1Bet notika otrā sabatā, pirmajā, viņam caur druvu ejot, ka Viņa mācekļi plūca vārpas un tās, rokām izberzēdami, ēda.
1Vieną sabatą, Jam einant per javų lauką, mokiniai skabė varpas ir, ištrynę tarp delnų, valgė.
2Bet kādi no farizejiem sacīja viņiem: Kāpēc jūs darāt to, kas sabatā aizliegts?
2Kai kurie iš fariziejų jiems tarė: “Kodėl darote, kas per sabatą draudžiama?!”
3Un Jēzus atbildēja viņiem, sacīdams: Arī to jūs neesat lasījuši, ko Dāvids un tie, kas ar viņu bija, darīja, kad bija izsalcis?
3Jėzus jiems atsakė: “Nejaugi neskaitėte, ką darė Dovydas, kai buvo alkanas pats ir jo palydovai?
4Kā viņš iegāja dievnamā, un, paņēmis upura maizes, kuras nevienam nav brīv ēst, kā tikai priesteriem, ēda un deva tiem, kas ar viņu bija.
4Kaip jis įėjo į Dievo namus, ėmė padėtinės duonos, valgė ir davė savo palydai, nors jos niekam neleistina valgyti, tik kunigams!”
5Un Viņš tiem sacīja: Cilvēka Dēls ir Kungs arī pār sabatu.
5Ir Jis pridūrė: “Žmogaus Sūnus yra ir sabato Viešpats”.
6Bet atkal citā sabatā notika, ka Viņš iegāja sinagogā un mācīja. Un tur bija cilvēks, kam labā roka bija sausa.
6Kitą sabatą Jis nuėjo į sinagogą ir mokė. Ten buvo žmogus, kurio dešinė ranka buvo padžiūvusi.
7Bet rakstu mācītāji un farizeji novēroja, vai Viņš sabatā nedziedinās, lai rastu apsūdzību pret Viņu.
7Rašto žinovai ir fariziejai stebėjo, ar Jis gydys per sabatą, kad rastų kuo Jį apkaltinti.
8Bet Viņš, zinādams to domas, sacīja cilvēkam, kam roka bija sausa: Celies un stājies šeit vidū! Un viņš piecēlās un nostājās,
8Bet Jis, žinodamas jų mintis, tarė vyrui su padžiūvusia ranka: “Kelkis ir stok į vidurį”. Tas atsistojo.
9Bet Jēzus sacīja tiem: Es jums jautāju: vai sabatā nākas labu vai ļaunu darīt, dvēseli glābt vai pazudināt?
9Tada Jėzus jiems pasakė: “Aš klausiu jūsų: ar per sabatą leistina gera daryti ar bloga? Gelbėti gyvybę ar pražudyti?”
10Un Viņš, visapkārt visus uzlūkojis, sacīja cilvēkam: Izstiep savu roku! Un tas izstiepa, un viņa roka kļuva vesela.
10Ir, apžvelgęs visus aplinkui, tarė tam žmogui: “Ištiesk savo ranką!” Tas taip padarė, ir jo ranka tapo sveika kaip ir kita.
11Bet tie, neprāta pārņemti, sarunājās savā starpā, ko darīt Jēzum.
11O jie baisiai įniršo ir tarėsi, ką galėtų Jėzui padaryti.
12Bet tanīs dienās notika, ka Viņš uzgāja kalnā Dievu pielūgt; un Viņš visu nakti pavadīja, lūdzot Dievu.
12Tomis dienomis Jis užkopė į kalną melstis ir ten praleido visą naktį, melsdamasis Dievui.
13Un Viņš, dienai austot, sasauca savus mācekļus un izvēlējās no viņiem divpadsmit, kurus nosauca par apustuļiem:
13Išaušus rytui, Jis pasišaukė savo mokinius ir iš jų išsirinko dvylika, kuriuos ir pavadino apaštalais:
14Sīmani, kuru Viņš nosauca par Pēteri, un Andreju, viņa brāli, Jēkabu un Jāni, Filipu un Bērtuli,
14Simoną, kurį praminė Petru, jo brolį Andriejų, Jokūbą, Joną, Pilypą ir Baltramiejų,
15Mateju un Tomu, Jēkabu, Alfeja dēlu, un Sīmani, kas saukts Centīgais,
15Matą ir Tomą, Alfiejaus sūnų Jokūbą ir Simoną, vadinamą Uoliuoju,
16Un Jūdu, Jēkaba dēlu, un Jūdasu Iskariotu, kas kļuva nodevējs.
16Jokūbo sūnų Judą ir Judą Iskarijotą, kuris tapo išdaviku.
17Un viņš, nokāpis līdz ar tiem, apstājās līdzenā vietā, kur bija daudz viņa mācekļu un liels daudzums ļaužu no visas Jūdejas un Jeruzalemes, un jūrmalas, un Tiras, un Sidonas,
17Nusileidęs su jais žemyn, sustojo lygumoje. Ten buvo daugybė Jo mokinių ir didelės minios žmonių iš visos Judėjos ir Jeruzalės, iš Tyro ir Sidono pajūrio. Jie susirinko Jo pasiklausyti ir pagyti nuo savo ligų.
