¹Un Viņš atkal sāka mācīt pie jūras; un daudz ļaužu pulcējās pie Viņa, tā ka Viņš, iekāpis laivā, sēdēja uz jūras; un visi ļaudis bija uz zemes pie jūras.

¹Jis vėl ėmė mokyti paežerėje. Prie Jo susirinko didžiausia minia, kad Jis net įlipo į valtį ir sėdėjo ant vandens, o visa minia liko ant kranto palei ežerą.

²Un Viņš tos daudz mācīja līdzībās; un savā mācībā sacīja tiem:

²Jis mokė juos daugelio dalykų palyginimais. Mokydamas sakė:

³Klausieties: lūk, sējējs izgāja sēt.

³“Paklausykite! Štai sėjėjas išėjo sėti.

⁴Un sēkla, viņam sējot, krita ceļmalā; un debess putni nāca un to apēda.

⁴Jam besėjant, dalis grūdų nukrito palei kelią, ir atskridę padangių paukščiai juos sulesė.

⁵Cita krita akmenājā, kur tai nebija daudz zemes; un tā tūliņ uzdīga, tāpēc, ka nebija dziļi zemē.

⁵Kiti nukrito į uolėtą dirvą, kur buvo nedaug žemės, ir greit sudygo, nes neturėjo gilesnio žemės sluoksnio.

⁶Un kad uzlēca saule, tā novīta un nokalta, tāpēc, ka tai nebija saknes.

⁶Saulei patekėjus, daigai išdegė ir, neturėdami šaknų, sudžiūvo.

⁷Un cita krita starp ērkšķiem; un ērkšķi uzauga un nomāca to, un tā nenesa augļus.

⁷Kiti nukrito tarp erškėčių. Erškėčiai išaugo ir nusmelkė juos, ir jie nedavė derliaus.

⁸Un cita krita labā zemē, tā uzdīga un auga, un nesa augļus; un cita nesa trīsdesmitkārtīgi, cita sešdesmitkārtīgi un cita simtkārtīgi.

⁸Dar kiti nukrito į gerą žemę, sudygo, užaugo ir davė derlių: vieni trisdešimteriopą, kiti šešiasdešimteriopą, treti šimteriopą”.

⁹Un Viņš sacīja: Kam ir ausis dzirdēšanai, lai dzird!

⁹Jis pasakė jiems: “Kas turi ausis klausyti­teklauso!”

¹⁰Un kad Viņš bija viens pats, tie divpadsmit, kas ar Viņu bija, jautāja par līdzību.

¹⁰Kai Jėzus pasiliko vienas, aplink Jį esantys kartu su dvylika paklausė apie palyginimą.

¹¹Un Viņš tiem sacīja: Jums ir dots saprast Dieva valstības noslēpumus, bet tiem, kas ir ārā, tas viss notiek līdzībās,

¹¹Jis atsakė: “Jums duota suprasti Dievo karalystės paslaptis, o pašaliniams viskas sakoma palyginimais,

¹²Ka tie skatīdamies skatās, bet neredz, un klausīdamies dzird, bet nesaprot, ka tie neatgriežas, un grēki tiem netiek piedoti. (Is. 6,9; Mt.13,14; Jņ.12,40; Apd.28,26; Rom.11,8)

¹²kad jie ‘regėti regėtų, bet nematytų, girdėti girdėtų, bet nesuprastų, kad neatsiverstų ir nuodėmės nebūtų jiems atleistos’ ”.

¹³Un Viņš tiem sacīja: Jūs nesaprotat šo līdzību? Kā tad jūs sapratīsiet visas līdzības?

¹³Ir Jis paklausė: “Nejaugi nesuprantate šito palyginimo? Tai kaip suprasite visus kitus palyginimus?

¹⁴Tas, kas sēj, sēj vārdu.

¹⁴Sėjėjas sėja žodį.

¹⁵Bet šie, kas ceļmalā, kur vārds top sēts, ir tie, kas dzirdējuši, bet tūdaļ nāk sātans un atņem viņu sirdīs sēto vārdu.

