¹Pēc tam Jēzus pārcēlās pāri Galilejas, tas ir, Tibērijas jūrai.

¹Paskui Jėzus nuvyko į kitą pusę Galilėjos, arba Tiberiados, ežero.

²Un daudz ļaužu sekoja Viņam, jo tie redzēja brīnumus, ko Viņš darīja tiem, kas slimoja.

²Jį lydėjo gausi minia, nes žmonės matė stebuklus, kuriuos Jis darė ligoniams.

³Tad Jēzus uzkāpa kalnā un apsēdās tur ar saviem mācekļiem.

³Jėzus užkopė į kalną ir ten atsisėdo su savo mokiniais.

⁴Tuvojās jau Lieldienas, jūdu svētki.

⁴Artėjo žydų šventė Pascha.

⁵Kad Jēzus, pacēlis acis, redzēja, ka ļoti daudz ļaužu nāk pie Viņa, tad Viņš sacīja Filipam: Kur pirksim maizi, lai tie paēstu.

⁵Pakėlęs akis ir pamatęs, kokia didelė minia pas Jį atėjusi, Jėzus paklausė Pilypą: “Kur pirksime duonos jiems pavalgydinti?”

⁶Bet to Viņš sacīja, viņu pārbaudīdams, jo pats zināja, ko darīs.

⁶Jis klausė, mėgindamas jį, nes pats žinojo, ką darysiąs.

⁷Filips atbildēja Viņam: Par divi simts denārijiem nepietiek tiem maizes, lai katrs nedaudz saņemtu.

⁷Pilypas Jam atsakė: “Už du šimtus denarų duonos neužteks, kad kiekvienas gautų bent gabalėlį”.

⁸Tad viens no Viņa mācekļiem, Andrejs, Sīmaņa Pētera brālis, sacīja Viņam:

⁸Vienas iš mokinių, Simono Petro brolis Andriejus, Jam pasakė:

⁹Šeit ir viens zēns, kam piecas miežu maizes un divas zivis; bet kas tas ir tik daudziem?

⁹“Čia yra vienas berniukas, kuris turi penkis miežinės duonos kepalus ir dvi žuveles. Bet ką tai reiškia tokiai daugybei!”

¹⁰Tad Jēzus sacīja: Lieciet ļaudīm novietoties! Bet tanī vietā bija daudz zāles. Tā novietojās skaitā ap peci tūkstoši vīriešu.

¹⁰Jėzus tarė: “Susodinkite žmones!” Toje vietoje buvo daug žolės. Taigi jie susėdo, iš viso kokie penki tūkstančiai vyrų.

¹¹Bet Jēzus, paņēmis maizi un izsacījis pateicību, izdalīja tiem, kas novietojās, tāpat arī zivis, cik tie vēlējās.

¹¹Tada Jėzus paėmė duoną ir padėkojęs išdalino mokiniams, o mokiniai ten sėdintiems; taip pat ir žuvis, kiek kas norėjo.

¹²Bet kad tie paēda, Viņš sacīja saviem mācekļiem: Salasiet atlikušās druskas, lai tās neiet bojā.

¹²Kai žmonės pasisotino, Jis pasakė savo mokiniams: “Surinkite trupinius, kad niekas nepražūtų”.

¹³Tad viņi savāca un piepildīja divpadsmit grozus druskām, kas no piecām miežu maizēm bija pāri palikušas tiem, kas ēda.

¹³Taigi jie surinko ir iš penkių miežinės duonos kepalų pripylė dvylika pintinių trupinių, kurie buvo atlikę nuo valgiusiųjų.

¹⁴Tad ļaudis, redzēdami brīnumu, ko padarīja Jēzus, sacīja: Šis patiesi ir pravietis, kam bija jānāk pasaulē.

¹⁴Pamatę Jėzaus padarytą stebuklą, žmonės sakė: “Jis tikrai yra Tas pranašas, kuris turi ateiti į pasaulį”.

¹⁵Bet Jēzus, nomanīdams to, ka tie nāks, lai Viņu ar varu ņemtu un ieceltu par ķēniņu, aizgāja atkal viens pats kalnā.

¹⁵O Jėzus, supratęs, kad jie ruošiasi pasigriebti Jį ir paskelbti karaliumi, vėl pasitraukė pats vienas į kalną.