18Kas bija nākuši, lai Viņu klausītos un lai tiktu izdziedināti no savām kaitēm. Arī tie, kurus mocīja nešķīstie gari, tika izdziedināti,
18Buvo pagydomi kankinamieji netyrųjų dvasių.
19Un visi ļaudis tiecās Viņam pieskarties, jo spēks izgāja no Viņa; un Viņš visus izdziedināja.
19Visa minia stengėsi Jį paliesti, nes iš Jo ėjo jėga ir visus gydė.
20Un Viņš, pacēlis acis uz saviem mācekļiem, sacīja: Svētīgi nabadzīgie, jo Dieva valstība ir jūsu.
20Tada, pakėlęs akis į savo mokinius, Jis prabilo: “Palaiminti jūs, vargšai, nes jūsų yra Dievo karalystė.
21Svētīgi, kas tagad ciešat izsalkumu, jo jūs tiksiet paēdināti. Svētīgi, kas tagad raudat, jo jūs smiesieties.
21Palaiminti, kurie dabar alkstate, nes būsite pasotinti. Palaiminti, kurie dabar verkiate, nes juoksitės.
22Svētīgi jūs būsiet, ja cilvēki jūs ienīdīs un jūs izslēgs no sava vidus, jūs lamās un jūsu vārdu izmetīs it kā kādu ļaunumu Cilvēka Dēla dēļ.
22Palaiminti jūs, kai žmonės jūsų nekęs, kai jus atskirs, šmeiš ir atmes jūsų vardą kaip blogą dėl Žmogaus Sūnaus.
23Priecājieties tanī dienā un līksmojiet, jo jūsu alga ir liela debesīs: to pašu viņu tēvi darījuši praviešiem.
23Džiaukitės tą dieną ir linksminkitės, nes štai jūsų atlygis didelis danguje. Taip jų protėviai darė pranašams.
24Turpretim bēdas jums, bagātajiem, jo jūs savu iepriecinājumu jau saņemat!
24Bet vargas jums, turtingieji, nes jūs jau atsiėmėte savo paguodą!
25Bēdas jums, kas esat paēduši, jo jūs cietīsiet izsalkumu! Bēdas jums, kas tagad smejaties, jo jūs skumsiet un raudāsiet!
25Vargas jums, kurie dabar sotūs, nes būsite alkani! Vargas jums, kurie dabar juokiatės, nes jūs liūdėsite ir verksite!
26Bēdas jums, ja jūs ļaudis lielīs, jo to pašu viņu tēvi darīja viltus praviešiem!
26Vargas jums, kai visi žmonės jus giria, nes ir jų protėviai taip gyrė netikrus pranašus!”
27Bet es jums, kas mani klausaties, saku: mīliet savus ienaidniekus, labu dariet tiem, kas jūs ienīst!
27“Bet jums, kurie klausotės, sakau: mylėkite savo priešus, darykite gera tiems, kurie jūsų nekenčia.
28Svētījiet tos, kas jūs nolād, un lūdziet Dievu par tiem, kas jūs apvaino!
28Laiminkite tuos, kurie jus keikia, ir melskitės už savo skriaudėjus.
29Un kas tev sit pa vienu vaigu, tam pagriez arī otru! Un tam, kas ņem tavu mēteli, neliedz arī svārkus!
29Kas trenkia tau per vieną skruostą, atsuk ir antrąjį; kas atima iš tavęs apsiaustą, atiduok jam ir tuniką.
30Bet dodi katram, kas tevi lūdz, un neatprasi to, kas tavs, no tā, kas to atņem!
30Duok kiekvienam, kuris prašo, ir nereikalauk atgal iš to, kuris tavo atėmė.
31Un kā jūs vēlaties, lai ļaudis jums dara, tāpat jūs dariet viņiem.
31Kaip norite, kad jums žmonės darytų, taip ir jūs darykite jiems.
32Ja jūs mīlat tos, kas jūs mīl, kāda pateicība jums par to nākas? Jo arī grēcinieki mīl tos, kas viņus mīl.
32Jei mylite tuos, kurie jus myli, tai koks čia jūsų nuopelnas? Juk ir nusidėjėliai myli juos mylinčius.
33Un ja jūs labu darīsiet tiem, kas jums labu dara, kāda pateicība jums nākas? Arī grēcinieki tāpat to dara.
33Jei darote gera tiems, kurie jums gera daro, tai koks jūsų nuopelnas? Juk ir nusidėjėliai taip daro.
34Un ja jūs aizdosiet tiem, no kā cerat saņemt atpakaļ, kāda pateicība jums nākas? Jo arī grēcinieki aizdod grēciniekiem, lai tikpat saņemtu.
34Jei skolinate tik tiems, iš kurių tikitės atgausią, koks jūsų nuopelnas? Juk ir nusidėjėliai skolina nusidėjėliams, kad atgautų paskolą.
35Turpretim mīliet savus ienaidniekus, dariet labu un aizdodiet, nekā par to negaidīdami! Un jūsu alga būs liela, un jūs būsiet Visaugstākā bērni, jo Viņš ir laipns pret nepateicīgajiem un ļaundariem.
