¹Bet Jēzus, Svētā Gara pilns, atgriezās no Jordānas, un Gars Viņu aizveda tuksnesī.

¹Kupinas Šventosios Dvasios Jėzus grįžo nuo Jordano, ir Dvasia Jį nuvedė į dykumą

²Tur Viņš bija četrdesmit dienas un tika velna kārdināts. Un Viņš tanīs dienās nekā neēda; un kad tās bija pagājušas, Viņš izsalka.

²keturiasdešimčiai dienų, ir Jis buvo velnio gundomas. Jis nieko nevalgė per tas dienas ir, joms pasibaigus, buvo alkanas.

³Bet velns sacīja Viņam: Ja Tu esi Dieva Dēls, saki šim akmenim, lai tas kļūst maize!

³Tada velnias Jam tarė: “Jei Tu Dievo Sūnus, liepk, kad šitas akmuo pavirstų duona”.

⁴Un Jēzus atbildēja viņam: Ir rakstīts: ne no maizes vien cilvēks dzīvo, bet no ikviena Dieva vārda.

⁴Jėzus jam atsakė: “Parašyta: ‘Žmogus gyvens ne viena duona, bet kiekvienu Dievo žodžiu’ ”.

⁵Tad velns uzveda Viņu augstā kalnā un vienā acumirklī rādīja Viņam visas pasaules valstis,

⁵Tada velnias, užvedęs Jį į aukštą kalną, viena akimirka parodė Jam visas pasaulio karalystes.

⁶Un sacīja Viņam: Es Tev došu visu šo varu un šo godību, jo tās man nodotas, un kam es gribu, tam es tās dodu.

⁶Velnias Jam tarė: “Duosiu Tau visą jų valdžią ir šlovę; jos man atiduotos, ir kam noriu, tam jas duodu.

⁷Tāpēc, ja Tu mani pielūgsi, tas viss būs Tavs.

⁷Todėl, jei parpuolęs pagarbinsi mane, visa bus Tavo”.

⁸Bet Jēzus atbildēja viņam, sacīdams: Ir rakstīts: Dievu, savu Kungu tev būs pielūgt un Viņam vienam kalpot!

⁸O Jėzus jam atsakė: “Eik šalin nuo manęs, šėtone! Parašyta: ‘Viešpatį, savo Dievą, tegarbink ir Jam vienam tetarnauk!’ ”

⁹Tad tas aizveda Viņu uz Jeruzalemi un novietoja Viņu uz svētnīcas jumta virsotnes, un sacīja Viņam: Ja Tu esi Dieva Dēls, meties no šejienes zemē.

⁹Velnias nusivedė Jį į Jeruzalę, pastatė ant šventyklos šelmens ir tarė: “Jei Tu Dievo Sūnus, pulk žemyn,

¹⁰Jo ir rakstīts: Viņš saviem eņģeļiem pavēlēs par Tevi, lai tie Tevi sargātu;

¹⁰nes parašyta: ‘Jis lieps savo angelams saugoti Tave,

¹¹Un viņi nesīs Tevi rokās, lai Tu savu kāju neapdauzītu pie akmens. (Ps.91,11)

¹¹ir jie nešios Tave ant rankų, kad neužsigautum kojos į akmenį’ ”.

¹²Bet Jēzus atbildēja viņam un sacīja: Ir teikts: tev nebūs kārdināt Dievu, savu Kungu!

¹²Jėzus jam atsakė: “Pasakyta: ‘Negundyk Viešpaties, savo Dievo!’ ”

¹³Un kad velns visas savas kārdināšanas bija pabeidzis, tas līdz turpmākajam laikam atstāja Viņu.

¹³Baigęs visus gundymus, velnias pasitraukė nuo Jo iki laiko.

¹⁴Bet Jēzus gara spēkā atgriezās Galilejā, un vēsts par Viņu izpaudās visā apgabalā.

¹⁴Su Dvasios jėga Jėzus grįžo į Galilėją, ir visame krašte pasklido apie Jį garsas.

¹⁵Un Viņš tos mācīja sinagogās, un visi viņu godināja.

¹⁵Jis mokė jų sinagogose, visų gerbiamas.

¹⁶Un Viņš nonāca Nācaretē, kur bija uzaudzis, un pēc sava paraduma sabata dienā iegāja sinagogā; un viņš piecēlās lai lasītu.

¹⁶Jis atėjo į Nazaretą, kur buvo užaugęs. Sabato dieną, kaip pratęs, nuėjo į sinagogą ir atsistojo skaityti.

