1Bet pēc divām dienām bija Lieldienas un neraudzētās maizes svētki; un augstie priesteri un rakstu mācītāji meklēja, kā Viņu viltīgi apcietināt un nonāvēt.
1Iki Paschos ir Neraugintos duonos šventės buvo likę dvi dienos. Aukštieji kunigai ir Rašto žinovai ieškojo būdo klasta suimti Jėzų ir nužudyti.
2Bet viņi sacīja: Tikai ne svētku dienā, lai kādreiz nesaceļas tautā nemiers!
2Bet jie sakė: “Tik ne per šventes, kad žmonėse nekiltų sąmyšio”.
3Un kad Viņš bija Betānijā, Sīmaņa spitālīgā namā, un, Viņam pie galda esot, nāca sieviete, kurai bija alabastra trauks ar dārgu, tīras nardes svaidāmo eļļu, un, trauku sasitusi, viņa izlēja to uz Viņa galvas.
3Jėzui esant Betanijoje, Simono Raupsuotojo namuose, ir sėdint prie stalo, atėjo moteris su alebastriniu labai brangaus gryno nardo tepalo indu. Sudaužiusi indą, ji išpylė tepalą Jam ant galvos.
4Bet bija daži, kas sevī apskaitās un sacīja: Kāpēc notikusi šī eļļas izšķērdība?
4Kai kurie ten esantys pasipiktino ir kalbėjo vienas kitam: “Kam toks tepalo eikvojimas?
5Jo varēja šo eļļu pārdot vairāk nekā par trīs simti denārijiem un atdot nabagiem. Un tie kurnēja pret Viņu.
5Juk jį buvo galima parduoti daugiau negu už tris šimtus denarų ir pinigus išdalyti vargšams!” Ir jie murmėjo prieš tą moterį.
6Bet Jēzus sacīja: Lieciet viņu mierā! Ko jūs viņu apgrūtināt? Viņa man labu darbu darījusi.
6Bet Jėzus atsiliepė: “Palikite ją ramybėje! Kam ją skaudinate? Ji man padarė gerą darbą.
7Jo trūcīgie ir vienmēr pie jums, un, ja jūs gribēsiet, varēsiet viņiem labu darīt; bet es neesmu vienmēr pie jums.
7Vargšų jūs visuomet turite su savimi ir, kada tik panorėję, galėsite jiems gera daryti, o mane ne visuomet turėsite.
8Ko viņa varēja, to tā darīja; viņa jau iepriekš svaidīja manu miesu apbedīšanai.
8Ji padarė, ką galėjo. Ji iš anksto patepė mano kūną laidotuvėms.
9Patiesi es jums saku: kur vien visā pasaulē sludinās šo evaņģēliju, viņas piemiņai tiks stāstīts, ko tā darījusi.
9Iš tiesų sakau jums: visame pasaulyje, kur tik bus skelbiama ši Evangelija, jos atminimui bus pasakojama ir tai, ką ji padarė”.
10Un viens no tiem divpadsmit, Jūdass Iskariots, aizgāja pie augstajiem priesteriem, lai Viņu tiem nodotu.
10Judas Iskarijotas, vienas iš dvylikos, nuėjo pas aukštuosius kunigus išduoti Jėzų.
11Un kad viņi to dzirdēja, tie priecājās un apsolīja viņam dot naudu. Un tas meklēja, kā Viņu nodot izdevīgā brīdī.
11Tai išgirdę, jie apsidžiaugė ir pažadėjo jam pinigų. Jis ėmė ieškoti progos Jėzų išduoti.
12Bet pirmā neraudzētās maizes dienā, kad upurēja Lieldienu jēru, Viņa mācekļi sacīja Viņam: Kur tu vēlies, lai mēs ejam un sagatavojam Tev Lieldienu maltīti?
12Pirmąją Neraugintos duonos dieną, kada pjaunamas Paschos avinėlis, mokiniai klausė Jėzų: “Kur nori, kad Tau paruoštume valgyti Paschą?”
13Un Viņš sūtīja divus no saviem mācekļiem un sacīja tiem: Ejiet pilsētā, un jūs sastaps cilvēks, kas nes ūdens krūzi; sekojiet viņam!