¹⁵Palei kelią sėjamas žodis­tai tie, kuriems vos išgirdus, tuoj pat ateina šėtonas ir išplėšia jų širdyse pasėtąjį žodį.

¹⁶Un tāpat tie, kas akmenājā sēti; viņi, kad vārdu dzird, tūdaļ to priecīgi pieņem.

¹⁶Panašiai ir su tais, kurie pasėti uolėtoje dirvoje. Išgirdę žodį, jie tuojau su džiaugsmu jį priima.

¹⁷Bet tiem nav saknes sevī: viņi ir nepastāvīgi; tiklīdz rodas apspiešanas un vajāšanas vārda dēļ, tie tūdaļ krīt apgrēcībā.

¹⁷Bet jie neturi savyje šaknų ir išsilaiko neilgai. Ištikus kokiam sunkumui ar persekiojimui dėl žodžio, jie tuoj pat pasipiktina.

¹⁸Bet citi, kas starp ērkšķiem sēti, tie ir tie, kas vārdu uzklausa,

¹⁸Kiti sėjami tarp erškėčių. Jie išgirsta žodį,

¹⁹Bet pasaules rūpes un bagātības, viltus un citas kārības, ieejot tanī, nomāc vārdu, un tas paliek neauglīgs.

¹⁹bet pasaulio rūpesčiai, turtų apgaulė ir sukilę geismai kitiems dalykams nusmelkia žodį ir jis tampa nevaisingas.

²⁰Un labajā zemē sētie ir tie, kas vārdu dzird un to uzņem, un nes augļus: cits trīsdesmitkārtīgus, cits sešdesmitkārtīgus, cits simtkārtīgus.

²⁰Geroje žemėje pasėta sėkla­tai tie, kurie išgirsta žodį, priima jį ir duoda vaisių: kas trisdešimteriopą, kas šešiasdešimteriopą, o kas šimteriopą”.

²¹Un Viņš sacīja tiem: Vai tad gaismu meklē, lai to liktu zem pūra vai zem gultas? Vai ne tāpēc, lai to liktu svečturī?

²¹Jis kalbėjo jiems: “Argi žiburys atnešamas pakišti po indu ar po lova? Argi ne įstatyti į žibintuvą?

²²Jo nekas nepaliek apslēpts, kas nenāktu gaismā; un nekas nenotiek slepenībā, kas netaptu zināms.

²²Juk nėra nieko paslėpta, kas nebūtų apreikšta, ir nieko paslaptyje laikomo, kas neišeitų aikštėn.

²³Kam ir ausis dzirdēšanai, lai dzird!

²³Jei kas turi ausis klausyti­teklauso!”

²⁴Un Viņš tiem sacīja: Lieciet vērā, ko jūs dzirdat! Ar kādu mēru jūs mērīsiet, ar tādu jums atmērīs un vēl klāt pieliks.

²⁴Jis sakė jiems: “Įsidėmėkite, ką girdite: kokiu saiku seikėjate, tokiu ir jums bus atseikėta, ir jums, kurie girdite, bus dar pridėta.

²⁵Jo kam ir, tam tiks dots; un kam nav, arī tas, kas viņam ir, tiks no tā atņemts.

²⁵Kas turi, tam bus duota, o iš neturinčio bus atimta net ir tai, ką turi”.

²⁶Un Viņš sacīja: Ar Dieva valstību ir tāpat, kā cilvēks sēklu iesēj zemē.

²⁶Jis kalbėjo: “Su Dievo karalyste yra kaip su žmogumi, beriančiu dirvon sėklą.

²⁷Vai nu viņš guļ, vai ceļas naktī, vai dienā, sēkla dīgst un aug, tam nezinot.

²⁷Ar jis miega ar keliasi, ar naktį ar dieną, sėkla dygsta ir auga, jam nežinant kaip.

²⁸Jo zeme nes augļus: vispirms stiebru, tad vārpu, beigās pilnu vārpu graudiem.

