Latvian: New Testament

Lithuanian

Luke

20

1Un notika, kad Viņš kādā dienā svētnīcā mācīja tautu un sludināja tai evaņģēliju, ka augstie priesteri un rakstu mācītāji kopā ar vecākajiem sapulcējās
1Vieną iš tų dienų Jėzui mokant žmones šventykloje ir skelbiant Evangeliją, atėjo aukštųjų kunigų ir Rašto žinovų su vyresniaisiais
2Un jautāja Viņam, sacīdami: Saki mums, kā varā Tu to dari, vai kas ir, kas Tev šo varu devis?
2ir klausė Jį: “Pasakyk mums, kokią teisę turi taip daryti? Kas Tau davė šitą valdžią?”
3Bet Jēzus atbildēja un sacīja viņiem: Arī es jums jautāšu vienu vārdu. Atbildiet man:
3Jis jiems tarė: “Aš irgi paklausiu jus vieno dalyko, ir atsakykite man:
4Vai Jāņa kristība bija no debesīm, vai no cilvēkiem?
4ar Jono krikštas buvo iš dangaus, ar iš žmonių?”
5Bet viņi sevī domāja, sacīdami: Ja mēs teiksim: no debesīm, Viņš mums sacīs: Kāpēc tad jūs neticējāt viņam?
5Jie svarstė tarpusavyje: “Jei pasakysime­iš dangaus, Jis mus klaus: ‘Tai kodėl juo netikėjote?’
6Bet ja mēs teiksim: no cilvēkiem, tad visa tauta mūs nomētās akmeņiem, jo viņa pārliecināta, ka Jānis ir pravietis.
6O jei sakysime­iš žmonių, visa minia užmėtys mus akmenimis, nes žmonės įsitikinę, kad Jonas buvo pranašas”.
7Un viņi atbildēja: Mēs nezinām, no kurienes.
7Ir jie atsakė, kad nežino iš kur.
8Un Jēzus sacīja viņiem: Arī es jums nesaku, kā varā es to daru.
8Tada Jėzus jiems tarė: “Tai ir Aš jums nesakysiu, kokia valdžia tai darau”.
9Bet Viņš sāka stāstīt tautai šādu līdzību: Kāds cilvēks iestādīja vīna dārzu un iznomāja to vīnkopjiem, bet pats palika tālumā ilgāku laiku.
9Jis pradėjo pasakoti žmonėms tokį palyginimą: “Vienas žmogus pasodino vynuogyną, išnuomojo jį vynininkams ir ilgesniam laikui iškeliavo svetur.
10Savā laikā viņš aizsūtīja savu kalpu pie strādniekiem, lai tie dotu viņam no vīna dārza augļiem. Bet tie sita viņu un aizsūtīja tukšā.
10Atėjus metui, jis nusiuntė pas vynininkus tarną, kad tie jam duotų vynuogyno derliaus dalį. Tačiau vynininkai sumušė jį ir paleido tuščiomis.
11Un viņš aizsūtīja vēl otru kalpu. Bet tie arī šo sita, apsmēja un aizsūtīja tukšā.
11Jis vėl nusiuntė kitą tarną, bet ir tą jie sumušė, išjuokė ir paleido jį tuščiomis.
12Un viņš aizsūtīja vēl trešo, bet arī šo tie ievainoja un izmeta ārā.
12Tuomet jis pasiuntė dar trečią, bet jie ir šitą sužeidę išvarė.
13Tad vīna dārza kungs sacīja: Ko man darīt? Es sūtīšu savu mīļo dēlu; varbūt, redzēdami to, tie viņu ievēros.
13Tada vynuogyno šeimininkas tarė: ‘Ką man daryti? Pasiųsiu savo mylimąjį sūnų, gal pamatę jie gerbs jį?’
14Kad strādnieki ieraudzīja viņu, tie sevī domāja un sacīja: Šis ir mantinieks; nogalināsim viņu, un mantojums būs mūsu!
14Bet, išvydę sūnų, vynininkai ėmė tartis tarpusavyje: ‘Tai paveldėtojas. Užmuškime jį, kad mums atitektų palikimas’.
15Un tie, izmetuši viņu no vīna dārza ārā, nonāvēja to. Ko nu gan darīs tiem vīna dārza kungs?
15Jie išmetė jį iš vynuogyno ir nužudė. Ką gi su jais darys vynuogyno savininkas?