13Jis pasiunčia du mokinius, tardamas: “Eikite į miestą. Ten jus sutiks žmogus, vandens ąsočiu nešinas. Sekite paskui jį
14Un kur viņš ieies, tur sakiet nama kungam, ka Mācītājs jautā: kur ir man telpa, kur es ar saviem mācekļiem varētu ēst Lieldienu jēru?
14ir, kur jis įeis, sakykite namų šeimininkui: ‘Mokytojas liepė paklausti: kur yra svečių kambarys, kuriame su savo mokiniais galėčiau valgyti Paschą?’
15Un viņš jums ierādīs iekārtotu lielu istabu; un tur sagatavojiet mums.
15Jis parodys jums didelį apstatytą aukštutinį kambarį. Ten ir paruoškite mums”.
16Un Viņa mācekļi aizgāja un iegāja pilsētā, un atrada, kā Viņš tiem bija sacījis, un sagatavoja Lieldienas.
16Mokiniai išėjo ir nuvyko į miestą. Jie rado visa, kaip Jis sakė, ir paruošė Paschą.
17Vakaram iestājoties, Viņš atnāca ar tiem divpadsmit.
17Vakare Jis atėjo su dvylika.
18Un kad viņi bija pie galda un ēda, Jēzus sacīja: Patiesi es jums saku, ka viens no jums, kas kopā ar mani ēd, nodos mani.
18Jiems sėdint už stalo ir valgant, Jėzus tarė: “Iš tiesų sakau jums: vienas iš jūsų, valgančių su manimi, išduos mane”.
19Un tie sāka skumt un cits pēc cita jautāja: Vai es tas esmu?
19Jie labai nuliūdo ir vienas paskui kitą ėmė Jo klausinėti: “Nejaugi aš?”, “Nejaugi aš?”
20Viņš tiem sacīja: Viens no tiem divpadsmit, kas ar mani roku mērc bļodā.
20O Jis jiems tarė: “Vienas iš dvylikos, kuris dažo su manimi dubenyje.
21Jo Cilvēka Dēls gan aiziet, kā par Viņu ir rakstīts, bet bēdas tam cilvēkam, kas Cilvēka Dēlu nodod! Labāk būtu šim cilvēkam, ja viņš nebūtu dzimis.
21Žmogaus Sūnus, tiesa, eina, kaip apie Jį parašyta, bet vargas tam žmogui, per kurį Žmogaus Sūnus išduodamas. Geriau būtų buvę tam žmogui negimti”.
22Un Jēzus, viņiem ēdot, paņēma maizi, svētīja to, lauza, deva viņiem un sacīja: Ņemiet, šī ir mana Miesa.
22Jiems bevalgant, Jėzus paėmė duoną, palaimino, laužė ir davė mokiniams, sakydamas: “Imkite ir valgykite: tai yra mano kūnas!”
23Un Viņš ņēma biķeri, sacīja pateicību un deva viņiem; un tie visi dzēra no tā.
23Po to paėmė taurę, padėkojo, davė jiems, ir visi gėrė iš jos.
24Un Viņš tiem sacīja: Šīs ir manas jaunās derības Asinis, kas par daudziem tiks izlietas.
24Jis jiems tarė: “Tai yra mano kraujas, Naujosios Sandoros kraujas, kuris išliejamas už daugelį.
25Patiesi es jums saku, ka es jau vairs nedzeršu no šiem vīna koka augļiem līdz tai dienai, kad es to no jauna dzeršu Dieva valstībā.
25Iš tiesų sakau jums: Aš daugiau nebegersiu vynmedžio vaisiaus iki tos dienos, kada gersiu jį naują Dievo karalystėje”.
26Un viņi, slavas dziesmu nodziedājuši, izgāja uz Olīvkalnu.
26Pagiedoję himną, jie išėjo į Alyvų kalną.
27Un Jēzus sacīja viņiem: Jūs visi šinī naktī ņemsiet apgrēcību no manis, jo ir rakstīts: Es sitīšu ganu un avis tiks izklīdinātas.
27Jėzus jiems tarė: “Šią naktį jūs visi manimi pasipiktinsite, nes parašyta: ‘Ištiksiu piemenį, ir avys išsisklaidys’.
28Bet pēc tam, kad es no miroņiem būšu uzcēlies, es pirms jums noiešu Galilejā.
28Bet prisikėlęs Aš pirma jūsų nueisiu į Galilėją”.
29Bet Pēteris sacīja Viņam: Un ja visi ieļaunotos no Tevis, es tomēr ne.