¹⁷Un Viņam pasniedza pravieša Isaja grāmatu. Un Viņš, grāmatu atverot, atrada vietu, kur bija rakstīts:

¹⁷Jam padavė pranašo Izaijo knygos ritinį. Atvyniojęs ritinį, Jis rado vietą, kur parašyta:

¹⁸Kunga gars ir pār mani; tāpēc Viņš mani svaidīja un sūtīja mani sludināt evaņģēliju nabagiem un dziedināt tos, kam satriekta sirds.

¹⁸“Viešpaties Dvasia ant manęs, nes Jis patepė mane skelbti Gerąją naujieną vargšams, pasiuntė mane gydyti tų, kurių širdys sudužusios, skelbti belaisviams išvadavimo, akliesiems­regėjimo, siuntė vaduoti prislėgtųjų

¹⁹Cietumniekiem pasludināt atbrīvošanu un akliem redzi, nomāktos palaist brīvībā, pasludināt Kunga žēlastības gadu un atmaksas dienu. (Is.61,1-2)

¹⁹ir skelbti maloningųjų Viešpaties metų”.

²⁰Un Viņš aizvēra grāmatu, atdeva to apkalpotājam un apsēdās. Un visu acis sinagogā bija vērstas uz Viņu.

²⁰Suvyniojęs knygos ritinį, Jėzus grąžino jį patarnautojui ir atsisėdo; visų sinagogoje esančių akys buvo įsmeigtos į Jį.

²¹Un Viņš sāka runāt tiem: šodien šie Raksti izpildījušies jūsu ausīs.

²¹Ir Jis pradėjo jiems kalbėti: “Šiandien išsipildė ką tik jūsų girdėti Rašto žodžiai”.

²²Un visi Viņam piekrita un brīnījās par Viņa žēlastības vārdiem, kas nāca no Viņa mutes, un sacīja: Vai šis nav Jāzepa dēls?

²²Visi Jam pritarė ir stebėjosi maloniais žodžiais, sklindančiais iš Jo lūpų. Ir jie sakė: “Argi Jis ne Juozapo sūnus?!”

²³Un Viņš tiem sacīja: Jūs katrā ziņā man sacīsiet sakāmvārdu: ārst, izdziedini pats sevi! Mēs dzirdējām lielas lietas notiekam Kafarnaumā; dari to arī šeit, savā tēvijā!

²³O Jėzus jiems atsakė: “Jūs, be abejo, man priminsite patarlę: ‘Gydytojau, pats pasigydyk’­padaryk ir čia, savo tėviškėje, darbų, kokių girdėjome buvus Kafarnaume”.

²⁴Bet Viņš teica: Patiesi es jums saku: neviens pravietis netiek atzīts savā tēvijā.

²⁴Ir Jis tarė: “Iš tiesų sakau jums: joks pranašas nepriimamas savo tėviškėje.

²⁵Es jums saku patiesību: daudz atraitņu bija Izraēlī Elija laikā, kad debesis bija slēgtas trīs gadus un sešus mēnešus, tā ka visā zemē valdīja liels bads,

²⁵Bet sakau jums tiesą: daug našlių buvo Izraelyje Elijo dienomis, kai dangus buvo uždarytas trejus metus ir šešis mėnesius ir baisus badas ištiko visą kraštą.

²⁶Bet ne pie vienas no tām netika sūtīts Elijs, kā vien pie sievietes atraitnes Sidonas Sareptā.

²⁶Bet nė pas vieną iš jų nebuvo siųstas Elijas, o tik pas našlę Sidono mieste, Sareptoje.

²⁷Un daudz spitālīgo bija pravieša Eliseja laikā, bet neviens no viņiem netika šķīstīts kā vien sīrietis Naamans.

²⁷Taip pat pranašo Eliziejaus laikais daug buvo raupsuotųjų Izraelyje, bet nė vienas iš jų nebuvo išgydytas, tik siras Naamanas”.

²⁸Un visi, to dzirdēdami, kļuva pilni dusmu.

²⁸Visi, kurie buvo sinagogoje, tai išgirdę, labai užsirūstino;

²⁹Un tie cēlās un izmeta Viņu no pilsētas ārā, un noveda Viņu līdz kalna virsotnei, uz kura to pilsēta bija celta, lai Viņu nogrūstu zemē.

²⁹pakilę išvarė Jį iš miesto, iki šlaito to kalno, ant kurio pastatytas jų miestas, ir norėjo nustumti Jį žemyn.

³⁰Bet Viņš, iedams starp tiem, aizgāja.

³⁰Bet Jėzus, praėjęs tarp jų, pasišalino.

