1Kad Viņš nokāpa no kalna, Viņam sekoja daudz ļaužu.
1Kai Jėzus leidosi nuo kalno, Jį sekė didelės minios.
2Un, lūk, spitālīgais atnācis pielūdza Viņu, sacīdams: Kungs, ja Tu gribi, Tu vari mani šķīstīt.
2Ir štai priėjo raupsuotasis ir, pagarbinęs Jį, sakė: “Viešpatie, jei nori, Tu gali mane padaryti švarų”.
3Jēzus, izstiepis savu roku, pieskārās viņam un sacīja: Es gribu, topi tīrs! Un viņš kļuva tīrs no savas spitālības.
3Jėzus ištiesė ranką, palietė jį ir tarė: “Noriu, būk švarus!” Ir tuojau raupsai išnyko.
4Un Jēzus sacīja viņam: Pielūko, ka tu par to nesaki nevienam, bet ej, parādies priesterim un upurē dāvanu, kādu Mozus pavēlējis viņiem par liecību!
4Jėzus pasakė jam: “Žiūrėk, niekam nepasakok, bet eik pasirodyti kunigui ir paaukok Mozės įsakytą atnašą jiems paliudyti”.
5Bet kad Viņš bija iegājis Kafarnaumā, kāds virsnieks piegāja pie Viņa un lūdza Viņu,
5Jėzui sugrįžus į Kafarnaumą, prie Jo priėjo šimtininkas, maldaudamas:
6Sacīdams: Kungs, mans kalps, triekas skarts, guļ mājās un ļoti cieš.
6“Viešpatie, mano tarnas guli namie paralyžiuotas ir baisiai kankinasi”.
7Un Jēzus sacīja tam: Es iešu un izdziedināšu viņu.
7Jėzus jam tarė: “Einu ir išgydysiu jį”.
8Virsnieks atbildēdams sacīja: Kungs, es neesmu cienīgs, ka Tu nāc zem mana jumta, bet saki tikai vārdu, un mans kalps kļūs vesels.
8Šimtininkas atsakė: “Viešpatie, nesu vertas, kad užeitum po mano stogu, bet tik tark žodį, ir mano tarnas pasveiks.
9Jo arī es esmu cilvēks, pakļauts priekšniecībai. Es saku vienam no maniem padotajiem kareivjiem: ej, un viņš iet; un citam: nāc, un viņš nāk; un manam kalpam: dari to, un viņš dara.
9Juk ir aš, būdamas valdinys, turiu sau pavaldžių kareivių. Sakau vienam: ‘Eik!’, ir jis eina; sakau kitam: ‘Ateik!’, ir jis ateina; sakau tarnui: ‘Daryk tai!’, ir jis daro”.
10To dzirdēdams, Jēzus brīnījās un sacīja tiem, kas Viņam sekoja: Patiesi es jums saku: tādu ticību Izraēlī es neesmu atradis!
10Tai girdėdamas, Jėzus stebėjosi ir kalbėjo einantiems iš paskos: “Iš tiesų sakau jums: net Izraelyje neradau tokio tikėjimo!
11Bet es jums saku, ka daudzi nāks no austrumiem un rietumiem un novietosies ar Ābrahamu un Īzāku, un Jēkabu debesu valstībā.
11Todėl sakau jums: daugelis ateis iš rytų ir vakarų ir susės dangaus karalystėje su Abraomu, Izaoku ir Jokūbu.
12Bet valstības bērni tiks izmesti ārējā tumsā; tur būs raudāšana un zobu griešana.
12O karalystės vaikai bus išmesti laukan į tamsybes. Ten bus verksmas ir dantų griežimas”.
13Un Jēzus sacīja virsniekam: Ej, lai notiek tev, kā tu esi ticējis! Un tanī pat stundā kalps kļuva vesels.
13Šimtininkui Jėzus tarė: “Eik, ir tebūnie tau, kaip tikėjai!” Ir tą pačią valandą tarnas pagijo.
14Un kad Jēzus atnāca Pētera mājā, Viņš redzēja tā sievasmāti guļam drudzī.
14Atėjęs į Petro namus, Jėzus pamatė jo uošvę gulinčią ir karščiuojančią.
15Un Viņš pieskārās tās rokai, un drudzis atstāja to; un tā uzcēlās un kalpoja viņiem.
15Jis palietė jos ranką, ir karštis praėjo. Toji atsikėlė ir patarnavo jiems.
16Vakaram iestājoties, atnesa pie Viņa daudzus ļaunā gara apsēstos, un ar vārdu Viņš izdzina garus un dziedināja visus, kas bija slimi,
16Vakarui atėjus, žmonės sugabeno pas Jėzų daug demonų apsėstųjų. Jis išvarė dvasias žodžiu ir išgydė visus ligonius,
17Lai izpildītos pravieša Isaja vārdi, kas saka: Viņš uzņēma mūsu vājības un nesa mūsu slimības.
17kad išsipildytų, kas buvo pasakyta per pranašą Izaiją: “Jis pasiėmė mūsų negalias ir nešė mūsų ligas”.
