¹Tanī stundā mācekļi gāja pie Jēzus un jautāja: Kā Tev šķiet, kas ir lielākais debesvalstībā?

¹Tuo metu prie Jėzaus priėjo mokiniai ir paklausė: “Kas yra didžiausias dangaus karalystėje?”

²Un Jēzus, pasaucis bērnu, nostādīja to viņu vidū

²Pasišaukęs vaikutį, Jėzus pastatė tarp jų

³Un sacīja: Patiesi es jums saku: ja jūs neatgriezīsieties un nekļūsiet kā bērni, jūs debesvalstībā neieiesiet.

³ir tarė: “Iš tiesų sakau jums: jeigu neatsiversite ir nepasidarysite kaip maži vaikai, niekaip neįeisite į dangaus karalystę.

⁴Tātad, kas pats pazemosies kā šis bērns, tas ir lielākais debesvalstībā.

⁴Taigi kiekvienas, kas nusižemins kaip šis vaikelis, bus didžiausias dangaus karalystėje”.

⁵Un kas uzņem tādu bērnu manā vārdā, tas uzņem mani.

⁵“Kas priima tokį vaikelį mano vardu, tas mane priima.

⁶Bet kas apgrēcina vienu no šiem mazajiem, kas tic man, tam būtu labāk, ka viņam kaklā piesietu dzirnakmeni un nogremdētu jūras dziļumos.

⁶O kas pastūmėtų į nuodėmę vieną iš šitų mažutėlių, kurie tiki manim, tam būtų geriau, kad girnų akmuo būtų užkabintas jam ant kaklo ir jis būtų paskandintas jūros gelmėje.

⁷Bēdas pasaulei apgrēcības dēļ! Apgrēcībai gan jānāk, bet bēdas tam cilvēkam, caur ko apgrēcība nāk!

⁷Vargas pasauliui dėl papiktinimų! Papiktinimai neišvengiami, bet vargas tam žmogui, per kurį papiktinimas ateina.

⁸Bet ja tava roka vai tava kāja tevi apgrēcina, cērt to nost un met no sevis prom: labāk tev kroplim vai tizlam ieiet dzīvībā, nekā tu ar divām rokām un divām kājām tiktu iemests mūžīgajā ugunī.

⁸Jei tavo ranka ar koja traukia tave nusidėti, nukirsk ją ir mesk šalin. Geriau tau sužalotam ar luošam įeiti į gyvenimą, negu su abiem rankom ir kojom būti įmestam į amžiną ugnį.

⁹Un ja tava acs tevi apgrēcina, izrauj to un aizmet no sevis: labāk tev ar vienu aci ieiet dzīvībā, nekā tev paliktu divas acis un tu tiktu iemests elles ugunī.

⁹Ir jeigu tavo akis traukia tave nusidėti, išlupk ją ir mesk šalin. Tau geriau vienakiui įeiti į gyvenimą, negu su abiem akim būti įmestam į pragaro ugnį.

¹⁰Pielūkojiet, ka jūs nevienu no šiem mazajiem nenievātu, jo es jums saku, ka viņu eņģeļi debesīs vienmēr redz mana Tēva vaigu, kas ir debesīs.

¹⁰Žiūrėkite, kad nepaniekintumėte nė vieno iš šitų mažutėlių, nes, sakau jums, jų angelai danguje visuomet mato mano dangiškojo Tėvo veidą”.

¹¹Jo Cilvēka Dēls atnāca glābt to, kas bija pazudis.

¹¹“Žmogaus Sūnus atėjo gelbėti, kas buvo pražuvę.

¹²Kā jums šķiet? Ja kam simts avju, bet viena no tām nomaldās, vai viņš neatstāj deviņdesmit deviņas kalnos un neiet meklēt to, kas nomaldījusies?

¹²Kaip jums atrodo: jeigu kas turėtų šimtą avių ir viena nuklystų, argi jis nepaliktų devyniasdešimt devynių ir neitų į kalnus ieškoti nuklydusios?

¹³Un ja viņam laimējas to atrast, patiesi es jums saku: viņš priecājas par to vairāk nekā par deviņdesmit deviņām, kas nav nomaldījušās.

¹³Ir jei surastų­iš tiesų sakau jums­jis džiaugtųsi dėl jos labiau negu dėl devyniasdešimt devynių, kurios nebuvo nuklydusios.

¹⁴Tas nav jūsu Debestēva prāts, ka viens no šiem mazajiem pazustu.

¹⁴Taip ir jūsų Tėvas, kuris danguje, nenori, kad pražūtų bent vienas iš šitų mažutėlių”.

¹⁵Bet ja tavs brālis sagrēko pret tevi, ej un aizrādi viņam savā un viņa klātbūtnē vien! Ja viņš tevi paklausīs, būsi savu brāli ieguvis.

¹⁵“Jei tavo brolis tau nusidėtų, eik ir pasakyk jam apie jo kaltę prie keturių akių. Jeigu jis paklausys tavęs, tu laimėjai savo brolį.

¹⁶Bet ja viņš tevi neklausīs, ņem līdzi sev vēl vienu vai divus, lai katru vārdu apstiprinātu divu vai triju liecinieku mutes.

¹⁶O jei nepaklausytų, pasiimk su savimi dar vieną ar du, kad ‘dviejų ar trijų liudytojų parodymais būtų patvirtintas kiekvienas žodis’.

¹⁷Bet ja viņš tiem neklausīs, saki Baznīcai! Bet ja viņš Baznīcai neklausīs, tad lai viņš tev būtu kā pagāns un muitnieks!

