1Tad Jēzus sešas dienas pirms Lieldienām atnāca Betānijā, kur bija nomiris Lācars, ko Jēzus uzmodināja no miroņiem.
1Šešioms dienoms belikus iki Paschos, Jėzus atėjo į Betaniją, kur gyveno jo prikeltasis iš numirusių Lozorius.
2Tur sarīkoja Viņam mielastu; un Marta apkalpoja, bet Lācars bija viens no tiem, kas atradās ar Viņu pie galda.
2Ten iškėlė Jam vaišes. Morta patarnavo, o Lozorius kartu su kitais sėdėjo prie stalo su Jėzumi.
3Un Marija, paņēmusi mārciņu īstas, dārgas nardu eļļas, svaidīja Jēzus kājas; un tā susināja Viņa kājas saviem matiem; un svaidāmās eļļas smarža piepildīja māju.
3Paėmusi svarą labai brangaus tepalo iš gryno nardo, Marija patepė Jėzui kojas ir nušluostė jas savo plaukais. Namuose pasklido tepalo kvapas.
4Tad Jūdass Iskariots, viens no Viņa mācekļiem, kas Viņu vēlāk nodeva, sacīja:
4Vienas iš Jo mokinių, Simono sūnus Judas Iskarijotas, kuris turėjo Jį išduoti, pasakė:
5Kāpēc šo svaidāmo eļļu nepārdeva par trīs simts denārijiem un tos neizdalīja nabagiem?
5“Kodėl to tepalo neparduoda už tris šimtus denarų ir neatiduoda vargšams?”
6Bet to viņš sacīja ne tāpēc, ka viņam rūpētu nabagi, bet gan tāpēc, ka viņš bija zaglis; un viņš, naudas kasi pie sevis turēdams, piesavinājās to, kas tanī tika ielikts.
6Jis taip sakė ne todėl, kad jam būtų rūpėję vargšai, bet kad pats buvo vagis ir, turėdamas kasą, grobstė įplaukas.
7Tad Jēzus sacīja: Atstājiet viņu, lai viņa to uzglabā manai apbedīšanas dienai!
7O Jėzus tarė: “Palik ją ramybėje. Ji tai laikė mano laidotuvių dienai.
8Jo nabagi vienmēr ir pie jums, bet es neesmu vienmēr.
8Vargšų jūs visada turėsite su savimi, o mane ne visuomet turėsite”.
9Tad daudzi jūdu ļaudis uzzināja, ka Viņš ir tur; un atnāca ne tikai Jēzus dēļ, bet lai redzētu arī Lācaru, ko Viņš bija uzmodinājis no miroņiem.
9Daug žydų sužinojo Jėzų ten esant ir atėjo ne tik dėl Jėzaus, bet taip pat pamatyti Lozoriaus, kurį Jis prikėlė iš numirusių.
10Bet augstie priesteri nodomāja nogalināt arī Lācaru,
10O aukštieji kunigai nusprendė nužudyti ir Lozorių,
11Jo viņa dēļ daudzi jūdi nāca un ticēja uz Jēzu.
11nes daugybė žydų per jį pasitraukė nuo jų ir įtikėjo Jėzų.
12Bet otrā dienā daudz ļaužu, kas bija ieradušies svētkos, dzirdēdami, ka Jēzus nāk uz Jeruzalemi,
12Kitą dieną gausi minia, susirinkusi į šventę, sužinojo, kad Jėzus ateinąs į Jeruzalę.
13Paņēmuši palmu zarus un izgājuši Viņam pretī, sauca: Hozanna, svētīgs, kas nāk Kunga vārdā, Izraēļa Ķēniņš!
13Žmonės pasiėmė palmių šakų ir išėjo Jo pasitikti, šaukdami: “Osana! Palaimintas Tas, kuris ateina Viešpaties varduIzraelio karalius!”
14Un Jēzus, atradis jaunu ēzeli, uzsēdās tanī, kā rakstīts:
14Jėzus, radęs asiliuką, užsėdo ant jo, kaip parašyta:
15Nebīsties, Siona meita, lūk, tavs Ķēniņš nāk, sēdēdams ēzelienes kumeļā!
15“Nebijok, Siono dukra: štai atvyksta tavo karalius, sėdėdamas ant asilaičio!”
16Viņa mācekļi vispirms to nesaprata, bet, kad Jēzus tika pagodināts, tad atminējas, ka tā par Viņu bija rakstīts, un tā Viņam darīja.
16Iš pradžių mokiniai šito nesuprato, bet, kai Jėzus buvo pašlovintas, atsiminė, kad tai buvo apie Jį parašyta ir jie buvo Jam tai padarę.
17Bet ļaudis, kas ar Viņu bija, kad Viņš sauca Lācaru no kapa un to uzmodināja no miroņiem, deva liecību.
