1Tā kā apsolījums ieiet Viņa mierā vēl pastāv, bīsimies, lai kāds no jums neizrādītos to nokavējis.
1Todėl, kol tebegalioja pažadas įeiti į Jo poilsį, bijokime, kad kuris nors iš jūsų nepasirodytų pavėlavęs.
2Jo arī mums tika pasludināts tāpat kā viņiem: bet dzirdētais vārds tiem nekā nelīdzēja, tāpēc ka tie, kas dzirdēja, nesavienoja to ar ticību.
2Mums, kaip ir jiems, buvo paskelbta Evangelija. Bet išgirstas žodis neišėjo jiems į naudą, nes nebuvo sujungtas su girdėjusiųjų tikėjimu.
3Jo mēs, kas esam ticējuši, ieiesim mierā, kā Viņš to teicis: Tā es zvērēju savās dusmās: tiem manā mierā neieiet, lai gan darbi pabeigti no pasaules radīšanas.
3O mes, įtikėjusieji, einame į tą poilsį, kaip Jo pasakyta: “Aš prisiekiau savo rūstybėje: ‘Jie neįeis į mano poilsį’ ”, nors darbai buvo užbaigti nuo pasaulio sutvėrimo.
4Jo Viņš ar septīto dienu kādā vietā teicis: Un Dievs septītajā dienā atdusējās no visiem saviem darbiem.
4Jis vienoje vietoje pasakė apie septintąją dieną: “Septintąją dieną Dievas ilsėjosi po visų savo darbų”.
5Bet šeit atkal: Tiem nebūs ieiet manā mierā!
5Ir vėl anoje vietoje: “Jie neįeis į mano poilsį”.
6Tā kā dažiem atliek tanī vēl ieiet, bet tie, kuriem pirmajiem tas tika pasludināts, neticības dēļ neiegāja.
6Kadangi kai kuriems belieka įeiti, o tie, kuriems pirma buvo paskelbta Evangelija, neįėjo dėl neklusnumo,
7Viņš atkal nozīmē vienu dienu, šodien, pēc tik ilga laika caur Dāvidu runādams, kā jau iepriekš sacīts: Šodien, ja jūs Viņa balsi dzirdēsiet, nenocietiniet savas sirdis!
7Jis vėl nustato tam tikrą dieną, po tiek daug laiko, kartodamas Dovydo lūpomis,“šiandien”,kaip ir buvo pasakyta: “Šiandien, jei išgirsite Jo balsą, neužkietinkite savo širdžių”.
8Jo ja Jēzus būtu ievedis tos mierā, tad Viņš nekad vairs nebūtu runājis par kādu vēlāku dienu.
8Jeigu Jozuė būtų juos įvedęs į poilsį, Dievas nebūtų po to kalbėjęs apie kitą dieną.
9Tātad Dieva tautai atliek vēl viena sabata atpūta.
9Taigi sabato poilsis tebepasilieka Dievo tautai,
10Jo kas Viņa mierā iegājis, tas arī pats atdusēsies no saviem darbiem kā Dievs no savējiem.
10nes, kas įeina į Jo poilsį, taip pat ilsisi po savo darbų, kaip Dievas ilsėjosi po savųjų.
11Centīsimies tāpēc ieiet šinī mierā, lai kāds neiekristu neticībā pēc tā paša parauga!
11Tad stenkimės įeiti į tą poilsį, kad niekas nebenupultų, sekdamas ano neklusnumo pavyzdžiu.
12Jo Dieva vārds ir dzīvs un darbīgs, un asāks par katru divasmeņu zobenu. Tas spiežas cauri, kamēr pāršķir dvēseli un garu, tāpat locekļus un smadzenes. Tas ir domu un sirdsapziņas tiesnesis.
12Dievo žodis yra gyvas ir veiksmingas, aštresnis už bet kokį dviašmenį kalaviją. Jis prasiskverbia iki pat sielos ir dvasios atšakos, iki sąnarių ir kaulų smegenų, ir teisia širdies mintis bei sumanymus.
13Un Viņa vaiga priekšā nav apslēpts neviens radījums, bet Viņa acīm viss ir kails un atklāts; mums jādod Viņam norēķins.
13Ir joks kūrinys nėra paslėptas nuo Jo žvilgsnio, bet visa yra nuoga ir atidengta akims To, kuriam turėsime duoti apyskaitą.
14Bet mums ir augstais priesteris Jēzus, Dieva Dēls, kas debesis caurstaigājis, tad turēsimies pie apliecināšanas.
14Taigi, turėdami didį vyriausiąjį Kunigą, praėjusį pro dangus Dievo Sūnų Jėzų, tvirtai laikykimės mūsų išpažinimo.
15Jo mums nav augstā priestera, kas nespētu līdzjust mūsu vājībām, bet kas tāpat kārdināts visās lietās, tikai bez grēka.
15Juk mes turime ne tokį vyriausiąjį Kunigą, kuris negalėtų atjausti mūsų silpnybių, bet, kaip ir mes, visaip gundytą, tačiau nenusidėjusį.
16Tāpēc iesim ar uzticību pie želastības troņa, lai saņemtu žēlsirdību un atrastu žēlastību palīdzībai īstā laikā!
16Todėl drąsiai artinkimės prie malonės sosto, kad gautume gailestingumą ir rastume malonę pagalbai reikiamu metu.