¹⁶Bet kad jau vakars metās, Viņa mācekļi aizgāja pie jūras.

¹⁶Atėjus vakarui, Jo mokiniai nusileido prie ežero,

¹⁷Un viņi, iekāpuši laivā, cēlās pāri jūrai uz Kafarnaumu. Un iestājās jau tumsa, bet Jēzus vēl nenāca pie viņiem.

¹⁷sulipo į valtį ir išplaukė į kitą pusę ežero, į Kafarnaumą. Jau sutemo, o Jėzus vis dar nebuvo grįžęs pas juos.

¹⁸Bet jūra, pūšot stipram vējam, bangojās.

¹⁸Ežeras bangavo, nes pūtė smarkus vėjas.

¹⁹Kad viņi divdesmit piecas vai trīsdesmit stadijas bija noairējuši, tie redzēja Jēzu pa jūru staigājam un laivai tuvojamies, un viņi izbijās.

¹⁹Nusiyrę apie dvidešimt penkias­trisdešimt stadijų, jie pamatė Jėzų, einantį ežeru ir besiartinantį prie valties. Jie išsigando.

²⁰Bet Viņš tiem sacīja: Es esmu, nebīstieties!

²⁰O Jis jiems tarė: “Tai Aš, nebijokite!”

²¹Tad tie viņu gribēja uzņemt Viņu laivā, bet laiva tūdaļ sasniedza zemi, kurp tie brauca.

²¹Jie norėjo Jį paimti į valtį, bet valtis netrukus priartėjo prie kranto, į kurį jie yrėsi.

²²Ļaudis, kas stāvēja viņpus jūras, otrā dienā uzzināja, ka tur citas laivas nav bijis, kā tikai viena, un ka Jēzus nav iekāpis laivā kopā ar saviem mācekļiem, bet mācekļi aizbraukuši vieni paši.

²²Kitą dieną minia, buvusi anoje pusėje, pamatė, kad ten nebuvo kitos valties, tik ta, į kurią įlipo Jo mokiniai. O Jėzus su jais neįlipo, ir šie išplaukė vieni.

²³Bet citas laivas nāca no Tibērijas tuvu tai vietai, kur viņi, pateikdamies Kungam, ēda maizi.

²³Iš Tiberiados atplaukė kitų valčių netoli tos vietos, kur žmonės buvo valgę duonos, Viešpačiui padėkojus.

²⁴Kad ļaudis redzēja, ka tur nav ne Jēzus, ne Viņa mācekļu, tie iekāpa laivās un brauca uz Kafarnaumu, lai meklētu Jēzu.

²⁴Pamatę, kad čia nėra nei Jėzaus, nei Jo mokinių, žmonės lipo į valtis ir plaukė į Kafarnaumą, ieškodami Jėzaus.

²⁵Un tie, atraduši Viņu viņpus jūras, sacīja Viņam: Rabbi! Kad Tu šeit atnāci?

²⁵Suradę Jį kitoje ežero pusėje, jie klausinėjo: “Rabi, kada čia atvykai?”

²⁶Jēzus viņiem atbildēja, sacīdams: Patiesi, patiesi es jums saku: jūs meklējat mani nevis tāpēc, ka redzējāt brīnumus, bet tāpēc, ka baudījāt maizi un paēdāt.

²⁶Jėzus, atsakydamas jiems, tarė: “Iš tiesų, iš tiesų sakau jums: jūs ieškote manęs ne todėl, kad matėte ženklų, bet kad prisivalgėte duonos lig soties.

²⁷Necentieties pēc iznīkstošās barības, bet pēc tādas, kas paliek mūžīgai dzīvei, ko Cilvēka Dēls jums dos, jo Viņu Dievs Tēvs apzīmogojis.

²⁷Darbuokitės ne dėl žūvančio maisto, bet dėl išliekančio amžinajam gyvenimui! Jį duos jums Žmogaus Sūnus, nes Tėvas­Dievas Jį savo antspaudu yra pažymėjęs”.

²⁸Tad tie Viņam sacīja: Kas mums jādara, lai darītu Dieva darbus?

²⁸Jie paklausė: “Ką mums daryti, kad vykdytume Dievo darbus?”

²⁹Tad Jēzus atbildēja viņiem, sacīdams: Tas ir Dieva darbs, lai jūs ticētu uz to, ko Viņš sūtījis.

