¹Un Viņš, izgājis no turienes, gāja uz savu dzimteni; un Viņa mācekļi sekoja Viņam.

¹Išvykęs iš ten, Jis, mokinių lydimas, parkeliavo į savo tėviškę.

²Un, kad atnāca sabats, Viņš sāka mācīt sinagogā; un daudzi, Viņu dzirdēdami, brīnījās par Viņa mācību, sacīdami: No kurienes Viņam tas viss? Un kas tā par gudrību, kas Viņam dota, un tādi brīnumi, kas notiek ar Viņa rokām?

²Atėjus sabatui, Jis pradėjo mokyti sinagogoje. Daugelis girdėdami stebėjosi: “Iš kur Jam tai? Kas per išmintis Jam suteikta, kad net tokie stebuklai daromi Jo rankomis?

³Vai Viņš nav galdnieks, Marijas dēls, Jēkaba un Jāzepa, un Jūdas, un Sīmaņa brālis? Un vai Viņa māsas nav šeit pie mums? Un tie ieļaunojās no Viņa.

³Argi Jis ne dailidė, ne Marijos sūnus, Jokūbo, Jozės, Judo ir Simono brolis?! Argi Jo seserys negyvena čia, pas mus?!” Ir jie piktinosi Juo.

⁴Un Jēzus sacīja viņiem: Nekur pravietis nav bez cieņas, izņemot savu dzimteni, savu māju un savus radus.

⁴O Jėzus jiems tarė: “Pranašas nebūna be pagarbos, nebent savo tėviškėje tarp savo giminių ir savo namuose”.

⁵Un Viņš tur nevarēja darīt nevienu brīnumu, tik vien nedaudzus slimniekus Viņš dziedināja, uzlikdams rokas.

⁵Ir Jis ten negalėjo padaryti jokio stebuklo, tik keliems ligoniams uždėjo rankas ir juos išgydė.

⁶Un Viņš brīnījās par viņu neticību; un mācīdams Viņš apstaigāja apkārtnes miestus.

⁶Ir Jis stebėjosi jų netikėjimu. Jis ėjo per apylinkės kaimus ir mokė.

⁷Un Viņš aicināja tos divpadsmit, un sāka tos sūtīt pa diviem, un deva tiem varu pār nešķīstajiem gariem.

⁷Jėzus pasišaukė pas save dvylika, ėmė juos siuntinėti po du ir davė jiems valdžią netyrosioms dvasioms.

⁸Un Viņš pavēlēja tiem nekā neņemt ceļā līdz: ne somu, ne maizi, ne naudu jostā, bet tikai spieķi,

⁸Liepė, be lazdos, nieko neimti į kelionę­nei krepšio, nei duonos, nei pinigų dirže,­

⁹Un apaut sandales un neuzvilkt divus svārkus.

⁹tik apsiauti sandalais, bet neapsivilkti dviejų tunikų.

¹⁰Un Viņš tiem sacīja: Kur jūs kādā mājā ieiesiet, tur palieciet, kamēr no turienes iziesiet.

¹⁰Ir sakė jiems: “Į kuriuos namus užeisite, ten ir pasilikite, kol išvyksite.

¹¹Un ja kāds jūs neuzņemtu un jūs neuzklausītu, iziedami no turienes, nokratiet putekļus no savām kājām tiem par liecību!

¹¹Jei kurioje vietoje jūsų nepriimtų ir nesiklausytų, išeidami iš ten nusikratykite dulkes nuo kojų, kaip liudijimą prieš juos”.

¹²Un viņi izgāja un sludināja grēku gandarīšanu.

¹²Jie išėjo ir skelbė atgailą,

¹³Un viņi izdzina daudz ļauno garu un daudzus slimos svaidīja ar eļļu, un darīja tos veselus.

¹³išvarė daug demonų, daugelį ligonių tepė aliejumi ir išgydė.

¹⁴Ķēniņš Herods dzirdēja (jo Viņa vārds bija kļuvis zināms), un sacīja, ka Jānis Kristītājs uzcēlies no miroņiem, un tāpēc tādi brīnumspēki darbojas Viņā.

¹⁴Karalius Erodas išgirdęs,­nes Jėzaus vardas tapo plačiai žinomas,­kalbėjo: “Jonas Krikštytojas prisikėlė iš numirusių ir todėl jame veikia stebuklingos jėgos”.