³¹Un Viņš aizgāja uz Galilejas pilsētu Kafarnaumu, un tur Viņš sabatos tos mācīja.

³¹Jis nuėjo į Galilėjos miestą Kafarnaumą ir kiekvieną sabatą mokė žmones.

³²Un visi bija pārsteigti par Viņa mācību, jo Viņa vārdi bija vareni.

³²Jie labai stebėjosi Jo mokymu, nes Jo žodžiai buvo su valdžia.

³³Un sinagogā atradās cilvēks, kas bija nešķīstā gara apsēsts, un viņš kliedza stiprā balsī,

³³Sinagogoje buvo žmogus, kuris turėjo netyrą demonišką dvasią. Jis pradėjo garsiai šaukti:

³⁴Sacīdams: Dod mieru! Kas mums ar Tevi, Jēzu no Nācaretes? Vai Tu esi nācis mūs nomaitāt? Es zinu, Tu esi Dieva Svētais.

³⁴“Šalin! Ko Tau iš mūsų reikia, Jėzau iš Nazareto?! Gal atėjai mūsų pražudyti? Aš žinau, kas Tu: Dievo Šventasis!”

³⁵Un Jēzus norāja to, sacīdams: Paliec klusu un izej no viņa! Un ļaunais gars nogāza to zemē viņu vidū un izgājā no tā, nekā ļauna viņam nenodarījis.

³⁵Jėzus sudraudė jį: “Nutilk ir išeik iš jo!” Nubloškęs žmogų į vidurį, demonas išėjo, nė kiek jo nesužeidęs.

³⁶Un visus pārņēma bailes; un viņi runāja savā starpā, sacīdami: Kas tas par vārdu, jo Viņš ar varu un spēku pavēl nešķīstajiem gariem, un tie iziet?

³⁶Visi nustėro ir kalbėjosi: “Kas tai per žodis: Jis su valdžia ir jėga įsakinėja netyrosioms dvasioms, ir tos pasitraukia?!”

³⁷Un vēsts par Viņu izpaudās visās šī apgabala vietās.

³⁷Garsas apie Jį plito visose aplinkinėse vietovėse.

³⁸Bet Jēzus atstāja sinagogu un aizgāja uz Sīmaņa namu. Bet Sīmaņa sievasmāte slimoja lielā drudzī, un tās dēļ tie Viņu lūdza.

³⁸Iš sinagogos Jėzus atėjo į Simono namus. Simono uošvė labai karščiavo, ir jie prašė jai pagalbos.

³⁹Un Viņš, pie tās stāvēdams, pavēlēja drudzim, un tas to atstāja. Un tā, tūdaļ uzcēlusies, kalpoja viņiem.

³⁹Atsistojęs prie jos galvūgalio, Jis sudraudė karštligę, ir toji dingo. Ji iškart atsikėlė ir jiems patarnavo.

⁴⁰Bet visi, kam bija slimnieki dažādām kaitēm, saulei norietot, veda tos pie Viņa. Bet Viņš, katram rokas uzliekot, izdziedināja tos.

⁴⁰Saulei leidžiantis, visi, kurie turėjo ligonių, įvairiomis ligomis sergančių, vedė juos prie Jėzaus, o Jis gydė, ant kiekvieno uždėdamas rankas.

⁴¹Arī ļaunie gari no daudziem izgāja, kliegdami un sacīdami: Tu esi Dieva Dēls! Bet Viņš norāja tos un neļāva tiem runāt, jo tie zināja, ka Viņš ir Kristus.

⁴¹Iš daugelio išeidavo demonai, šaukdami: “Tu Dievo Sūnus!” Bet Jis drausdavo juos, neleisdamas jiems kalbėti, nes jie žinojo Jį esant Kristų.

⁴²Bet Viņš, dienai austot, aizgāja un staigāja tuksnešainā vietā, bet ļaudis meklēja Viņu; un tie, nonākuši pie Viņa, pūlējās Viņu aizturēt, lai Viņš no tiem neaizietu.

⁴²Dienai išaušus, Jis išėjęs pasitraukė į negyvenamą vietą. Minios Jo ieškojo ir, atėjusios pas Jį, bandė sulaikyti Jį, kad jų nepaliktų.

⁴³Viņš tiem sacīja: Arī citām pilsētām man jāsludina Dieva valstība, jo tāpēc es esmu sūtīts.

⁴³Jis jiems tarė: “Ir kitiems miestams turiu skelbti Gerąją naujieną apie Dievo karalystę, nes tam esu siųstas”.

⁴⁴Un Viņš sludināja Galilejas sinagogās.

⁴⁴Ir Jis pamokslavo Galilėjos sinagogose.