²⁸Juk žemė savaime duoda vaisių: pradžioje želmenį, paskui varpą, pagaliau pribrendusį grūdą varpoje.

²⁹Un kad augļi ienākušies, tad viņš tūdaļ lieto sirpi, jo pļaujamais laiks ir klāt.

²⁹Derliui prinokus, žmogus tuojau ima pjautuvą, nes pjūtis atėjo”.

³⁰Un Viņš sacīja: Kam mēs pielīdzināsim Dieva valstību? Vai kādā līdzībā mēs to attēlosim?

³⁰Jėzus dar sakė: “Su kuo galima palyginti Dievo karalystę? Arba kokiu palyginimu ją pavaizduosime?

³¹Viņa ir kā sinepju grauds, kas iesēts zemē, kurš ir mazākais no visām sēklām, kas ir virs zemes;

³¹Ji kaip garstyčios grūdelis, kuris sėjamas dirvon. Jis yra mažiausias iš visų sėklų žemėje,

³²Un kad tas ir iesēts, tas aug un kļūst lielāks par visiem stādiem; un tas laiž lielus zarus, tā ka debesu putni var dzīvot tā pavēnī.

³²bet pasėtas užauga, tampa didesnis už visus augalus ir išleidžia plačias šakas, kad jo pavėsyje gali susisukti lizdą padangių sparnuočiai”.

³³Un daudzās tādās līdzībās Viņš runāja tiem vārdu, tā ka tie spēja to saprast.

³³Daugeliu tokių palyginimų Jėzus skelbė jiems žodį, kiek jie sugebėjo suprasti.

³⁴Bet bez līdzībām Viņš tiem nerunāja, bet saviem mācekļiem Viņš atsevišķi izskaidroja visu.

³⁴Be palyginimų Jis jiems nekalbėdavo, bet kai pasilikdavo vienas su savo mokiniais, viską jiems išaiškindavo.

³⁵Un tanī pat dienā, kad vakars bija iestājies, Viņš tiem sacīja: Pārcelsimies pretējā krastā!

³⁵Tą pačią dieną, atėjus vakarui, Jis tarė mokiniams: “Irkimės į aną pusę!”

³⁶Un tie, ļaudis atlaiduši, tā ka Viņš bija laivā, ņēma Viņu līdz, arī citas laivas bija pie Viņa.

³⁶Atleidę žmones, jie Jį pasiėmė, nes Jis tebebuvo valtyje. Kartu plaukė ir kitos mažos valtys.

³⁷Un sacēlās liela vētra, un gāza viļņus laivā, tā ka laiva pildījās.

³⁷Pakilo didžiulė vėtra ir bangos daužėsi į valtį taip, kad ją jau sėmė.

³⁸Bet Viņš gulēja laivas galā uz spilvena; un tie modināja Viņu un sacīja Viņam: Mācītāj, vai Tev nerūp, ka mēs ejam bojā?

³⁸Jėzus buvo valties gale ir miegojo ant pagalvės. Mokiniai pažadino Jį, šaukdami: “Mokytojau, Tau nerūpi, kad mes žūvame?!”

³⁹Un uzcēlies, Viņš piedraudēja vējam un sacīja jūrai: Paliec klusu, nomierinies! Un vējš nostājās, un iestājās liels klusums.

³⁹Pabudęs Jis sudraudė vėją ir įsakė ežerui: “Nutilk, nusiramink!” Tuojau pat vėjas nutilo, ir pasidarė visiškai ramu.

⁴⁰Un Viņš tiem sacīja: Kāpēc jūs esat tik bailīgi? Vai jums vēl trūkst ticības? Un viņi ļoti izbijās un jautāja viens otram: Kā tev šķiet, kas Viņš ir, ka Viņam vēji un jūra paklausa?

⁴⁰Jis tarė jiems: “Kodėl jūs tokie bailūs? Ar vis dar neturite tikėjimo?”

⁴¹Juos apėmė didelė baimė, ir jie kalbėjo vienas kitam: “Kas gi Jis toks? Net vėjas ir ežeras Jo klauso!”