¹⁷Jeigu jis jų nepaklausytų, pranešk bažnyčiai. O jei neklausys nė bažnyčios, tebūna jis tau kaip pagonis ir muitininkas.

¹⁸Patiesi es jums saku: ko jūs virs zemes saistīsiet, tas būs saistīts arī debesīs; un ko jūs virs zemes atraisīsiet, tas būs atraisīts arī debesīs.

¹⁸Iš tiesų sakau jums: ką tik jūs surišite žemėje, bus surišta ir danguje, ir ką tik atrišite žemėje, bus atrišta ir danguje”.

¹⁹Atkal es jums saku: ja divi no jums virs zemes vienprātīgi kaut ko lūgs, to viņiem dos mans Tēvs, kas ir debesīs.

¹⁹“Ir dar sakau jums: jeigu du iš jūsų susitars žemėje prašyti bet kokio dalyko, jiems mano dangiškasis Tėvas jį suteiks.

²⁰Jo kur divi vai trīs sapulcējušies manā vārdā, tur es esmu viņu vidū.

²⁰Kur du ar trys susirinkę mano vardu, ten ir Aš esu tarp jų”.

²¹Tad Pēteris piegāja pie Viņa un sacīja: Kungs, cikkārt man jāpiedod savam brālim, ja viņš pret mani grēko? Vai līdz septiņkārt?

²¹Tuomet Petras priėjo ir paklausė: “Viešpatie, kiek kartų turiu atleisti savo broliui, kai jis man nusideda? Ar iki septynių kartų?”

²²Jēzus sacīja viņam: Es nesaku tev: līdz septiņkārt, bet līdz septiņdesmitkārt septiņi.

²²Jėzus jam atsakė: “Aš nesakau tau iki septynių kartų, bet iki septyniasdešimt septynių”.

²³Tāpēc debesvalstība pielīdzināma cilvēkam, ķēniņam, kas gribēja norēķināties ar saviem kalpiem.

²³“Todėl su dangaus karalyste yra panašiai kaip su karaliumi, kuris sumanė atsiskaityti su savo tarnais.

²⁴Un kad viņš iesāka norēķinu, tika pie viņa atvests viens, kas tam bija parādā desmit tūkstošu talentu.

²⁴Jam pradėjus apyskaitą, atvedė pas jį vieną, kuris buvo jam skolingas dešimt tūkstančių talentų.

²⁵Bet kad tam nebija ko atdot, tā kungs pavēlēja pārdot viņu un tā sievu, un bērnus, un visu, kas tam bija, un samaksāt.

²⁵Kadangi šis neturėjo iš ko grąžinti skolą, valdovas įsakė parduoti jį, jo žmoną ir vaikus bei visą jo nuosavybę, kad būtų sumokėta skola.

²⁶Bet kalps, nokritis ceļos, lūdza viņu, sacīdams: Esi ar mani pacietīgs, un es tev visu atdošu.

²⁶Tada parpuolęs tarnas jį pagarbino ir tarė: ‘Turėk man kantrybės! Aš viską tau sumokėsiu’.

²⁷Tad kungs apžēlojās par šo kalpu; viņš to atbrīvoja un atlaida viņam parādu.

²⁷Pasigailėjęs to tarno, valdovas paleido jį ir dovanojo skolą.

²⁸Bet šis kalps, izgājis ārā, atrada vienu savu līdzgaitnieku, kas tam bija simts denāriju parādā; un viņš, sagrābis to, žņaudza, sacīdams: Atdod, ko esi parādā!

²⁸Vos išėjęs, tas tarnas sutiko vieną savo tarnybos draugą, kuris buvo jam skolingas šimtą denarų, ir nutvėręs smaugė jį, sakydamas: ‘Atiduok skolą!’

²⁹Un viņa līdzgaitnieks, nokritis pie kājām, lūdza to, sacīdams: Esi pacietīgs ar mani, un es tev visu atdošu.

²⁹Puolęs ant kelių, draugas maldavo: ‘Turėk man kantrybės! Aš viską sumokėsiu’.

³⁰Bet viņš negribēja un gāja, un meta to cietumā, iekams neatdos parādu.

³⁰Bet tas nesutiko, ėmė ir įmetė jį į kalėjimą, iki atiduos skolą.

³¹Bet viņa līdzgaitnieki, redzēdami notikušo, ļoti noskuma un aizgāja, un pastāstīja savam kungam visu, kas bija noticis.

³¹Matydami, kas nutiko, kiti tarnai labai nuliūdo. Jie nuėjo ir papasakojo valdovui, kas įvyko.

³²Tad viņa kungs to pasauca un sacīja: Tu nekrietnais kalps! Es visu parādu tev atlaidu, jo tu mani lūdzi.

³²Tada, pasišaukęs jį, valdovas tarė: ‘Nedorasis tarne, visą tavo skolą aš tau dovanojau, nes labai manęs prašei.

³³Vai tad tev nevajadzēja apžēloties par savu līdzgaitnieku, kā es apžēlojos par tevi?

³³Argi neturėjai ir tu pasigailėti savo draugo, kaip aš pasigailėjau tavęs?!’

³⁴Un viņa kungs, kļuvis dusmīgs, nodeva to mocītājiem, kamēr tas neatdos visu parādu.

³⁴Užsirūstinęs valdovas atidavė jį kankintojams, iki jis sumokės visą skolą.

³⁵Tā arī mans Debestēvs jums darīs, ja jūs ikviens no sirds nepiedosiet savam brālim.

³⁵Taip ir mano dangiškasis Tėvas pasielgs su jumis, jeigu kiekvienas iš širdies neatleisite savo broliui jo nusižengimų”.