¹⁵Bet citi sacīja, ka Viņš ir Elijs. Bet citi runāja, ka Viņš ir pravietis vai viens no praviešiem.

¹⁵Kiti tvirtino: “Jis­Elijas!” Dar kiti sakė: “Jis pranašas, kaip ir kiti pranašai”.

¹⁶To dzirdot, Herods sacīja: Jānis, kam es galvu nocirtu, ir uzcēlies no miroņiem.

¹⁶Tai išgirdęs, Erodas sakė: “Tai Jonas, kuriam aš nukirsdinau galvą,­jis prisikėlė!”

¹⁷Jo Herods pats sūtīja un apcietināja Jāni, un saistīja viņu cietumā Herodijas, sava brāļa Filipa sievas dēļ, jo viņš to bija apprecējis.

¹⁷Pats Erodas buvo įsakęs suimti Joną ir laikė jį sukaustytą kalėjime dėl savo brolio Pilypo žmonos Erodiados, kurią buvo vedęs.

¹⁸Jo Jānis sacīja Herodam: Tu nedrīksti turēt pie sevis sava brāļa sievu.

¹⁸Jonas mat sakė Erodui: “Nevalia tau gyventi su brolio žmona”.

¹⁹Bet Herodija nīda viņu un gribēja to nonāvēt, bet nevarēja.

¹⁹Erodiada neapkentė Jono ir troško jį nužudyti, tačiau negalėjo,

²⁰Jo Herods no Jāņa bijās, zinādams, ka Viņš ir taisnīgs un svēts vīrs, un sargāja viņu; un, to uzklausījis, daudz darīja un labprāt viņā klausījās.

²⁰nes Erodas bijojo Jono, žinodamas jį esant teisų ir šventą vyrą, ir todėl jį saugojo. Girdėdamas Joną kalbant, jis daug ką darydavo ir mielai jo klausydavosi.

²¹Un kad pienāca attiecīga diena, Herods savā dzimšanas dienā Galilejas lielkungiem un kara virsniekiem, un augstajiem sarīkoja mielastu.

²¹Proga pasitaikė, kai Erodas, švęsdamas savo gimimo dieną, iškėlė pokylį savo didžiūnams, kariuomenės vadams ir Galilėjos kilmingiesiems.

²²Un Herodijas meita ienāca un dejoja, un patika Herodam un tiem, kas kopā atradās pie galda. Tad ķēniņš sacīja meitenei: Prasi no manis, ko gribēdama, un es tev to došu.

²²Erodiados duktė ten įėjusi šoko ir patiko Erodui bei jo svečiams. Karalius tarė mergaitei: “Prašyk iš manęs, ko tik nori, ir aš tau duosiu”.

²³Un viņš tai zvērēja: Visu, ko tu prasīsi, es tev došu, kaut vai pusi no savas valsts.

²³Ir jis prisiekė: “Ko tik prašysi, aš tau duosiu, kad ir pusę savo karalystės!”

²⁴Bet tā izgāja un sacīja savai mātei: Ko lai es prasu? Bet tā sacīja: Jāņa Kristītāja galvu.

²⁴Tada ji nuėjusi paklausė savo motiną: “Ko man prašyti?” O ši tarė: “Jono Krikštytojo galvos!”

²⁵Un kad viņa tūlīt steigšus iegāja pie ķēniņa, tā prasīja, sacīdama: Es gribu, ka tu tūdaļ dotu man bļodā Jāņa Kristītāja galvu.

²⁵Toji, skubiai atbėgusi pas karalių, paprašė: “Noriu, kad man tuojau duotum dubenyje Jono Krikštytojo galvą”.

²⁶Un ķēniņš noskuma, bet zvēresta un to dēļ, kas bija pie galda, viņš negribēja to apbēdināt.

²⁶Karalius labai nuliūdo, tačiau dėl priesaikos ir svečių nesiryžo jai atsakyti.

²⁷Un tas nosūtīja bendi un pavēlēja atnest bļodā viņa galvu. Un tas cietumā nocirta viņam galvu.

²⁷Jis tuoj pat pasiuntė budelį ir įsakė jam atnešti Jono galvą. Šis nuėjęs nukirto jam kalėjime galvą

²⁸Un atnesa viņa galvu bļodā un deva to meitenei; un meitene atdeva to savai mātei.