29Petras atsiliepė: “Jei ir visi pasipiktintų, tai tik ne aš!”
30Un Jēzus viņam sacīja: Patiesi es tev saku, ka šodien, vēl šinī naktī, pirms gailis otrreiz dziedās, tu mani trīskārt noliegsi.
30Jėzus jam atsakė: “Iš tiesų sakau tau: dar šiandien, jau šią naktį, gaidžiui nė dukart nepragydus, tu tris kartus manęs išsiginsi”.
31Bet viņš runāja tālāk: Un ja man būtu līdz ar Tevi jāmirst, es Tevi nenoliegšu. Tāpat arī visi runāja.
31Bet Petras dar atkakliau tvirtino: “Jei man reikėtų net mirti su Tavimi, aš vis tiek Tavęs neišsiginsiu”. Tą patį kalbėjo ir visi kiti.
32Un Viņš gāja uz muižu, kuru sauca Ģetzemane. Un Viņš sacīja saviem mācekļiem: Sēdiet šeit, kamēr es lūgšu Dievu!
32Jie atėjo į vietą, vadinamą Getsemane. Jėzus sako savo mokiniams: “Pasėdėkite čia, kol Aš melsiuosi”.
33Un Viņš ņēma sev līdz Pēteri un Jēkabu, un Jāni, un iesāka baiļoties un skumt.
33Pasiėmęs su savimi Petrą, Jokūbą ir Joną, Jis pradėjo nuogąstauti ir sielvartauti.
34Un Viņš tiem sacīja: Mana dvēsele noskumusi līdz nāvei. Palieciet šeit un esiet nomodā!
34Jis jiems sakė: “Mano siela mirtinai nuliūdusi. Pasilikite čia ir budėkite!”
35Un Viņš, nedaudz pagājis tālāk, krita zemē un lūdza Dievu: ja tas varētu būt, lai šī stunda paietu Viņam secen.
35Paėjęs truputį toliau, sukniubo ant žemės ir meldėsi, kad, jei įmanoma, Jį aplenktų toji valanda.
36Un Viņš sacīja: Abba, Tēvs! Tev viss iespējams, novērs šo biķeri no manis, tomēr ne ko es gribu, bet ko Tu.
36Jis sakė: “Aba, Tėve, Tau viskas įmanoma. Atitolink nuo manęs šitą taurę! Tačiau ne kaip Aš noriu, bet kaip Tu”.
37Un Viņš atnāca un atrada tos guļam. Un Viņš sacīja Pēterim: Sīmani, tu guli? Vai tu nevarēji vienu stundu būt nomodā?
37Po to grįžta, randa juos miegančius ir taria Petrui: “Simonai, tu miegi? Nepajėgei nė vienos valandos pabudėti?
38Esiet nomodā un lūdziet Dievu, lai jūs nekristu kārdināšanā! Gars gan ir modrs, bet miesa vāja.
38Budėkite ir melskitės, kad nepatektumėte į pagundymą, nes dvasia ryžtinga, bet kūnas silpnas”.
39Un atkal Viņš nogāja un lūdza Dievu, tos pašus vārdus sacīdams.
39Jis vėl nuėjo ir meldėsi tais pačiais žodžiais.
40Un atgriezies Viņš atkal atrada tos guļam, jo viņu acis bija smagas kļuvušas; un tie nezināja, ko Viņam atbildēt.
40Sugrįžęs Jis vėl rado juos miegančiusjų akys buvo apsunkusios, ir jie nežinojo, ką atsakyti.
41Un Viņš atnāca trešoreiz un sacīja tiem: Guliet jau un dusiet! Ir diezgan! Stunda ir pienākusi: lūk, Cilvēka Dēls tiks nodots grēcinieku rokās.
41Jis atėjo trečią kartą ir tarė jiems: “Vis dar tebemiegate ir ilsitės? Gana! Atėjo valanda: štai Žmogaus Sūnus išduodamas į nusidėjėlių rankas.
42Celieties, iesim! Lūk, kas mani nodos, jau ir tuvu klāt!
42Kelkitės, eime! Štai mano išdavėjas čia pat”.
43Un, Viņam vēl runājot, no augstajiem priesteriem un rakstu mācītājiem, un vecākajiem atnāca Jūdass Iskariots, viens no tiem divpadsmit, un ar viņu liels ļaužu pūlis ar zobeniem un rungām.
