¹Jau daudzi mēģinājuši uzrakstīt nostāstus par notikumiem, kas risinājušies mūsu vidū.

¹Kadangi daugelis rašė pasakojimą apie pas mus buvusius įvykius,

²Kā tos mums notēlojuši tie, kas sākumā paši redzējuši un bijuši vārda kalpi,

²kaip mums perdavė nuo pradžios savo akimis mačiusieji ir buvusieji žodžio tarnai,

³Tā iedomājos, visu no sākuma pamatīgi izpētot, tev, viscienīgākais Teofil, pēc kārtas uzrakstīt,

³tai ir aš, rūpestingai viską nuo pradžios ištyręs, nusprendžiau surašyti tau, garbingasis Teofiliau, sutvarkytą pasakojimą,

⁴Lai tu pārliecinātos tās mācības patiesībā, kurā tu esi mācīts.

⁴kad įsitikintum tikrumu mokymo, kurio buvai išmokytas.

⁵Jūdejas ķēniņa Heroda laikā dzīvoja kāds Abijas kārtas priesteris, vārdā Zaharijs, un viņa sieva, vārdā Elizabete, no Ārona cilts.

⁵Judėjos karaliaus Erodo dienomis gyveno kunigas, vardu Zacharijas, iš Abijos skyriaus. Jis turėjo žmoną, vardu Elžbietą, iš Aarono palikuonių.

⁶Bet abi viņi bija taisnīgi Dieva priekšā un nevainojami pildīja visus Kunga baušļus un noteikumus.

⁶Jie abu buvo teisūs Dievo akyse ir nepriekaištingai vykdė visus Viešpaties įsakymus bei nuostatus.

⁷Bet viņiem nebija bērnu, jo Elizabete bija neauglīga; un abi bija veci gados.

⁷Juodu neturėjo vaikų, nes Elžbieta buvo nevaisinga, ir abu sulaukę senyvo amžiaus.

⁸Un notika, ka viņš savureiz pildīja priestera pienākumus Dieva priekšā,

⁸Kartą Zacharijas, atėjus eilei, tarnavo Dievui kaip kunigas ir, pagal paprotį,

⁹Un viņam, pēc priestera paražas lozējot, bija jāiet Kunga svētnīcā kvēpināt;

⁹kunigų burtu teko jam, įėjus į Viešpaties šventyklą, smilkyti smilkalus.

¹⁰Un visi daudzie ļaudis ārā lūdza Dievu kvēpināšanas stundā.

¹⁰Smilkymo valandą lauke meldėsi gausi žmonių minia.

¹¹Tad viņam parādījās Kunga eņģelis, stāvot kvēpināšanas altāra labajā pusē.

¹¹Tada jam pasirodė Viešpaties angelas, stovintis smilkymo aukuro dešinėje.

¹²Un Zaharijs, to redzēdams, izbijās, un viņu pārņēma bailes.

¹²Pamatęs jį, Zacharijas sumišo, ir jį apėmė baimė.

¹³Bet eņģelis sacīja viņam: Nebīsties, Zaharij, jo tava lūgšana ir uzklausīta: tava sieva Elizabete dzemdēs tev dēlu un tu nosauksi viņu vārdā Jānis.

¹³Bet angelas jam tarė: “Nebijok, Zacharijau, nes tavo malda išklausyta. Tavo žmona Elžbieta pagimdys tau sūnų, o tu jį pavadinsi Jonu.

¹⁴Un Tev būs prieks un līksmība, un daudzi priecāsies par viņa piedzimšanu.

¹⁴Tau bus džiaugsmas ir linksmybė, ir daugelis džiaugsis jo gimimu,

¹⁵Jo viņš būs liels Kunga priekšā; vīnu un reibinošus dzērienus viņš nedzers; un Svētais Gars viņu piepildīs jau mātes miesās.

¹⁵nes jis bus didis Viešpaties akyse. Jis negers vyno nei stiprių gėrimų. Ir nuo pat gimimo jis bus kupinas Šventosios Dvasios,

¹⁶Un daudzus Izraēļa bērnus viņš atgriezīs pie Kunga, viņu Dieva.

¹⁶ir daugybę Izraelio vaikų atvers į Viešpatį, jų Dievą.

