis negyvena rankų darbo šventyklose, kaip sako ir pranašas:
49Debess ir mans sēdeklis, bet zeme manu kāju paklājs. Kādu namu jūs man uzcelsiet, saka Kungs, vai kur ir mana atdusas vieta?
49‘Dangusmano sostas, o žemėpakojis po mano kojomis. Kokius gi namus man statysite? klausia Viešpats,ar kokia mano poilsio vieta?
50Vai ne mana roka visu to darījusi? (Is.66,1-2)
50Argi ne mano ranka visa tai padarė?’
51Jūs, stūrgalvji, ar neapgraizītajām sirdīm un ausīm! Jūs vienmēr pretojaties Svētajam Garam: kā jūsu tēvi, tā arī jūs.
51Jūs, kietasprandžiai, neapipjaustytomis širdimis ir ausimis! Jūs, kaip ir jūsų tėvai, visuomet priešinatės Šventajai Dvasiai.
52Kuru no praviešiem jūsu tēvi nav vajājuši? Viņi nonāvēja tos, kas iepriekš pasludināja Taisnīgā atnākšanu. Viņa nodevēji un slepkavas jūs esat tagad kļuvuši;
52Kurio iš pranašų nepersekiojo jūsų tėvai? Jie užmušė iš anksto skelbusius Teisiojo atėjimą. Jo išdavėjais ir žudikais dabar esate jūs.
53Ar eņģeļu rīkojumu jūs esat bauslību saņēmuši, bet nepildījāt.
53Jūs, kurie gavote Įstatymą, paskelbtą per angelus, bet jo nesilaikėte”.
54To dzirdot, tie saskaitās savās sirdīs un grieza zobus uz viņu.
54Tie žodžiai jiems draskė širdį, ir jie griežė ant jo dantimis.
55Bet viņš, Svētā Gara pilns, uzlūkodams debesis, redzēja Dieva godību un Jēzu stāvam pie Dieva labās rokas,
55O Steponas, kupinas Šventosios Dvasios, žvelgė į dangų ir išvydo Dievo šlovę ir Jėzų, stovintį Dievo dešinėje.
56Un sacīja: Lūk, es redzu debesis atvērtas un Cilvēka Dēlu stāvam pie Dieva labās rokas.
56Jis tarė: “Štai regiu atsivėrusį dangų ir Žmogaus Sūnų, stovintį Dievo dešinėje”.
57Bet tie, stiprā balsī kliegdami, aizbāza savas ausis un vienprātīgi uzbruka viņam.
57Tada, baisiai rėkdami, jie užsikimšo ausis ir visi kaip vienas puolė jį,
58Un viņi akmeņiem nomētāja Stefanu, kas sauca un sacīja: Kungs Jēzu, pieņem manu garu!
58išsitempė už miesto ir užmėtė akmenimis. Liudytojai padėjo savo drabužius prie kojų vieno jauno vyro, vardu Sauliaus.
60Un viņš, ceļos nometies, skaļā balsī sauca, sacīdams: Kungs, nepieskaiti tiem šo grēku! To sacījis, viņš aizmiga Kungā. Un Sauls piekrita viņa nonāvēšanai.
59Taip jie mušė akmenimis Steponą, o jis šaukė: “Viešpatie Jėzau, priimk mano dvasią!”
60Pagaliau suklupęs jis galingu balsu sušuko: “Viešpatie, neįskaityk jiems šios nuodėmės!” Ir, tai ištaręs, užmigo.