17Taigi dabar liudijo minia, buvusi su Juo, kai Jis pašaukė Lozorių iš kapo ir prikėlė iš numirusių.
18Tāpēc arī ļaudis izgāja Viņam pretim, jo dzirdēja, ka Viņš darījis šo brīnumu.
18Žmonės todėl ir išėjo Jo pasitikti, kad buvo girdėję Jį padarius tą ženklą.
19Bet farizeji sarunājās savā starpā: Redziet, ka mēs nekā nepadarīsim! Lūk, visa pasaule seko Viņam!
19O fariziejai kalbėjo vieni kitiems: “Žiūrėkite, jūs nieko negalite padaryti. Štai visas pasaulis nuėjo paskui Jį!”
20Bet starp tiem, kas bija atnākuši, lai svēkos pielūgtu Dievu, bija daži pagāni.
20Tarp atėjusių per šventes pagarbinti buvo ir graikų.
21Viņi piegāja pie Filipa, kas bija no Betsaidas Galilejā, un lūdza to, sacīdami: Kungs, mēs gribam redzēt Jēzu!
21Jie priėjo prie Pilypo, kilusio iš Galilėjos miesto Betsaidos, ir paprašė: “Gerbiamasis, mes norėtume pamatyti Jėzų”.
22Filips nāk un saka to Andrejam; bet Andrejs un Filips pateica to Jēzum.
22Pilypas nuėjo ir pasakė Andriejui. Paskui Andriejus ir Pilypas pranešė Jėzui.
23Bet Jēzus atbildēja viņiem, sacīdams: Pienākusi stunda, lai Cilvēka Dēls tiktu pagodināts.
23O Jėzus jiems tarė: “Atėjo valanda, kad būtų pašlovintas Žmogaus Sūnus.
24Patiesi, patiesi es jums saku: ja kviešu grauds neiekrīt zemē un nenomirst,
24Iš tiesų, iš tiesų sakau jums: jei kviečio grūdas nekris į žemę ir nenumirs, jis pasiliks vienas, o jei numirs, jis duos gausių vaisių.
25Tas paliek viens; bet ja nomirst, tad atnes daudz augļu. Kas savu dzīvību mīl, tas to zaudē; bet kas šinī pasaulē savu dzīvību ienīst, tas to saglabā mūžīgai dzīvei.
25Kas myli savo gyvybę, ją praras, o kas nekenčia savo gyvybės šiame pasaulyje, išsaugos ją amžinajam gyvenimui.
26Ja kas man kalpo, tas lai seko man, un kur es esmu, tur būs arī mans kalps. Un kas man kalpo, to godinās mans Tēvs.
26Kas man tarnauja, tegul seka paskui mane; ir kur Aš esu, ten bus ir mano tarnas. Kas man tarnauja, tą pagerbs mano Tėvas.
27Tagad mana dvēsele ir satraukta. Un ko lai es saku? Tēvs, atpestī mani no šīs stundas? Bet šai stundai es taču atnācu.
27Dabar mano siela sukrėsta. Ir ką Aš pasakysiu: ‘Tėve, gelbėk mane nuo šios valandos!’? Bet juk tam Aš ir atėjau į šią valandą.
28Tēvs, pagodini savu vārdu! Tad nāca balss no debesīm: Es to pagodināju un vēl pagodināšu!
28Tėve, pašlovink savo vardą!” Tada iš dangaus pasigirdo balsas: “Aš jį pašlovinau ir dar pašlovinsiu!”
29Tad ļaudis, kas stāvēja un dzirdēja, sacīja: Pērkons rūca. Citi sacīja: Eņģelis runāja Viņam.
29Aplink stovinti minia, tai išgirdusi, sakė griaustinį sugriaudus. Kai kurie tvirtino: “Angelas Jam kalbėjo”.
30Jēzus atbildēja un sacīja: Ne manis dēļ šī balss atskanēja, bet jūsu dēļ.
30O Jėzus atsakė: “Ne dėl manęs, o dėl jūsų pasigirdo šitas balsas.
31Tagad šī pasaule tiek tiesāta; tagad šīs pasaules valdnieks tiks izmests ārā.
31Dabar teisiamas šitas pasaulis. Dabar šio pasaulio kunigaikštis bus išmestas laukan.
32Un kad es tikšu no šīs zemes pacelts, es visus vilkšu pie sevis.
32O Aš, kai būsiu pakeltas nuo žemės, visus patrauksiu prie savęs”.
33Bet to Viņš sacīja, norādīdams, kādā nāvē Viņš mirs.
33Jis tai pasakė, nurodydamas, kokia mirtimi Jam reikės mirti.
34Ļaudis Viņam atbildēja: Mēs dzirdējām bauslībā, ka Kristus paliek mūžīgi; kā tad Tu saki, ka Cilvēka Dēlam jākļūst paceltam? Kas ir šis Cilvēka Dēls?