²⁹Jėzus atsakė: “Tai yra Dievo darbas: tikėkite Tą, kurį Jis siuntė”.

³⁰Tad tie sacīja Viņam: Kādu zīmi tad Tu dod, lai mēs redzētu un ticētu Tev? Ko Tu darīsi?

³⁰Tada jie klausė: “Kokį padarysi ženklą, kad pamatytume ir Tave įtikėtume? Ką nuveiksi?

³¹Mūsu tēvi ēda mannu tuksnesī, kā tas rakstīts: maizi no debesīm Viņš deva tiem ēst (2.Moz.16,15; 4.Moz.11,7; Ps.77).

³¹Mūsų tėvai dykumoje valgė maną, kaip parašyta: ‘Jis davė jiems valgyti duonos iš dangaus’ ”.

³²Tad Jēzus tiem sacīja: Patiesi, patiesi es jums saku: ne Mozus jums deva maizi no debesīm, bet mans Tēvs dod jums patieso debessmaizi.

³²Tuomet Jėzus jiems tarė: “Iš tiesų, iš tiesų sakau jums: ne Mozė davė jums duonos iš dangaus, bet mano Tėvas duoda jums iš dangaus tikrosios duonos.

³³Jo Dieva maize ir tā, kas nāk no debesīm un pasaulei dod dzīvību.

³³Nes Dievo duona yra Tas, kuris nužengia iš dangaus ir duoda pasauliui gyvybę”.

³⁴Tad tie Viņam sacīja: Kungs, dod mums vienmēr šo maizi!

³⁴Tada jie tarė Jam: “Viešpatie, duok visuomet mums tos duonos!”

³⁵Bet Jēzus viņiem sacīja: Es esmu dzīvības maize; kas pie manis nāk, tas neizsalks; un kas uz mani tic, tam neslāps nekad.

³⁵Jėzus atsakė: “Aš esu gyvenimo duona! Kas ateina pas mane, niekuomet nebealks, ir kas tiki mane, niekuomet nebetrokš.

³⁶Bet es jums to esmu teicis: jūs mani gan redzējāt, bet neticat.

³⁶Bet Aš jums sakiau: jūs mane matėte, ir netikite.

³⁷Visi, ko Tēvs man dod, nāks pie manis; un kas pie manis nāk, to es laukā nedzīšu.

³⁷Visi, kuriuos man duoda Tėvas, ateis pas mane, ir ateinančio pas mane Aš neišvarysiu lauk,

³⁸Jo es esmu nācis no debesīm ne tādēļ, lai izpildītu savu gribu, bet Tā gribu, kas mani sūtījis.

³⁸nes Aš nužengiau iš dangaus vykdyti ne savo valios, bet valios To, kuris mane siuntė.

³⁹Bet šis ir Tēva prāts, kas mani sūtījis, lai no visa, ko Viņš man devis, es nekā nepazaudētu, bet to uzmodinātu pastarā dienā.

³⁹O mane siuntusio Tėvo valia,­ kad nepražudyčiau nė vieno iš tų, kuriuos Jis man davė, bet kad prikelčiau juos paskutiniąją dieną.

⁴⁰Jo šī ir mana Tēva vēlēšanās, kas mani sūtījis, lai katrs, kas Dēlu redz un uz Viņu tic, iemantotu mūžīgo dzīvi; un es viņu uzmodināšu pastarā dienā.

⁴⁰Tokia mano Siuntėjo valia, kad kiekvienas, kuris regi Sūnų ir tiki Jį, turėtų amžinąjį gyvenimą; ir Aš jį prikelsiu paskutiniąją dieną”.

⁴¹Tad jūdi kurnēja pret Viņu tāpēc, ka Viņš sacīja: Es esmu dzīvā maize, kas no debesīm nākusi.

⁴¹Tada žydai ėmė murmėti prieš Jį dėl to, kad Jis pasakė: “Aš duona, nužengusi iš dangaus”.

⁴²Un viņi sacīja: Vai šis nav Jēzus, Jāzepa dēls, kura tēvu mēs pazīstam? Kā tad Viņš saka: Es esmu nācis no debesīm?

