¹Bet tuvojās neraudzētās maizes svētki, ko sauc par Lieldienām.

¹Artėjo Neraugintos duonos šventė, vadinama Pascha.

²Un augstie priesteri un rakstu mācītāji meklēja, kā Jēzu nonāvēt, bet viņi baidījās no ļaudīm.

²Aukštieji kunigai ir Rašto žinovai ieškojo būdo nužudyti Jėzų, nes bijojo žmonių.

³Bet sātans bija iegājis Jūdasā, ko sauca par Iskariotu, vienā no tiem divpadsmit.

³O šėtonas įėjo į Judą, vadinamą Iskarijotu, vieną iš dvylikos.

⁴Un viņš nogāja un sarunājās ar augstajiem priesteriem un priekšniekiem, kā Viņu tiem nodot.

⁴Tas nuėjęs tarėsi su aukštaisiais kunigais ir sargybos viršininkais, kaip Jį išduoti.

⁵Un tie priecājās un piesolīja dot viņam naudu.

⁵Šie apsidžiaugė ir sutarė duoti jam pinigų.

⁶Un viņš apsolīja un meklēja izdevību, kā Viņu tiem nodot, ļaudīm nezinot.

⁶Judas pažadėjo ir ieškojo progos išduoti jiems Jėzų, miniai nematant.

⁷Bet pienāca neraudzētās maizes diena, kad vajadzēja nokaut Lieldienu jēru.

⁷Atėjo Neraugintos duonos diena, kada reikėjo pjauti Paschos avinėlį.

⁸Un Viņš sūtīja Pēteri un Jāni, sacīdams: Ejiet un sagatavojiet mums Lieldienas jēru, lai mēs ēstu!

⁸Jėzus pasiuntė Petrą ir Joną, liepdamas: “Eikite ir paruoškite mums valgyti Paschą”.

⁹Bet viņi sacīja: Kur Tu vēlies, lai mēs tās sataisītu?

⁹Jie paklausė: “Kur nori, kad paruoštume?”

¹⁰Un Viņš tiem sacīja: Lūk, pilsētā ieejot, jūs sastapsiet kādu cilvēku, kas nesīs ūdens krūzi; sekojiet viņam tai namā, kurā viņš ieies,

¹⁰Jis atsakė: “Štai jums įeinant į miestą, jus pasitiks žmogus, vandens ąsočiu nešinas. Sekite paskui jį iki tų namų, į kuriuos jis įeis,

¹¹Un sakiet nama kungam: Mācītājs tev jautā: kur ir telpa, kur es ar saviem mācekļiem varētu svinēt Lieldienas?

¹¹ir sakykite namų šeimininkui: ‘Mokytojas liepė paklausti: Kur svečių kambarys, kuriame galėčiau su mokiniais valgyti Paschą?’

¹²Un viņš jums parādīs lielu, izklātu ēdamistabu; tur arī sagatavojiet!

¹²Jis parodys jums didelį apstatytą aukštutinį kambarį. Ten ir paruoškite”.

¹³Un tie aizgājuši atrada, kā Viņš tiem bija sacījis, un sataisīja Lieldienas jēru.

¹³Nuėję jie rado viską, kaip Jis sakė, ir paruošė Paschą.

¹⁴Un kad pienāca stunda, Viņš novietojās un divpadsmit apustuļi ar Viņu.

¹⁴Atėjus metui, Jis sėdo prie stalo, ir dvylika apaštalų drauge su Juo.

¹⁵Un Viņš tiem sacīja: Es ilgoties ilgojos ēst šo Lieldienu jēru kopā ar jums, pirms es ciešu.

¹⁵Ir Jis tarė jiems: “Trokšte troškau valgyti su jumis šią Paschą prieš kentėdamas.

¹⁶Jo es jums saku, ka no šī laika to vairs neēdīšu, iekams tās izpildīsies Dieva valstībā.

¹⁶Sakau jums, nuo šiol daugiau jos nebevalgysiu, kol ji išsipildys Dievo karalystėje”.

¹⁷Un Viņš, biķeri paņēmis, pateicās un sacīja: Ņemiet un daliet savā starpā!