34O žmonės Jam sakė: “Mes girdėjome iš Įstatymo, kad Kristus pasilieka per amžius. Kodėl Tu sakai, kad Žmogaus Sūnus turės būti iškeltas aukštyn? Kas gi tas Žmogaus Sūnus?”
35Tad Jēzus sacīja viņiem: Vēl neilgi gaisma ir pie jums. Staigājiet, kamēr jums ir gaisma, lai jūs tumsa neapņem, un kas tumsā staigā, tas nezina, kurp viņš iet.
35Jėzus jiems tarė: “Dar trumpą laiką šviesa bus su jumis. Vaikščiokite, kol turite šviesą, kad neužkluptų jūsų tamsa. Kas vaikščioja tamsoje, tas nežino, kur eina.
36Kamēr jums ir gaisma, ticiet gaismai, lai jūs būtu gaismas bērni! To Jēzus sacīja un aizgāja, un pazuda no viņiem.
36Kol turite šviesą, tikėkite ją, kad taptumėte šviesos vaikais”. Tai pasakęs, Jėzus pasišalino ir pasislėpė nuo jų.
37Bet lai gan Viņš tik lielus brīnumus darīja to priekšā, tie neticēja Viņam.
37Nors Jis jų akivaizdoje padarė tiek daug ženklų, jie Juo netikėjo,
38Lai izpildītos pravieša Isaja vārdi, ko viņš ir teicis: Kungs, kas ir ticējis mūsu sludinājumam, un kam ir atklājies Kunga elkonis? (Is.53,1)
38kad išsipildytų pranašo Izaijo žodžiai: “Viešpatie, kas patikėjo mūsų skelbimu ir kam buvo apreikšta Viešpaties rankos galybė?”
39Tāpēc tie nevarēja ticēt, jo Isajs tālāk saka:
39Jie neįstengė tikėti, nes vėl, anot Izaijo:
40Viņš to acis aptumšoja un viņu sirdis nocietinaja, lai acīm neredzētu un sirdīm nesaprastu, un neatgrieztos, ka es tos dziedinātu.
40“Jis apakino jų akis ir sukietino jų širdį, kad nematytų akimis ir nesuvoktų širdimi, ir neatsiverstų, ir Aš jų nepagydyčiau”.
41To Isajs sacīja, kad redzēja Viņa godību un runāja par Viņu.
41Izaijas tai pasakė, regėdamas Jo šlovę ir kalbėdamas apie Jį.
42Tomēr daudzi priekšnieki ticēja Viņam, bet farizeju dēļ neapliecināja, lai tos neizslēgtu no sinagogas.
42Vis dėlto daugelis įtikėjo Jėzų net iš vyresnybės, tačiau dėl fariziejų Jo neišpažino, kad nebūtų pašalinti iš sinagogos,
43Jo viņi mīlēja vairāk cilvēku godināšanu nekā Dieva godu.
43nes žmonių šlovę jie brangino labiau už Dievo šlovę.
44Bet Jēzus sauca, sacīdams: Kas man tic, tas netic man, bet tam, kas mani sūtījis.
44O Jėzus šaukė: “Kas mane tiki, tiki ne mane, bet Tą, kuris mane siuntė.
45Un kas mani redz, tas redz To, kas mani sūtījis.
45Ir kas mane mato, mato Tą, kuris mane siuntė.
46Es, gaisma, atnācu pasaulē, lai ikviens, kas man tic, nepaliktu tumsībā.
46Aš atėjau į pasaulį kaip šviesa, kad visi, kurie mane tiki, neliktų tamsoje.
47Un ja kāds dzird manus vārdus un tiem neseko, es to netiesāju, jo es nenācu pasauli tiesāt, bet pasauli glābt.
47Jei kas klausosi mano žodžių ir netiki, Aš jo neteisiu, nes atėjau ne teisti pasaulio, bet gelbėti pasaulį.
48Kas mani nievā un manus vārdus nepieņem, tam ir savs tiesnesis. Vārdi, ko runāju, tie viņu tiesās pastarā dienā.
48Kas mane atstumia ir mano žodžių nepriima, tas turi savo teisėją: žodis, kurį kalbėjau, teis jį paskutiniąją dieną.
49Jo es nerunāju no sevis, bet Tēvs, kas mani sūtīja, Viņš man deva pavēli, ko sacīt un ko runāt.
49Nes Aš kalbėjau ne iš savęs,Tėvas, kuris mane siuntė, įsakė man, ką turiu sakyti ir ką skelbti.
50Un es zinu, ka Viņa bauslis ir mūžīgā dzīve. Tāpēc visu, ko runāju, es saku tā, kā to man teica Tēvs.
50Aš žinau, kad Jo įsakymas yra amžinasis gyvenimas. Tad ką Aš kalbu, kalbu taip, kaip Tėvas yra man sakęs”.