16Viņš atnāks un iznīcinās šos dārzniekus un vīna dārzu atdos citiem. To dzirdēdami, tie sacīja Viņam: Tas nedrīkst notikt!
16Jis ateis ir išžudys tuos vynininkus, o vynuogyną atiduos kitiems”. Tai girdėjusieji tarė: “Tenebūna šitaip!”
17Bet Viņš, tos uzlūkodams, sacīja: ko tad tas nozīmē, kas rakstīts: akmens, ko atmeta namdari, kļuva par stūrakmeni?
17Bet Jėzus, pažvelgęs į juos, paklausė: “O ką reiškia Rašto posakis: ‘Akmuo, kurį statytojai atmetė, tapo kertiniu akmeniu?’
18Katrs, kas uz šo akmeni kritīs, sašķīdīs, bet uz ko tas kritīs, to sadragās. (Ps.117,22; Is.28,16; Mt.21,42; Apd.4,11; Rom.9,33; 1.Pēt.2,7)
18Kas tiktai kris ant šito akmens, suduš, o ant ko tas akmuo užgrius, tą sutriuškins”.
19Un augstie priesteri un rakstu mācītāji, saprazdami, ka Viņš par tiem runā šo līdzību, tanī pat stundā meklēja pielikt pie Viņa rokas, bet baidījās tautas.
19Aukštieji kunigai ir Rašto žinovai norėjo dar tą pačią valandą Jį suimti, bet bijojo žmonių. Mat jie suprato, kad šis palyginimas buvo jiems taikomas.
20Un tie, novērodami Viņu, sūtīja spiegus, kas izlikās taisnīgi, lai notvertu Viņu vārdos un nodotu Viņu priekšniecībai un zemes soģa varai.
20Jie patys atidžiai Jėzų stebėjo ir siuntinėjo šnipus, apsimetančius teisuoliais, kad, nutvėrę kokį Jo žodį, galėtų Jį atiduoti valdytojui nuteisti ir nubausti.
21Un tie jautāja Viņam, sacīdami: Mācītāj, mēs zinām, ka tu pareizi runā un māci, un neskaties uz personu, bet patiesībā māci Dieva ceļu;
21Taigi jie klausė Jį: “Mokytojau, mes žinome, kad Tu kalbi ir mokai teisingai. Tu neatsižvelgi į asmenis, bet mokai Dievo kelio, kaip reikalauja tiesa.
22Vai mums atļauts maksāt nodokļus ķeizaram, vai nē?
22Ar reikia mums mokėti ciesoriui mokesčius, ar ne?”
23Bet Viņš, izpratis to viltību, sacīja viņiem: Kāpēc jūs mani kārdināt?
23Suprasdamas jų klastą, Jis tarė jiems: “Kodėl spendžiate man pinkles?
24Parādiet man denāriju! Kā attēls un virsraksts uz tā? Tie atbildēja Viņam, sacīdami: Ķeizara!
24Parodykite man denarą. Kieno atvaizdas ir įrašas jame?” Jie atsakė: “Ciesoriaus”.
25Un Viņš tiem sacīja: Tad atdodiet ķeizaram, kas ir ķeizara, un Dievam, kas ir Dieva!
25Tada Jis jiems tarė: “Kas ciesoriaus, atiduokite ciesoriui, o kas Dievo­Dievui”.
26Un tie nespēja notvert Viņu vārdos tautas priekšā un, izbrīnījušies par Viņa atbildi, apklusa.
26Taip jie nesugebėjo žmonių akivaizdoje sugauti Jo kalboje. Stebėdamiesi Jo atsakymu, jie nutilo.
27Bet tad pienāca daži no saducejiem, kas noliedz augšāmcelšanos, un jautāja Viņam,
27Pas Jį atėjo sadukiejų, kurie neigia mirusiųjų prisikėlimą, ir paklausė:
28Sacīdami: Mācītāj, Mozus mums rakstījis: ja kam nomirst brālis, kam sieva, bet nav bērnu, tad lai viņa brālis apprecē tā sievu un rada savam brālim pēcnācējus!
28“Mokytojau, Mozė mums parašė: jei kieno brolis, turėdamas žmoną, mirtų bevaikis, tada jo brolis tegul veda jo žmoną ir pažadina savo broliui palikuonių.
29Bija septiņi brāļi. Pirmais apprecēja sievu un, būdams bez bērniem, nomira.