¹⁷Paėmęs taurę, Jis padėkojo ir tarė: “Imkite ir dalykitės.

¹⁸Jo es jums saku: Es nedzeršu no vīna koka augļiem, iekams nenāks Dieva valstība.

¹⁸Sakau jums: Aš nebegersiu vynmedžio vaisiaus, kol ateis Dievo karalystė”.

¹⁹Tad Viņš paņēma maizi un, izsacījis pateicību, lauza to un deva viņiem, sacīdams: Šī ir mana Miesa, kas par jums top dota. To dariet man par piemiņu!

¹⁹Ir, paėmęs duoną, Jis padėkojo, laužė ją ir davė jiems, sakydamas: “Tai yra mano kūnas, kuris už jus atiduodamas. Tai darykite mano atminimui”.

²⁰Tāpat Viņš ņēma biķeri pēc vakarēdiena, sacīdams: Šis biķeris ir jaunā derība manās Asinīs, kas par jums top izlietas.

²⁰Lygiai taip po vakarienės Jis paėmė taurę, sakydamas: “Ši taurė yra Naujoji Sandora mano kraujyje, kuris už jus išliejamas.

²¹Bet, lūk, mana nodevēja rokas ir ar mani uz galda.

²¹Bet štai mano išdavėjo ranka yra kartu su manąja ant stalo.

²²Jo Cilvēka Dēls aiziet, kā tas ir nolemts, bet bēdas tam cilvēkam, kas Viņu nodod!

²²Žmogaus Sūnus, tiesa, eina, kaip Jam paskirta, bet vargas tam žmogui, kuris Jį išduoda!”

²³Un visi sāka apjautāties savstarpēji, kurš gan tas no viņiem būtu, kas to darīs?

²³Tada jie pradėjo klausinėti vienas kito, kas gi iš jų yra tas, kuris tai padarys.

²⁴Bet izcēlās starp viņiem arī ķilda, kurš, šķiet, esot no tiem lielākais?

²⁴Tarp jų taip pat kilo ginčas, kuris iš jų turėtų būti laikomas didžiausiu.

²⁵Bet Viņš tiem sacīja: Pagānu ķēniņi valda pār viņiem, un viņu varas nesējus sauc par labdariem.

²⁵Bet Jėzus jiems pasakė: “Pagonių karaliai viešpatauja jiems ir tie, kurie juos valdo, vadinami geradariais.

²⁶Bet jūs tā ne. Kas no jums lielāks, lai kļūst kā mazākais, bet priekšnieks kā kalps;

²⁶Jūs taip nedarykite. Kas didžiausias tarp jūsų, tebūnie tarsi mažiausias, o vadovaujantis tebūnie kaip tarnas.

²⁷Jo kas ir lielāks: vai tas, kas atrodas pie galda, vai tas, kas apkalpo? Taču tas, kas atrodas pie galda. Bet es jūsu vidū esmu kā tāds, kas kalpo.

²⁷Katras yra didesnis­kuris sėdi už stalo ar kuris jam patarnauja? Argi ne tas, kuris sėdi? O Aš tarp jūsų esu kaip tas, kuris patarnauja.

²⁸Bet jūs esat tie, kas pastāvējuši pie manis manos pārbaudījumos.

²⁸Jūs ištvėrėte su manimi mano išbandymuose,

²⁹Un es jums novēlu valstību, kā to man sagatavojis mans Tēvs,

²⁹todėl Aš jums skiriu valdyti karalystę, kaip ir man yra skyręs Tėvas,

³⁰Lai jūs ēstu un dzertu pie mana galda manā valstībā un sēdētu troņos, tiesājot divpadsmit Izraēļa ciltis.

³⁰kad mano karalystėje jūs valgytumėte ir gertumėte už mano stalo ir sėdėtumėte sostuose, teisdami dvylika Izraelio giminių”.

³¹Un Kungs sacīja: Sīman! Sīman! Lūk, sātans meklē jūs sijāt kā kviešus,

³¹Ir Viešpats tarė: “Simonai, Simonai! Štai šėtonas prašė persijoti jus tarsi kviečius.