⁴²Jie sakė: “Argi Jis ne Jėzus, Juozapo sūnus?! Argi nepažįstame Jo tėvo ir motinos? Tad kodėl Jis sako: ‘Aš nužengiau iš dangaus’?”

⁴³Tad Jēzus atbildēja viņiem, sacīdams: Nekurniet savā starpā!

⁴³Jėzus jiems atsakė: “Nemurmėkite tarpusavyje!

⁴⁴Neviens nevar pie manis nākt, ja Tēvs, kas mani sūtījis, nevelk viņu; un es to uzmodināšu pastarā dienā.

⁴⁴Niekas negali ateiti pas mane, jei mane siuntęs Tėvas jo nepatraukia; ir tą Aš prikelsiu paskutiniąją dieną.

⁴⁵Ir rakstīts praviešos: Un visi būs Dieva mācīti. Ikviens, kas no Tēva dzirdējis un mācījies, nāk pie manis (Is.54,13).

⁴⁵Pranašų parašyta: ‘Ir visi bus mokomi Dievo’. Todėl, kas išgirdo iš Tėvo ir pasimokė, ateina pas mane.

⁴⁶Nevis ka Tēvu kāds būtu redzējis. Tikai Tas, kas no Dieva ir, Tas Tēvu ir redzējis.

⁴⁶Bet tai nereiškia, jog kas nors būtų Tėvą regėjęs; tiktai Tas, kuris iš Dievo yra, Jis matė Tėvą.

⁴⁷Patiesi, patiesi es jums saku: Kas uz mani tic, tam ir mūžīgā dzīvošana.

⁴⁷Iš tiesų, iš tiesų sakau jums: kas tiki mane, tas turi amžinąjį gyvenimą.

⁴⁸Es esmu dzīvības maize.

⁴⁸Aš esu gyvenimo duona.

⁴⁹Jūsu tēvi ēda mannu tuksnesī un nomira.

⁴⁹Jūsų tėvai dykumoje valgė maną ir mirė.

⁵⁰Šī ir maize, kas no debesīm nākusi, lai katrs, kas no tās ēd, nemirtu.

⁵⁰O ši duona yra nužengusi iš dangaus, kad, kas ją valgys, nemirtų.

⁵¹Es esmu dzīvā maize, kas no debesīm nākusi.

⁵¹Aš esu gyvoji duona, nužengusi iš dangaus. Kas valgo šitos duonos­gyvens per amžius. Duona, kurią Aš duosiu, yra mano kūnas, kurį Aš atiduosiu už pasaulio gyvybę”.

⁵²Ja kas ēdīs no.šīs maizes, tas dzīvos mūžīgi; un maize, ko es jums došu, ir mana Miesa pasaulei par dzīvību.

⁵²Tada žydai ėmė tarp savęs ginčytis ir klausinėti: “Kaip Jis gali duoti mums valgyti savo kūną?!”

⁵³Tad jūdi strīdējās savā starpā, sacīdami: kā Viņš mums var dot ēst savu miesu?

⁵³O Jėzus jiems kalbėjo: “Iš tiesų, iš tiesų sakau jums: jei nevalgysite Žmogaus Sūnaus kūno ir negersite Jo kraujo, neturėsite savyje gyvybės!

⁵⁴Bet Jēzus tiem sacīja: Patiesi, patiesi es jums saku: ja jūs Cilvēka Dēla Miesu neēdīsiet un Viņa Asinis nedzersiet, tad jūsos nebūs dzīvības.

⁵⁴Kas valgo mano kūną ir geria mano kraują, tas turi amžinąjį gyvenimą, ir Aš jį prikelsiu paskutiniąją dieną.

⁵⁵Kas manu Miesu ēd un manas Asinis dzer, tam ir mūžīgā dzīvība; un es viņu uzmodināšu pastarā dienā;

⁵⁵Nes mano kūnas tikrai yra valgis, ir mano kraujas tikrai yra gėrimas.

⁵⁶Jo mana Miesa ir patiess ēdiens, un manas Asinis ir patiess dzēriens.

⁵⁶Kas valgo mano kūną ir geria mano kraują, tas pasilieka manyje, ir Aš jame.

⁵⁷Kas manu Miesu bauda un manas Asinis dzer, tas paliek manī un es viņā.

⁵⁷Kaip mane siuntė gyvasis Tėvas ir Aš gyvenu per Tėvą, taip ir tas, kuris mane valgo, gyvens per mane.