35Bet mylėkite savo priešus, darykite gera ir skolinkite, nieko nesitikėdami. Tuomet jūsų atlygis bus didelis, ir jūs būsite Aukščiausiojo vaikai; nes Jis maloningas ir nedėkingiesiems, ir piktiesiems.
36Tāpēc esiet žēlsirdīgi, kā arī jūsu Tēvs ir žēlsirdīgs!
36Būkite gailestingi, kaip ir jūsų Tėvas yra gailestingas.
37Netiesājiet, tad arī jūs netiksiet tiesāti, nepazudiniet, tad arī jūs netiksiet pazudināti, piedodiet, tad arī jums tiks piedots!
37Neteiskite ir nebūsite teisiami; nesmerkite ir nebūsite pasmerkti; atleiskite, ir jums bus atleista.
38Dodiet, tad arī jums tiks dots: labu, saspaidītu sakratītu un pārpilnīgu mēru jums iedos jūsu klēpī. Jo ar to mēru, ar kādu jūs mērīsiet, jums atmērīs.
38Duokite, ir jums bus duota; saiką gerą, prikimštą, sukratytą ir su kaupu duos jums į užantį. Kokiu saiku seikite, tokiu jums bus atseikėta”.
39Bet Viņš sacīja tiem arī līdzību: Vai akls var vadīt aklu? Vai abi neiekritīs bedrē?
39Jis pasakė jiems palyginimą: “Ar gali aklas vesti aklą? Argi ne abu įkris į duobę?!
40Māceklis nav augstāks par mācītāju, bet katrs būs pilnīgs, ja viņš būs kā tā mācītājs.
40Mokinys nėra viršesnis už savo mokytoją: kiekvienas mokinys, jei gerai išlavintas, bus kaip jo mokytojas.
41Bet ko tu redzi skabargu sava brāļa acī, bet baļķi, kas tavā acī, nesaskati?
41Kodėl matai krislą brolio akyje, o nepastebi rąsto savojoje?
42Vai kā tu vari savam brālim teikt: ļauj, brāli, es izvilkšu skabargu no tavs acs, bet pats tu savā acī baļķi neredzi? Tu, liekuli, izmet vispirms baļķi no savas acs un tad lūko izvikt skabargu no sava brāļa acs!
42Ir kaip gali sakyti broliui: ‘Broli, leisk, išimsiu krislą iš tavo akies’,pats nematydamas savo akyje rąsto?! Veidmainy, pirmiau išritink rąstą iš savo akies, o tada matysi, kaip iš brolio akies išimti krislelį.
43Jo tas koks nav labs, kas nes sliktus augļus; nedz koks slikts, ja tas nes labus augļus.
43Nėra gero medžio, kuris duotų blogus vaisius, ir nėra blogo, kuris duotų gerus vaisius.
44Ikvienu koku pazīst no tā augļiem. Jo no ērkšķiem nesalasa vīģes, un no dadžiem neievāc vīnogas.
44Kiekvienas medis pažįstamas iš jo vaisių. Nuo erškėčių niekas nerenka figų, o nuo gervuogių krūmo neskina vynuogių.
45Labs cilvēks no savas sirds labajiem krājumiem sniedz labu; bet ļauns cilvēks no ļaunajiem krājumiem sniedz ļaunu, jo no sirds pārpilnības mute runā.
45Geras žmogus iš gero savo širdies lobyno iškelia gera, o blogas iš blogo savo širdies lobyno iškelia bloga. Jo lūpos kalba tai, ko pertekusi širdis”.
46Un ko jūs mani saucat: Kungs, Kungs, bet nedarāt, ko es saku?
46“Kodėl vadinate mane: ‘Viešpatie, Viešpatie’, o nedarote, ką sakau?
47Es jums rādīšu ikkatru, kas pie manis nāk un manus vārdus klausa, un tos izpilda, kam viņš līdzīgs.
47Kiekvienas, kuris ateina pas mane, klausosi mano žodžių ir juos vykdo,Aš parodysiu jums, į ką jis panašus.
48Viņš līdzīgs cilvēkam, kas, ēku celdams, raka dziļi un pamatus lika uz klints. Un straume ūdensplūdiem uznākot, gāzās pret šo māju un nevarēja to sakustināt, jo tās pamati bija uz klints.
48Jis panašus į namą statantį žmogų, kuris giliai iškasė žemę ir padėjo pamatus ant uolos. Užėjus potvyniui, srovė atsimušė į tą namą, bet neįstengė jo pajudinti, nes buvo pastatytas ant uolos.
49Bet kas dzird un nedara, tas līdzīgs cilvēkam, kas savu namu ceļ uz zemes bez pamatiem; pret to gāzās straume, un tūdaļ tā sagruva; un šī nama sabrukšana bija liela.
49O kas klausosi, bet nevykdo, panašus į žmogų, pasistačiusį namą be pamato, ant žemės. Vos tik srovė į jį atsimušė, jis kaipmat sugriuvo, ir to namo griuvimas buvo smarkus”.