³²Bet es lūdzu par tevi, lai tava ticība nemitētos; un tu, kādreiz atgriezies, stiprini savus brāļus!

³²Bet Aš meldžiau už tave, kad tavo tikėjimas nepalūžtų, ir tu atsivertęs stiprink savo brolius!”

³³Tas Viņam sacīja: Kungs, es esmu gatavs iet ar Tevi cietumā un nāvē!

³³Petras atsiliepė: “Viešpatie, aš pasiruošęs kartu su Tavimi eiti ir į kalėjimą, ir į mirtį!”

³⁴Bet Viņš sacīja: Es tev saku, Pēter, šodien vēl gailis nebūs nodziedājis, iekams tu trīsreiz būsi noliedzis, ka mani pazīsti. Un Viņš tiem sacīja:

³⁴Bet Jėzus atsakė: “Sakau tau, Petrai: dar šiandien, gaidžiui nepragydus, tu tris kartus išsiginsi, kad mane pažįsti”.

³⁵Kad es jūs sūtīju bez naudas maka un somas, un kurpēm, vai jums kā trūka?

³⁵Jis paklausė juos: “Ar jums ko nors trūko, kai buvau jus išsiuntęs be piniginės, be krepšio ir be sandalų?” Jie atsakė: “Nieko”.

³⁶Bet viņi atbildēja: Nekā! Bet es jums saku: tagad, kam naudas maks, lai ņem līdz arī somu, un kam nav, tas lai pārdod svārkus un pērk zobenu!

³⁶Tada Jis jiems tarė: “Dabar, kas turi piniginę, tepasiima ją, taip pat ir krepšį, o kas neturi kalavijo, teparduoda apsiaustą ir tenusiperka.

³⁷Jo es jums saku, ka vēl pie manis jāpiepildās tam, kas rakstīts: Un noziedzniekam Viņš pieskaitīts. jo tas, kas par mani rakstīts, piepildās.

³⁷Sakau jums, manyje privalo išsipildyti, kas parašyta: ‘Jis buvo priskaitytas prie piktadarių’; tai, kas man nustatyta, jau eina į pabaigą”.

³⁸Bet viņi sacīja: Kungs, lūk, te ir divi zobeni. Un Viņš tiem sacīja: Diezgan!

³⁸Jie tarė: “Viešpatie, štai čia du kalavijai!” Jis atsakė: “Gana!”

³⁹Un izgājis, Viņš pēc ieraduma gāja uz Olīvkalnu; un mācekļi sekoja Viņam.

³⁹Išėjęs iš ten, Jis, kaip buvo pratęs, pasuko į Alyvų kalną. Paskui Jį nuėjo ir mokiniai.

⁴⁰Un Viņš, tai vietā nonācis, sacīja tiem: Lūdziet Dievu, lai jūs nekristu kārdināšanā!

⁴⁰Atėjus į vietą, Jis tarė jiems: “Melskitės, kad nepakliūtumėte į pagundymą!”

⁴¹Un Viņš attālinājās no tiem akmens metiena tālumā un, ceļos nometies, lūdza Dievu,

⁴¹Ir Jis atsitolino nuo jų maždaug per akmens metimą ir atsiklaupęs ėmė melstis:

⁴²Sacīdams: Tēvs, ja Tu vēlies, atņem šo biķeri no manis! Tomēr ne mans, bet Tavs prāts lai notiek!

⁴²“Tėve, jei nori, atimk šitą taurę nuo manęs, tačiau tebūna ne mano, bet Tavo valia!”

⁴³Bet eņģelis no debesīm parādījās Viņam un stiprināja Viņu. Un Viņš, nāves baiļu pārņemts, lūdza Dievu jo karstāk.

⁴³Jam pasirodė iš dangaus angelas ir Jį sustiprino.

⁴⁴Un Viņa sviedri kļuva kā asins lāses, kas pilēja zemē.

⁴⁴Vidinės kovos draskomas, Jis dar karščiau meldėsi. Jo prakaitas pasidarė tarsi tiršto kraujo lašai, varvantys žemėn.