43Ir tuojau, dar Jam tebekalbant, pasirodė vienas iš dvylikosJudas, o kartu su juo didelė minia, ginkluota kalavijais ir vėzdais, pasiųsta aukštųjų kunigų, Rašto žinovų ir vyresniųjų.
44Bet Viņa nodevējs bija devis tiem zīmi, sacīdams: Ko es skūpstīšu, tas ir Viņš, to gūstiet un vediet uzmanīgi!
44Išdavėjas buvo jiems nurodęs ženklą: “Kurį pabučiuosiu, tai Tas. Suimkite Jį ir veskite saugodami!”
45Un kad Viņš atnāca, tas tūliņ, piegājis pie Viņa, sacīja: Esi sveicināts, Rabbi! Un skūpstīja Viņu.
45Atėjęs jis tuojau prisiartino prie Jėzaus ir tarė: “Rabi!”, ir pabučiavo Jį.
46Un tie pacēla pret Viņu rokas un saņēma Viņu.
46O kiti čiupo Jėzų rankomis ir suėmė.
47Bet viens no tiem, kas ap Viņu stāvēja, izvilcis zobenu, cirta augstā priestera kalpam un nocirta tam ausi.
47Vienas iš ten stovinčiųjų, išsitraukęs kalaviją, smogė vyriausiojo kunigo tarnui ir nukirto jam ausį.
48Un Jēzus uzrunādams sacīja tiem: Jūs esat izgājuši ar zobeniem un nūjām mani gūstīt it kā kādu slepkavu?
48O Jėzus jiems tarė: “Kaip prieš plėšiką išėjote su kalavijais ir vėzdais suimti manęs.
49Ik dienas es biju pie jums svētnīcā un mācīju; un jūs mani nesaņēmāt. Bet Rakstiem jāpiepildās.
49Aš kasdien buvau su jumis šventykloje ir mokiau, ir jūs manęs nesuėmėte. Tačiau turi išsipildyti Raštai”.
50Tad Viņa mācekļi, atstājuši Viņu, visi aizbēga.
50Tada visi paliko Jį ir pabėgo.
51Bet kāds jauneklis, apjozis audeklā kailo miesu, sekoja Viņam; un viņu satvēra;
51Vienas jaunuolis sekė Jį iš paskos, susisupęs vien į drobulę. Jie čiupo jį,
52Bet viņš, nometis audeklu, kails aizbēga no tiem.
52bet šis išsinėrė iš drobulės ir nuogas pabėgo.
53Un viņi atveda Jēzu pie augstā priestera; un tur sapulcējās visi priesteri un rakstu mācītāji, un vecākie.
53Jėzų nuvedė pas vyriausiąjį kunigą, kur buvo susirinkę visi aukštieji kunigai, vyresnieji ir Rašto žinovai.
54Bet Pēteris sekoja Viņam no tālienes līdz pat augstā priestera pagalma iekšienei un, sēdēdams ar kalpiem pie uguns, sildījās.
54Petras sekė Jį iš tolo iki vyriausiojo kunigo rūmų kiemo. Ten jis atsisėdo su tarnais ir šildėsi prie ugnies.
55Bet augstie priesteri un visa tiesa meklēja liecību pret Jēzu, lai Viņu nodotu nāvei, bet neatrada.
55Aukštieji kunigai ir visas sinedrionas ieškojo prieš Jėzų liudijimo, kad galėtų nuteisti Jį mirti, bet nerado.
56Jo daudzi nepareizi liecināja pret Viņu; bet liecības nesaskanēja.
56Nors daugelis melagingai liudijo prieš Jį, tačiau jų liudijimai nesutapo.
57Un daži cēlās un nepareizi liecināja pret Viņu, sacīdami:
57Kai kurie atsistoję melagingai kaltino Jį, teigdami:
58Mēs dzirdējām Viņu runājam: Es šo rokām celto dievnamu noplēsīšu un trijās dienās uzcelšu citu, ne rokām celtu.
58“Mes girdėjome Jį sakant: ‘Aš sugriausiu šitą rankomis pastatytą šventyklą ir per tris dienas pastatysiu kitą, ne rankų darbo’ ”.
59Bet viņu liecībā nebija saskaņas.
59Bet ir šie kaltinimai nesutapo.