²⁸ir, atnešęs ją dubenyje, padavė mergaitei, o mergaitė atidavė ją savo motinai.

²⁹Un kad viņa mācekļi to dzirdēja, tie nāca, paņēma viņa miesas un ielika tās kapā.

²⁹Tai išgirdę, Jono mokiniai atėjo, paėmė jo kūną ir palaidojo kape.

³⁰Un apustuļi, sapulcējušies pie Jēzus, pastāstīja Viņam visu, ko tie bija darījuši un mācījuši.

³⁰Apaštalai susirinko pas Jėzų ir papasakojo Jam viską, ką buvo nuveikę ir ko mokę.

³¹Un Viņš tiem sacīja: Nāciet savrup vientuļā vietā un atpūtieties drusku! Jo daudz bija to, kas nāca un gāja, un viņiem nebija pat laika ēšanai.

³¹O Jis tarė jiems: “Eikite vieni į nuošalią vietą ir truputį pailsėkite”. Mat daugybė žmonių ateidavo ir išeidavo, ir jiems nebūdavo laiko nė pavalgyti.

³²Un viņi, iekāpuši laivā, aizbrauca savrup vientuļā vietā.

³²Ir jie išplaukė valtimi į negyvenamą vietą.

³³Un tie redzēja viņus aizbraucam, un daudzi uzzināja to. Un tie kājām no visām pilsētām saskrēja tur, aizsteidzoties viņiem priekšā.

³³Bet žmonės pastebėjo juos išplaukiant, ir daugelis pažino Jį. Iš visų miestų subėgo ten pėsti, pralenkdami mokinius, ir susirinko pas Jį.

³⁴Un Jēzus, izkāpdams malā, redzēja daudz ļaužu; un Viņam kļuva to žēl, jo tie bija kā avis, kam nav gana; un Viņš daudz mācīja tos.

³⁴Išlipęs į krantą, Jėzus pamatė didžiulę minią, ir Jam pagailo žmonių, nes jie buvo tarsi avys be piemens; ir pradėjo juos mokyti daugelio dalykų.

³⁵Un kad pienāca vēla stunda, Viņa mācekļi piegāja un sacīja: Šī vieta ir tuksnešaina, un diena jau pagājusi;

³⁵Dienai baigiantis, priėjo prie Jo mokiniai ir kalbėjo: “Čia dykvietė, ir jau vėlyvas laikas.

³⁶Atlaid viņus, lai tie iet tuvākajās sētās un miestos un lai pērk sev barību ēšanai!

³⁶Paleisk juos, kad, pasklidę po aplinkinius kiemus bei kaimus, nusipirktų duonos, nes jie neturi ko valgyti”.

³⁷Bet Viņš atbildēja tiem un sacīja: Dodiet jūs viņiem ēst! Un tie sacīja Viņam: Mēs iesim un nopirksim par divi simts dēnārijiem maizi un dosim viņiem ēst.

³⁷Bet Jėzus tarė: “Jūs duokite jiems valgyti”. Mokiniai tada klausia: “Ar mums eiti ir nupirkti duonos už du šimtus denarų ir duoti jiems valgyti?”

³⁸Un Viņš sacīja tiem: Cik maizes jums ir? Ejiet un palūkojiet! Un viņi uzzinājuši sacīja: Piecas un divas zivis.

³⁸Jis sako: “Kiek turite kepalų? Eikite ir pažiūrėkite”. Patikrinę jie atsakė: “Penkis ir dvi žuvis”.

³⁹Un Viņš tiem pavēlēja, lai tie visus nosēdina zaļajā zālē.

³⁹Jis įsakė susodinti žmones būriais ant žalios žolės.

⁴⁰Un apsēdās rindās pa simtiem un pa piecdesmit.

⁴⁰Ir tie susėdo būrys prie būrio, po šimtą ir po penkiasdešimt žmonių.

⁴¹Un Viņš, paņēmis piecas maizes un divas zivis, pacēla acis pret debesīm, svētīja un lauza maizi, un deva saviem mācekļiem, lai tie viņiem liek priekšā; arī divas zivis Viņš sadalīja visiem.

⁴¹Jėzus paėmė penkis kepalus ir dvi žuvis, pažvelgė į dangų, palaimino, laužė duoną ir davė savo mokiniams, kad padalintų žmonėms. Taip pat Jis padalino visiems tas dvi žuvis.