⁴⁵Un Viņš, piecēlies no lūgšanas, gāja pie saviem mācekļiem un atrada tos no skumjām aizmigušus.

⁴⁵Atsikėlęs po maldos, Jis atėjo pas mokinius ir rado juos iš sielvarto užmigusius.

⁴⁶Un Viņš tiem sacīja: Ko jūs guļat? Celieties un lūdziet Dievu, lai jūs neiekristu kārdināšanā!

⁴⁶Jis tarė jiems: “Kodėl miegate? Kelkitės ir melskitės, kad nepakliūtumėte į pagundymą!”

⁴⁷Vēl Viņam runājot, lūk, ļaužu pūlis un viens no tiem divpadsmit, Jūdass vārdā, kas gāja tiem priekšgalā, tuvojās Jēzum, lai Viņu skūpstītu.

⁴⁷Jam dar tebekalbant, štai pasirodė minia, o priekyje­vienas iš dvylikos, vadinamas Judu. Jis priėjo prie Jėzaus Jo pabučiuoti.

⁴⁸Bet Jēzus viņam sacīja: Jūdas, vai tu skūpstīdams nodod Cilvēka Dēlu?

⁴⁸Jėzus jam tarė: “Judai, pabučiavimu išduodi Žmogaus Sūnų?”

⁴⁹Bet tie, kas pie Viņa bija, redzot, kam jānotiek, sacīja Viņam: Kungs, vai lai cērtam ar zobenu?

⁴⁹Esantieji su Juo, matydami, kas bus, paklausė: “Viešpatie, gal mums kirsti kalaviju?”

⁵⁰Un viens no viņiem cirta augstā priestera kalpam un nocirta tam labo ausi.

⁵⁰Vienas iš jų smogė vyriausiojo kunigo tarnui ir nukirto jam dešinę ausį.

⁵¹Bet Jēzus atbildēja, sacīdams: Apstājieties, diezgan! Un Viņš, pieskāries tā ausij, izdziedināja to.

⁵¹Bet Jėzus sudraudė: “Liaukitės! Užteks!” Ir palietęs tarno ausį, išgydė jį.

⁵²Bet Jēzus augstajiem priesteriem un svētnīcas priekšniekiem, un vecākajiem, kas pret Viņu bija sanākuši, sacīja: Kā pret slepkavu jūs esat izgājuši ar zobeniem un milnām.

⁵²Atėjusiems aukštiesiems kunigams, šventyklos apsaugos viršininkams ir vyresniesiems Jis pasakė: “Kaip prieš plėšiką išėjote prieš mane su kalavijais ir vėzdais.

⁵³Kad es ik dienas ar jums biju svētnīcā, jūs nepacēlāt savas rokas pret mani; bet šī ir jūsu stunda un tumsības vara.

⁵³Kai buvau kasdien su jumis šventykloje, jūs nepakėlėte prieš mane rankos. Bet ši valanda jūsų, tamsos valdžia”.

⁵⁴Un tie Viņu apcietināja un veda augstā priestera namā. Bet Pēteris sekoja no tālienes.

⁵⁴Suėmę Jėzų, jie nusivedė Jį ir atvedė į vyriausiojo kunigo namus. Petras sekė iš tolo.

⁵⁵Un viņi, sakūruši uguni pagalma vidū, sēdēja ap to, un Pēteris bija starp tiem.

⁵⁵Susikūrę ugnį kiemo viduryje, jie susėdo. Petras atsisėdo kartu.

⁵⁶Kāda kalpone, redzēdama viņu sēžam gaismā, uzlūkoja to un sacīja: Šis arī bija ar Viņu.

⁵⁶Viena tarnaitė, pamačiusi jį sėdintį prieš šviesą, įsižiūrėjo ir tarė: “Ir šitas buvo kartu su Juo”.

⁵⁷Bet tas noliedza Viņu, sacīdams: Sieviet, es Viņu nepazīstu.

⁵⁷Bet jis išsigynė, sakydamas: “Moterie, nepažįstu Jo!”