¹⁷Un tas ies viņa priekšā Elija garā un spēkā, pievērsdams tēvu sirdis bērniem un neticīgos taisnīgo gudrībai, lai sagatavotu Kungam paklausīgu tautu.

¹⁷Elijo dvasia ir jėga jis eis pirma Viešpaties, kreipdamas tėvų širdis į vaikus ir neklusniuosius į teisiųjų nusistatymą, kad parengtų Viešpačiui paruoštą tautą”.

¹⁸Un Zaharijs sacīja eņģelim: Kā lai es to zinu? Jo es esmu vecs, un mana sieva arī gados.

¹⁸Tada Zacharijas atsakė angelui: “Kaip tai aš patirsiu? Aš gi jau senas, ir mano žmona nebejauna”.

¹⁹Un eņģelis viņam atbildēja un sacīja: Es esmu Gabriels, kas stāv Dieva priekšā, un es esmu sūtīts, lai tev to sacītu un tev pasludinātu šo prieka vēsti.

¹⁹Angelas jam atsakė: “Aš esu Gabrielius, stovintis Dievo akivaizdoje. Esu atsiųstas kalbėti su tavimi ir pranešti tau šią linksmą žinią.

²⁰Un, lūk, tu kļūsi mēms un nevarēsi runāt līdz tai dienai, kamēr tas notiks, tāpēc ka tu neticēji maniem vārdiem, kas savlaicīgi piepildīsies.

²⁰Štai tu tapsi nebylys ir negalėsi kalbėti iki tos dienos, kurią tai įvyks, nes nepatikėjai mano žodžiais, kurie išsipildys savo metu”.

²¹Un ļaudis gaidīja Zahariju un brīnījās, kāpēc viņš kavējas svētnīcā.

²¹Tuo tarpu žmonės laukė Zacharijo ir stebėjosi, kad jis taip ilgai užtrunka šventykloje.

²²Bet viņš iznācis nevarēja tos uzrunāt; un tie noprata, ka viņš dievnamā redzējis parādību. Un viņš māja tiem un palika mēms.

²²Išėjęs jis negalėjo prakalbėti, ir jie suprato, kad jis turėjęs šventykloje regėjimą. Jis aiškinosi jiems ženklais ir pasiliko nebylys.

²³Un notika, ka izbeidzās viņa kalpošanas laiks; un viņš aizgāja savās mājās.

²³Tarnavimo dienoms pasibaigus, jis grįžo namo.

²⁴Bet pēc šīm dienām viņa sieva Elizabete kļuva grūta un nerādījās piecus mēnešus, sacīdama:

²⁴Praslinkus kiek laiko, jo žmona Elžbieta pastojo ir penkis mėnesius slėpėsi, sakydama:

²⁵Tā Kungs mani svētījis; Viņš izraudzījis šīs dienas, lai atņemtu manu negodu ļaužu priekšā.

²⁵“Tai Viešpats man davė; Jis dabar teikėsi atimti mano pažeminimą žmonių akyse”.

²⁶Bet sestajā mēnesī Dievs sūtīja eņģeli Gabrielu uz Galilejas pilsētu, kas saucās Nācarete.

²⁶Šeštame mėnesyje angelas Gabrielius buvo Dievo pasiųstas į Galilėjos miestą Nazaretą

²⁷Pie jaunavas, kas bija saderināta Dāvida cilts vīram, kam vārds bija Jāzeps; un jaunavas vārds bija Marija.

²⁷pas mergelę, sužadėtą su vyru, vardu Juozapas, iš Dovydo namų; o mergelės vardas buvo Marija.

²⁸Un eņģelis, ienācis pie viņas, sacīja: Esi sveicināta, žēlastības pilnā! Kungs ir ar tevi; tu esi svētīta starp sievietēm.

²⁸Atėjęs pas ją, angelas tarė: “Sveika, malonėmis apdovanotoji! Viešpats su tavimi! Palaiminta tu tarp moterų!”

²⁹To izdzirdusi, tā iztrūkās no viņa valodas un domāja: kas tā par sveicināšanu?

²⁹Jį pamačiusi, ji sumišo nuo jo žodžių ir galvojo, ką toks pasveikinimas reiškia.

³⁰Bet eņģelis viņai sacīja: Nebīsties, Marija, jo tu esi atradusi žēlastību pie Dieva.