⁴²Un visi ēda un paēda.

⁴²Ir visi valgė ir pasisotino.

⁴³Un tie savāca divpadsmit pilnus grozus ar pārpalikušajām druskām un zivīm.

⁴³Jie pririnko dvylika pilnų pintinių duonos trupinių ir žuvies likučių.

⁴⁴Bet to, kas ēda, bija pieci tūkstoši vīru.

⁴⁴O valgytojų buvo apie penkis tūkstančius vyrų.

⁴⁵Un Viņš tūdaļ lika saviem mācekļiem kāpt laivā un pirms Viņa pārcelties pāri jūrai uz Betsaidu, kamēr Viņš atlaidīs ļaudis.

⁴⁵Tuojau Jis privertė savo mokinius sėsti į valtį ir pirma Jo irtis į kitą krantą prie Betsaidos, kol Jis paleisiąs žmones.

⁴⁶Un Viņš, atlaidis tos, uzgāja kalnā Dievu lūgt.

⁴⁶Juos paleidęs, Jis nuėjo į kalną melstis.

⁴⁷Un kad vakars metās, laiva bija jūras vidū un Viņš viens pats uz zemes.

⁴⁷Atėjus vakarui, valtis buvo ežero viduryje, o Jis vienas sausumoje.

⁴⁸Un Viņš redzēja tos strādājam airējot, jo bija pretvējš; un ap ceturto nakts sardzes maiņu Viņš, iedams pa jūru, gāja pie tiem un gribēja paiet tiem garām.

⁴⁸Matydamas, kad mokiniai vargsta besiirdami,­nes vėjas buvo jiems priešingas,­apie ketvirtą nakties sargybą Jis ateina pas juos, žengdamas ežero paviršiumi, ir buvo bepraeinąs pro šalį.

⁴⁹Bet tie, redzot Viņu pa jūras virsu staigājam, noturēja Viņu par parādību un kliedza.

⁴⁹Šie, pamatę Jį einantį ežeru, pamanė, jog tai šmėkla, ir pradėjo šaukti.

⁵⁰Jo visi Viņu redzēja un izbijās. Un Viņš tūdaļ uzrunāja tos un tiem sacīja: Nomierinieties, es esmu, nebīstieties!

⁵⁰Mat visi Jį matė ir išsigando. Bet Jis tuojau juos prakalbino: “Drąsos! Tai Aš. Nebijokite!”

⁵¹Un Viņš iekāpa pie tiem laivā; un vējš apklusa. Bet viņi vēl vairāk sevī brīnījās.

⁵¹Tada Jis įlipo pas juos į valtį, ir vėjas liovėsi. Mokiniai buvo didžiai apstulbinti ir be galo stebėjosi,

⁵²Jo viņi nesaprata notikumu ar maizēm; un viņu sirdis bija akluma skartas.

⁵²nes nebuvo supratę duonos stebuklo, kadangi jų širdis tebebuvo užkietėjusi.

⁵³Un pārcēlušies viņi nāca Ģenezaretes zemē un piestājās malā.

⁵³Persiyrę per ežerą, jie pasiekė Genezareto kraštą ir čia lipo į krantą.

⁵⁴Kad viņi izkāpa no laivas, ļaudis tūlīt pazina Viņu.

⁵⁴Jiems išlipus iš valties, žmonės tuojau pažino Jį,

⁵⁵Un tie skrēja pa visu to apgabalu un sāka gultās nest tos, kas slimoja, turp, kur tie dzirdēja Viņu esam.

⁵⁵apibėgo visą apylinkę ir pradėjo gabenti neštuvais ligonius ten, kur girdėjo Jį esant.

⁵⁶Un kur vien Viņš iegāja miestos vai ciemos, vai pilsētās, visur tie lika neveselos ielās un lūdza Viņu atļaut pieskarties Viņa drēbju šuvei; un kas Viņam pieskārās, tie kļuva veseli.

⁵⁶Ir kur Jėzus užeidavo į kaimus, miestus ar kiemus, jie aikštėse guldydavo ligonius ir maldaudavo Jį, kad leistų jiems palytėti bent savo drabužio apvadą. Ir visi, kas tik Jį paliesdavo, išgydavo.