⁵⁸Un pēc brīža cits, viņu redzēdams, sacīja: Arī tu esi viens no viņiem. Bet Pēteris sacīja: Cilvēk, es neesmu.

⁵⁸Truputį vėliau kažkas kitas, jį pamatęs, tarė: “Ir tu esi iš jų”. Petras atsakė: “Ne, žmogau, nesu!”

⁵⁹Un kad apmēram viena stunda bija pagājusi, kāds cits apstiprināja, sacīdams: Patiesi, arī šis pie Viņa bija, jo arī viņš ir galilejietis.

⁵⁹Maždaug po valandos dar vienas ėmė tvirtinti, sakydamas: “Tikrai šitas buvo su Juo! Juk jis galilėjietis!”

⁶⁰Bet Pēteris sacīja: Cilvēk, es nezinu, ko tu runā! Un tūdaļ, viņam vēl runājot, iedziedājās gailis.

⁶⁰Petras atsakė: “Žmogau, aš nesuprantu, ką tu sakai”. Ir tuoj pat, dar jam kalbant, pragydo gaidys.

⁶¹Un Kungs pagriezās un uzlūkoja Pēteri. Un Pēteris atminējās Kunga vārdu, ko Viņš sacīja: Pirms gailis dziedās, tu mani trīsreiz noliegsi.

⁶¹Tada Viešpats atsigręžęs pažvelgė į Petrą. Ir Petras atsiminė Viešpaties žodį, kaip Jis buvo jam pasakęs: “Dar gaidžiui nepragydus, tu tris kartus manęs išsiginsi”.

⁶²Un Pēteris, izgājis ārā, rūgti raudāja.

⁶²Petras išėjo laukan ir karčiai pravirko.

⁶³Un vīri, kas Viņu apsargāja, izsmēja un šaustīja Viņu.

⁶³Jėzų saugantys vyrai tyčiojosi iš Jo ir mušė.

⁶⁴Un tie apklāja Viņu, un sita Viņu sejā, un jautāja Viņam, sacīdami: Pravieto, kas ir tas, kas Tevi sita?

⁶⁴Uždengę akis, jie daužė Jam per veidą ir klausinėjo: “Pranašauk, kas Tave užgavo!”

⁶⁵Un daudz citus zaimus tie teica Viņam.

⁶⁵Ir visaip kitaip jam piktžodžiavo.

⁶⁶Un kad uzausa diena, sapulcējās tautas vecākie un augstie priesteri, un rakstu mācītāji un aizveda Viņu savas augstās tiesas priekšā, sacīdami: Ja Tu esi Kristus, tad saki mums to!

⁶⁶Rytui išaušus, susirinko tautos vyresnieji, aukštieji kunigai ir Rašto žinovai. Jie atvedė Jėzų į savo sinedrioną ir sakė:

⁶⁷Un Viņš tiem sacīja: Ja es jums teikšu, jūs man neticēsiet.

⁶⁷“Jei Tu Kristus, tai prisipažink mums!” Jėzus atsiliepė: “Jeigu jums ir pasakysiu, vis tiek netikėsite,

⁶⁸Bet ja es jautāšu, jūs neatbildēsiet un mani neatbrīvosiet,

⁶⁸o jei paklausiu, man neatsakysite ir nepaleisite.

⁶⁹Bet no šī laika Cilvēka Dēls sēdēs pie Dieva spēka labās rokas.

⁶⁹Tačiau nuo šio meto Žmogaus Sūnus sėdės Dievo Galybės dešinėje”.

⁷⁰Tad visi sacīja: Tātad tu esi Dieva Dēls? Viņš teica: Jūs sakāt, ka es tas esmu.

⁷⁰Tuomet jie visi klausė: “Tai Tu esi Dievo Sūnus?” Jis atsakė: “Taip yra kaip sakote: Aš Esu!”

⁷¹Bet viņi sacīja: Kādas liecības mums vēl vajag? Jo mēs paši to dzirdējām no Viņa mutes.

⁷¹Tada jie tarė: “Kam dar mums liudijimas?! Juk mes girdėjome iš Jo paties lūpų!”