⁵⁸Kā mani sūtījis dzīvais Tēvs un es dzīvoju Tēva labad, tā tie, kas mani bauda, dzīvos manis labad.

⁵⁸Štai duona, nužengusi iš dangaus,­ne taip, kaip jūsų tėvai valgė maną ir mirė. Kas valgo šią duoną­gyvens per amžius”.

⁵⁹Šī ir maize, kas nākusi no debesīm. Ne tā, kā jūsu tēvi ēda mannu un nomira. Kas šo maizi ēd, tas dzīvos mūžīgi.

⁵⁹Visa tai Jis paskelbė, mokydamas sinagogoje, Kafarnaume.

⁶⁰To Viņš teica Kafarnaumā, mācīdams sinagogā.

⁶⁰Tai išgirdę, daugelis Jo mokinių sakė: “Kieti šie žodžiai, kas gali jų klausytis!”

⁶¹Tad daudzi no Viņa mācekļiem, to dzirdēdami, sacīja: Smaga ir šī runa, kas var to klausīties?

⁶¹Jėzus, žinodamas, kad mokiniai dėl to murma, paklausė: “Jus tai piktina?

⁶²Bet Jēzus, zinādams sevī, ka Viņa mācekļi kurn par to, sacīja tiem: Vai tas jūs apgrēcina?

⁶²O kas būtų, jei pamatytumėte Žmogaus Sūnų, pakylantį ten, kur Jis buvo pirmiau?!

⁶³Bet ja jūs redzēsiet Cilvēka Dēlu uzejam tur, kur Viņš iepriekš bija?

⁶³Dvasia teikia gyvybę, o kūnas nieko neduoda. Žodžiai, kuriuos jums kalbu, yra dvasia ir gyvenimas.

⁶⁴Gars ir tas, kas atdzīvina, miesa neder nekam. Vārdi, ko es jums runāju, ir gars un dzīvība.

⁶⁴Bet kai kurie iš jūsų netiki”. Jėzus iš pat pradžių žinojo, kas netiki ir kas Jį išduos.

⁶⁵Bet starp jums ir daži neticīgie; jo Jēzus zināja no sākuma, kas ir neticīgie un kas Viņu nodos.

⁶⁵Ir Jis sakė: “Štai kodėl Aš jums sakiau: niekas negali ateiti pas mane, jeigu jam nėra duota mano Tėvo”.

⁶⁶Un Viņš sacīja: Tāpēc es jums teicu, ka neviens nevar nākt pie manis, ja tas viņam nebūs dots no mana Tēva.

⁶⁶Nuo to laiko daug Jo mokinių pasitraukė ir daugiau su Juo nebevaikščiojo.

⁶⁷No šī laika daudzi Viņa mācekļi atkāpās un vairs nestaigāja Viņam līdz.

⁶⁷Tada Jėzus paklausė dvylika: “Gal ir jūs norite pasitraukti?”

⁶⁸Tad Jēzus sacīja tiem divpadsmit: Vai arī jūs gribat aiziet?

⁶⁸Simonas Petras atsakė: “Viešpatie, pas ką mes eisime?! Tu turi amžinojo gyvenimo žodžius.

⁶⁹Tad Sīmanis Pēteris atbildēja Viņam: Kungs, pie kā lai mēs ejam? Pie Tevis ir mūžīgās dzīves vārdi.

⁶⁹Mes įtikėjome ir pažinome, kad Tu esi Kristus, gyvojo Dievo Sūnus”.

⁷⁰Un mēs esam ticējuši un atzinuši, ka Tu esi Kristus, Dieva Dēls.

⁷⁰Jėzus jiems atsakė: “Argi Aš neišsirinkau jūsų, dvylikos? Tačiau tarp jūsų vienas yra velnias”.

⁷¹Jēzus atbildēja viņiem: Vai ne divpadsmit es jūs esmu izredzējis? Bet viens no jums ir velns.

⁷¹Jis kalbėjo apie Judą, Simono Iskarijoto sūnų. Šis, vienas iš dvylikos, turėjo Jį išduoti.

⁷²Viņš runāja par Jūdasu Iskariotu, Sīmaņa dēlu, jo šis bija tas, kas Viņu nodos, lai gan bija viens no tiem divpadsmit.