³⁰O angelas jai tarė: “Nebijok, Marija, tu radai malonę pas Dievą!

³¹Lūk, tu kļūsi grūta miesās un dzemdēsi Dēlu, un nosauksi Viņu vārdā Jēzus.

³¹Štai tu pradėsi įsčiose ir pagimdysi Sūnų, kurį pavadinsi Jėzumi.

³²Un Viņš būs liels un sauksies Visaugstākā Dēls, un Dievs Kungs dos Viņam tēva Dāvida troni, un Viņš valdīs pār Jēkaba namu mūžīgi,

³²Jis bus didis ir vadinsis Aukščiausiojo Sūnus. Viešpats Dievas duos Jam Jo tėvo Dovydo sostą;

³³Un Viņa valstībai nebūs gala.

³³Jis valdys Jokūbo namus per amžius, ir Jo karalystei nebus galo”.

³⁴Bet Marija sacīja eņģelim: Kā tas var notikt, jo es vīra nezinu?

³⁴Marija paklausė angelą: “Kaip tai įvyks, jeigu aš nepažįstu vyro?”

³⁵Un eņģelis atbildēja un sacīja viņai: Svētais Gars nāks pār tevi, un Visaugstākā spēks tevi apēnos. Tāpēc arī Svētais, kas no tevis dzims, sauksies Dieva Dēls.

³⁵Angelas jai atsakė, tardamas: “Šventoji Dvasia nužengs ant tavęs, ir Aukščiausiojo jėga apgaubs tave; todėl ir gimęs iš tavęs bus šventas ir vadinamas Dievo Sūnumi.

³⁶Un, lūk, tava radiniece Elizabete, kuru sauc par neauglīgo, savā vecumā ieņēma dēlu un staigā sestajā mēnesī.

³⁶Tavo giminaitė Elžbieta, kuri buvo laikoma nevaisinga, pradėjo sūnų senatvėje, ir šis mėnuo yra šeštas jai,

³⁷Jo Dievam neviena lieta nav neiespējama.

³⁷nes Dievui nėra negalimų dalykų”.

³⁸Bet Marija sacīja: Lūk, es esmu Kunga kalpone, lai man notiek pēc tava vārda! Un eņģelis no viņas aizgāja.

³⁸Tada Marija atsakė: “Štai aš Viešpaties tarnaitė, tebūnie man pagal tavo žodį”. Ir angelas nuo jos pasitraukė.

³⁹Bet Marija, tanīs dienās cēlusies, steigšus aizgāja kalnos, jūdu pilsētā.

³⁹Tomis dienomis Marija atsikėlusi skubiai iškeliavo į Judėjos kalnyno miestą.

⁴⁰Un viņa, iegājusi Zaharija namā, sveicināja Elizabeti.

⁴⁰Ji nuėjo į Zacharijo namus ir pasveikino Elžbietą.

⁴¹Un notika, ka Elizabetei, Marijas sveicināšanu dzirdot, bērniņš priecīgi sakustējās viņas miesās; un Elizabete piepildījās Svētā Gara;

⁴¹Vos tik Elžbieta išgirdo Marijos sveikinimą, suspurdėjo kūdikis jos įsčiose, o pati Elžbieta tapo kupina Šventosios Dvasios.

⁴²Un viņa skaļā balsī sauca un sacīja: Tu esi svētīta starp sievietēm, un svēts ir tavas miesas auglis!

⁴²Ji balsiai sušuko ir tarė: “Palaiminta tu tarp moterų, ir palaimintas tavo įsčių vaisius!

⁴³Un no kurienes man tas, ka mana Kunga māte nāk pie manis?

⁴³Iš kur man tai, kad mano Viešpaties motina aplanko mane?!

⁴⁴Jo, lūk, tiklīdz tava sveicināšanas balss atskanēja manās ausīs, bērniņš līksmībā sakustējās manās miesās.

⁴⁴Štai vos tik tavo pasveikinimas pasiekė mano ausis, suspurdėjo iš džiaugsmo kūdikis mano įsčiose.

⁴⁵Un svētīga tu esi ticēdama, ka tas izpildīsies, ko Kungs tev sacījis.

⁴⁵Laiminga patikėjusi, nes išsipildys, kas Viešpaties jai pasakyta”.