29Taigi buvo septyni broliai. Pirmasis vedė žmoną ir mirė bevaikis.
30Un nākošais apprecēja viņu un nomira, būdams arī bez bērniem.
30Ją vedė antrasis ir taip pat mirė bevaikis.
31Un trešais apprecēja viņu; tāpat visi septiņi, neatstādami bērnus, nomira.
31Paskui ją vedė trečiasis ir paeiliui visi septyni, ir jie mirė, nepalikdami vaikų.
32Beigās pēc visiem nomira sieva.
32Po jų visų numirė ir ta moteris.
33Kā sieva viņa būs augšāmcelšanās brīdī, jo septiņiem viņa bijusi sieva?
33Kurio gi žmona ji bus prisikėlime? Juk ji buvo visų septynių žmona!”
34Un Jēzus viņiem sacīja: Šīs pasaules bērni precējas un tiek precēti.
34Jėzus jiems atsakė: “Šio pasaulio vaikai veda ir teka,
35Bet tie, kas tiks atzīti augšāmcelšanās un tās dzīves cienīgi, ne precēsies, ne sievas ņems.
35o kurie pasirodys verti pasiekti aną pasaulį ir mirusiųjų prisikėlimą, tie neves ir netekės.
36Un arī mirt viņi vairs nevarēs, jo tie līdzīgi eņģeļiem; un viņi ir Dieva bērni, jo tie ir augšāmcelšanās bērni.
36Jie taip pat nebegalės ir mirti, nes, būdami prisikėlimo vaikai, bus lygūs angelams ir bus Dievo vaikai.
37Bet ka miroņi celsies augšām, uz to norādīja arī Mozus pie ērkšķu krūma, kur viņš sacīja: Kungs ir Ābrahama Dievs un Īzāka Dievs, un Jēkaba Dievs.
37O kad mirusieji prisikels, nurodė ir Mozė pasakojime apie krūmą, kur jis Viešpatį vadina ‘Abraomo Dievu, Izaoko Dievu ir Jokūbo Dievu’.
38Bet Viņš nav mirušo, bet dzīvo Dievs, jo Viņam visi dzīvo.
38Taigi Dievas nėra mirusiųjų Dievas, bet gyvųjų, nes visi Jam gyvena”.
39Bet daži rakstu mācītāji atbildēja Viņam, sacīdami: Mācītāj, Tu labi pateici.
39Tada kai kurie Rašto žinovai atsiliepė: “Mokytojau, Tu gerai pasakei!”
40Un tie neuzdrošinājās vairs neko Viņam jautāt.
40Ir daugiau jie nedrįso nieko Jo klausti.
41Bet Viņš tiem sacīja: Kā tad saka, ka Kristus ir Dāvida Dēls?
41Jis paklausė jų: “Kodėl sakoma, jog Kristus esąs Dovydo Sūnus?
42Un pats Dāvids psalmu grāmatā saka: Kungs sacīja manam Kungam: sēdies pie manas labās rokas,
42Juk pats Dovydas Psalmių knygoje sako: ‘Viešpats tarė mano Viešpačiui: sėskis mano dešinėje,
43Iekams es Tavus ienaidniekus lieku par pakāju Tavām kājām. (Ps.109,1)
43kol patiesiu Tavo priešus tarsi pakojį po Tavo kojų’.
44Tātad Dāvids sauc Viņu par Kungu; un kā tad Viņš tā dēls?
44Taigi Dovydas vadina Jį Viešpačiu,­kaip tada Jis gali būti jo Sūnus?”
45Bet Viņš, visai tautai dzirdot, sacīja saviem mācekļiem:
45Visiems žmonėms girdint, Jėzus tarė savo mokiniams:
46Sargieties no rakstu mācītājiem, kas vēlas staigāt garajos svārkos un mīl sveicienus laukumos, un pirmos sēdekļus sinagogās, un ieņemt goda vietas mielastos,
46“Saugokitės Rašto žinovų, kurie mėgsta vaikščioti ilgais drabužiais, būti sveikinami aikštėse, užimti pirmuosius krėslus sinagogose bei garbės vietas pokyliuose.
47Kas, izlikdamies garas lūgšanas skaitām, aprij atraitņu mājas! Šie saņems lielāku sodu.
47Jie suryja našlių namus ir dedasi kalbą ilgas maldas. Jie gaus dar didesnį pasmerkimą”.