18Bet Jēzus, redzēdams ap sevi daudz ļaužu, pavēlēja pārcelties otrā krastā.
18Matydamas aplinkui didžiulę minią, Jėzus įsakė irtis į kitą krantą.
19Un kāds rakstu mācītājs pienācis sacīja Viņam: Mācītāj, es sekošu Tev, kurp vien tu iesi.
19Tuomet priėjo vienas Rašto žinovas ir tarė Jam: “Mokytojau, aš seksiu paskui Tave, kur tik Tu eisi!”
20Un Jēzus sacīja viņam: Lapsām ir alas, debesu putniem - ligzdas, bet Cilvēka Dēlam nav kur nolikt galvu.
20Jėzus jam atsakė: “Lapės turi urvus, padangių paukščiailizdus, o Žmogaus Sūnus neturi kur galvos priglausti”.
21Viens cits no Viņa mācekļiem sacīja Viņam: Kungs, atļauj man vispirms aiziet un apglabāt savu tēvu!
21Kitas Jo mokinys prašė: “Viešpatie, leisk man pirmiau pareiti tėvo palaidoti”.
22Bet Jēzus atbildēja viņam: Seko man un atstāj mirušajiem apglabāt savus mirušos!
22Bet Jėzus atsakė: “Sek paskui mane ir palik mirusiems laidoti savo numirėlius”.
23Tad Viņš iekāpa laivā, un mācekļi sekoja Viņam.
23Jėzus įlipo į valtį, ir mokiniai paskui Jį.
24Un, lūk, jūrā sacēlās liela vētra, tā ka viļņi parplūdināja laivu, bet Viņš gulēja.
24Ir štai ežere pakilo smarki audra, ir bangos liejo valtį. O Jis miegojo.
25Un Viņa mācekļi gāja un modināja Viņu, sacīdami: Kungs, glāb mūs, mēs ejam bojā!
25Mokiniai pripuolę ėmė Jį žadinti, šaukdami: “Viešpatie, gelbėk mus, žūvame!”
26Un Jēzus saka viņiem: Kāpēc bīstaties, jūs mazticīgie? Tad uzcēlies Viņš pavēlēja vētrai un jūrai, un iestājās pilnīgs klusums.
26Jis jiems tarė: “Kodėl jūs tokie bailūs, mažatikiai?” Paskui Jis atsikėlė, sudraudė vėjus bei ežerą, ir pasidarė visiškai ramu.
27Tad ļaudis brīnījās, sacīdami: Kas Viņš ir, jo Viņam vētra un jūra paklausa?
27Žmonės stebėjosi ir kalbėjo: “Kas Jis per vienas, kad net vėjai ir ežeras Jo klauso?”
28Un kad Viņš ieradās otrā krastā, geraziešu zemē, atsteidzās pie Viņa divi ļaunā gara apsēstie, kas iznāca no kapsētas. Tie bija ļoti mežonīgi, tā ka neviens nevarēja iet pa šo ceļu.
28Kai Jėzus priplaukė kitą krantą gergeziečių krašte, Jam priešais atbėgo du demonų apsėstieji, išlindę iš kapinių rūsių. Juodu buvo tokie pavojingi, kad niekas negalėjo praeiti anuo keliu.
29Un, lūk, viņi kliedza, sacīdami: Kas mums ar Tevi, Jēzu, Dieva Dēls? Vai Tu atnāci šeit, lai mūs pirms laika mocītu?
29Ir štai jiedu ėmė šaukti: “Ko Tau iš mūsų reikia, Jėzau, Dievo Sūnau?! Atėjai pirma laiko mūsų kankinti?”
30Bet netālu no viņiem ganījās liels cūku bars.
30Toli nuo jų ganėsi didelė banda kiaulių.
31Un ļaunie gari lūdza Viņu, sacīdami: Ja Tu mūs izdzen no šejienes, sūti mūs cūku barā!
31Demonai prašė: “Jeigu mus išvarysi, tai leisk sueiti kiaulių bandon”.
32Un Viņš sacīja: Ejiet! Un tie izgājuši iegāja cūkās; un, lūk, viss ganāmpulks strauji metās no nogāzes jūrā un ūdenī dabūja galu.
32Ir Jis jiems tarė: “Eikite!” Tuomet demonai išėjo ir apniko kiaules. Ir štai visa banda metėsi nuo skardžio į ežerą ir prigėrė vandenyje.
33Gani bēga un, iegājuši pilsētā, pastāstīja visu, arī par tiem, kas bija ļaunā gara apsēsti.
33Piemenys pabėgo ir, pasiekę miestą, viską išpasakojo, taip pat ir apie apsėstuosius.
34Un, lūk, visa pilsēta izgāja Jēzum pretim un lūdza, ieraudzījuši Viņu, lai Viņš aizietu no to robežām.
34Tada visas miestas išėjo pasitikti Jėzaus ir, Jį pamatę, maldavo pasišalinti iš jų krašto.