⁴⁶Un Marija sacīja: Augsti slavē Kungu mana dvēsele.

⁴⁶O Marija prabilo: “Mano siela šlovina Viešpatį,

⁴⁷Un mans gars gavilē Dievā, manā Pestītājā,

⁴⁷ir mano dvasia džiaugiasi Dievu, savo Gelbėtoju,

⁴⁸Jo viņš ir uzlūkojis savas kalpones pazemību; lūk, no šī brīža mani svētīgu teiks visas paaudzes,

⁴⁸nes Jis pažvelgė į nuolankią savo tarnaitę. Štai nuo dabar palaiminta mane vadins visos kartos,

⁴⁹Jo Varenais lielas lietas manī darījis; un svēts ir Viņa vārds.

⁴⁹nes didžių dalykų padarė man Galingasis, ir šventas yra Jo vardas!

⁵⁰Un viņa žēlsirdība paliek paaudžu paaudzēs tiem, kas Viņa bīstas.

⁵⁰Jis gailestingas iš kartos į kartą tiems, kurie Jo bijosi.

⁵¹Viņš parādīja varu ar savu elkoni, izklīdinādams lepnos savā sirdsprātā.

⁵¹Jis parodė savo rankos galybę ir išsklaidė išdidžios širdies žmones.

⁵²Viņš varenos gāza no troņiem un paaugstināja pazemīgos.

⁵²Jis numėtė galiūnus nuo sostų ir išaukštino žemuosius.

⁵³Izsalkušos viņš pildīja labumiem un bagātos atstāja tukšā.

⁵³Alkstančius gėrybėmis apdovanojo, turtuolius tuščiomis paleido.

⁵⁴Viņš uzņēma savu kalpu Izraēli, atminējies savu žēlsirdību,

⁵⁴Jis padėjo savo tarnui Izraeliui, prisimindamas gailestingumą,

⁵⁵Kā Viņš runājis mūsu tēviem, Ābrahamam un viņa pēctečiem mūžīgi.

⁵⁵kaip buvo žadėjęs mūsų protėviams­Abraomui ir jo palikuonims per amžius”.

⁵⁶Bet Marija palika pie viņas kādus trīs mēnešus un tad atgriezās savās mājās.

⁵⁶Marija išbuvo su Elžbieta apie tris mėnesius ir sugrįžo į savo namus.

⁵⁷Bet Elizabetei pienāca laiks dzemdēt; un viņa dzemdēja dēlu,

⁵⁷Elžbietai atėjo metas gimdyti, ir ji susilaukė sūnaus.

⁵⁸Un viņas kaimiņi un radi, izdzirduši, ka Kungs viņai parādījis savu žēlastību, priecājās līdz ar viņu.

⁵⁸Jos kaimynai ir giminės, išgirdę, kokį didį gailestingumą parodė jai Viešpats, džiaugėsi kartu su ja.

⁵⁹Un notika, ka astotajā dienā tie sanāca bērniņu apgraizīt un sauca to viņa tēva vārdā: Zaharijs.

⁵⁹Aštuntą dieną jie susirinko berniuko apipjaustyti ir norėjo jį pavadinti tėvo vardu­Zachariju.

⁶⁰Un viņa māte atbildēja un sacīja: Nekādā ziņā, bet viņš sauksies Jānis.

⁶⁰Atsakydama jo motina tarė: “O, ne! Jis vadinsis Jonas”.

⁶¹Un tie sacīja viņai: Taču nav neviena tavos rados, kas sauktos šinī vārdā.

⁶¹Jie jai sakė: “Bet niekas tavo giminėje neturi šito vardo”.

⁶²Bet tie māja viņa tēvam, kā tas vēlētos viņu saukt.

⁶²Jie ženklais paklausė tėvą, kaip jis norėtų pavadinti kūdikį.

⁶³Un viņš pieprasīja galdiņu un rakstīja: Viņa vārds ir Jānis. Un visi brīnījās.

⁶³Šis, pareikalavęs rašomosios lentelės, užrašė: “Jo vardas­Jonas”. Ir visi stebėjosi.

⁶⁴Un te atdarījās viņa mute un mēle; un viņš runāja, godinādams Dievu.