60Un augstais priesteris, nostājies vidū, jautāja Jēzum, sacīdams: Vai Tu nekā neatbildi uz to, ko viņi Tev pārmet?
60Tada vyriausiasis kunigas, atsistojęs viduryje, paklausė Jėzų: “Tu nieko neatsakai į šituos kaltinimus?”
61Bet Viņš klusēja un nekā neatbildēja. Atkal augstais priesteris jautāja Viņam, sacīdams: Vai Tu esi Kristus, augsti teicamā Dieva Dēls?
61Tačiau Jis tylėjo ir nieko neatsakė. Tada vyriausiasis kunigas vėl Jį paklausė: “Ar Tu esi Kristus, Palaimintojo Sūnus?!”
62Bet Jēzus sacīja viņam: Es esmu; un jūs redzēsiet Cilvēka Dēlu sēžam pie Dieva spēka labās rokas un nākam debesu padebešos.
62Ir Jėzus pasakė: “Aš Esu. Ir jūs išvysite Žmogaus Sūnų, sėdintį Galybės dešinėje ir ateinantį dangaus debesyse”.
63Tad augstais priesteris saplēsa savas drēbes un sacīja: Kam mums vēl vajag liecinieku?
63Tada vyriausiasis kunigas persiplėšė drabužius ir sušuko: “Kam dar mums liudytojai?
64Jūs dzirdējāt zaimus! Kā jums šķiet? Un tie visi Viņu notiesāja, ka Viņš esot pelnījis nāvi.
64Jūs girdėjote piktžodžiavimą! Kaip jums atrodo?” Ir jie visi nusprendė Jį esant vertą mirties.
65Un daži sāka apspļaudīt Viņu un, aizklājuši Viņa vaigu, sita Viņu dūrēm, sacīdami Viņam: Pravieto! Un kalpi sita Viņu sejā.
65Kai kurie pradėjo į Jį spjaudyti, dangstė Jam veidą, mušė kumščiais ir sakė: “Pranašauk!” O tarnai daužė Jį per veidą.
66Un Pēterim apakšā pagalmā esot, nāca viena no augstā priestera kalponēm
66Petrui esant žemai, kieme, atėjo viena vyriausiojo kunigo tarnaitė
67Un, redzēdama Pēteri sildāmies, uzlūkoja viņu un sacīja: Arī tu biji ar Jēzu Nācarieti.
67ir, pamačiusi besišildantį Petrą, įsižiūrėjo į jį ir tarė: “Ir tu buvai su šituo Nazariečiu Jėzumi”.
68Bet viņš noliedza, sacīdams: Ne es zinu, ne es saprotu, ko tu runā. Un viņš izgāja ārā, pagalma priekšā; tad gailis dziedāja.
68Bet Petras išsigynė, sakydamas: “Nei žinau, nei suprantu, ką sakai”. Jis išėjo į prieškiemį, ir pragydo gaidys.
69Bet kalpone, ieraudzījusi atkal viņu, sāka runāt apkārtstāvošajiem: Šis ir viens no tiem.
69Pamačiusi jį, tarnaitė vėl pradėjo sakyti aplink stovėjusiems: “Šitas yra iš jų!”
70Un viņš atkal noliedza. Un pēc brītiņa tie, kas bija klāt, atkal sacīja Pēterim: Patiesi tu esi viens no viņiem, jo tu esi galilejietis.
70Jis vėl išsigynė. Kiek vėliau šalia stovintieji sakė Petrui: “Tu tikrai vienas iš jų, juk tu irgi galilėjietis, ir tarmė tavo tokia”.
71Bet viņš sāka lādēties un zvērēt: Es nepazīstu to Cilvēku, par ko jūs runājat.
71Tada jis pradėjo keiktis ir prisiekinėti: “Aš nepažįstu to žmogaus, apie kurį jūs kalbate!”
72Un tūdaļ gailis otrreiz iedziedājās. Un Pēteris atminējās vārdu, ko Jēzus viņam sacīja: Pirms nekā gailis otrreiz dziedās, tu mani trīskārt noliegsi. Un viņš sāka raudāt.
72Gaidys pragydo antrą kartą. Petras atsiminė, ką jam sakė Jėzus: “Gaidžiui nė dukart nepragydus, tu tris kartus manęs išsiginsi”. Tai prisiminęs, jis pravirko.