⁶⁴Tuoj pat atsivėrė jo lūpos, atsirišo liežuvis, ir jis kalbėjo, šlovindamas Dievą.

⁶⁵Un bailes pārņēma visus viņu kaimiņus; un visas šīs ziņas izpaudās visā Jūdejas kalnājā.

⁶⁵Visus kaimynus apėmė baimė, ir po visą Judėjos kalnyną sklido kalbos apie šiuos įvykius.

⁶⁶Un visi, kas to dzirdēja, paturēja to savā sirdī, sacīdami: Kā jums šķiet, kas būs šis bērns, jo Dieva roka ir ar viņu?

⁶⁶Visi girdėjusieji dėjosi tai į širdį ir klausinėjo: “Kas gi bus iš to vaiko?” Ir Viešpaties ranka buvo su juo.

⁶⁷Un Zaharijs, viņa tēvs, Svētā Gara piepildīts, pravietoja, sacīdams:

⁶⁷Kūdikio tėvas Zacharijas tapo pilnas Šventosios Dvasios ir pranašavo:

⁶⁸Godināts lai ir Kungs, Izraēļa Dievs, jo Viņš ir apmeklējis savu tautu un devis tai pestīšanu;

⁶⁸“Tebūna palaimintas Viešpats, Izraelio Dievas, kad aplankė savo tautą ir atnešė jai išvadavimą.

⁶⁹Un Viņš mums pacēla pestīšanas ragu pār sava kalpa Dāvida namu;

⁶⁹Jis iškėlė mums išgelbėjimo ragą savo tarno Dovydo namuose,

⁷⁰Kā Viņš runājis ar savu svēto praviešu muti, kas no mūžības;

⁷⁰kaip nuo senų senovės buvo skelbęs savo šventųjų pranašų lūpomis,

⁷¹Ka Viņš mūs atpestīs no mūsu ienaidniekiem un visu to rokām, kas mūs ienīst;

⁷¹jog mus išgelbės nuo priešų ir iš rankos tų, kurie mūsų nekenčia,

⁷²Lai pierādītu žēlsirdību mūsu tēviem un atcerētos savu svēto derību.

⁷²tuo parodydamas mūsų protėviams gailestingumą ir atsimindamas savo šventąją sandorą,

⁷³Zvērestu, ko Viņš zvērējis mūsu tēvam Ābrahamam un dod mums,

⁷³priesaiką, duotą mūsų tėvui Abraomui, jog leis mums,

⁷⁴Lai mēs, izglābti no savu ienaidnieku rokām, bezbailīgi Viņam kalpotu

⁷⁴išvaduotiems iš priešų, be baimės Jam tarnauti

⁷⁵Svētumā un taisnībā Viņa priekšā visās mūsu mūža dienās.

⁷⁵per visas mūsų gyvenimo dienas šventumu ir teisumu Jo akyse.­

⁷⁶Un tevi, bērniņ, sauks par Visaugstākā pravieti, jo tu iesi Kunga vaiga priekšā sagatavot Viņam ceļu,

⁷⁶O tu, vaikeli, būsi vadinamas Aukščiausiojo pranašu, nes eisi pirma Viešpaties veido Jam kelio paruošti;

⁷⁷Lai dotu pestīšanas atziņu Viņa ļaudīm to grēku piedošanai

⁷⁷tu mokysi Jo žmones pažinti išgelbėjimą per jų nuodėmių atleidimą

⁷⁸Mūsu Dieva sirsnīgās žēlsirdības dēļ, ar kuru Auseklis no augšienes mūs uzlūkojis,

⁷⁸ir širdingiausią mūsų Dievo gailestingumą, su kuriuo aplankė mus aušra iš aukštybių,

⁷⁹Lai apgaismotu tos, kas tumsībā un nāves ēnā sēd, un virzītu mūsu kājas uz miera ceļu.

⁷⁹kad apšviestų esančius tamsoje ir mirties šešėlyje, kad pakreiptų mūsų žingsnius į ramybės kelią”.

⁸⁰Un bērns auga, un stiprinājās garā, un palika tuksnesī līdz tai dienai, kad viņam bija jāstājās Izraēļa priekšā.

⁸⁰Kūdikis augo ir tvirtėjo dvasia. Jis gyveno dykumoje iki pat savo viešo pasirodymo Izraeliui dienos.