¹Tad es redzēju: un, lūk, Jērs stāvēja Siona kalnā un kopā ar Viņu simts četrdesmit četri tūkstoši to, kam Viņa vārds un Viņa Tēva vārds rakstīts viņu pierēs.

¹Ir aš išvydau: štai Avinėlis, bestovįs ant Siono kalno, o su Juo šimtas keturiasdešimt keturi tūkstančiai, turintys Jo Tėvo vardą, įrašytą savo kaktose.

²Un es dzirdēju balsi no debesīm, kas bija it kā lielu ūdeņu krākšana un kā stipra pērkona rūkšana; šī balss, ko es dzirdēju, bija it kā koklētāju koklēšana ar savām koklēm.

²Aš išgirdau iš dangaus garsą, tarsi daugybės vandenų šniokštimą ir tarsi galingo griaustinio dundėjimą. Garsas, kurį girdėjau, buvo tarytum arfininkų, skambinančių savo arfomis.

³Un tie dziedāja it kā jaunu dziesmu troņa priekšā un četru dzīvnieku, un sentēvu priekšā; un neviens nevarēja to dziesmu dziedāt, kā vien tie simts četrdesmit tūkstoši, kas no zemes atpirkti.

³Jie giedojo naują giesmę priešais sostą, keturias būtybes ir vyresniuosius, ir niekas negalėjo išmokti tos giesmės, išskyrus tuos šimtą keturiasdešimt keturis tūkstančius, atpirktus iš žemės.

⁴Šie ir tie, kas ar sievietēm nav apgrēkojušies, jo tie ir jaunavīgi. Šie ir tie, kas seko Jēram, lai tas ietu, kurp iedams. Tie ir atpirkti kā pirmie no cilvēkiem Dievam un Jēram.

⁴Tai tie, kurie nesusitepė su moterimis, nes jie mergelės. Tai tie, kurie lydi Avinėlį, kur tik Jis eina. Jie yra atpirkti iš žmonių, pirmieji vaisiai Dievui ir Avinėliui.

⁵Un viņu mutē nav atrasti meli, jo tie ir bezvainīgi Dieva troņa priekšā.

⁵Jų lūpose nerasta apgaulės; jie be dėmės prieš Dievo sostą.

⁶Un es redzēju otru eņģeli, laižoties debesu vidū. Tam bija mūžīgais Evaņģēlijs, lai sludinātu tiem, kas dzīvo virs zemes, un visām tautām, un ciltīm, un valodām, un tautībām.

⁶Ir aš pamačiau kitą angelą, lekiantį dangaus viduriu, turintį amžinąją Evangeliją, kad ją paskelbtų žemės gyventojams, kiekvienai giminei, genčiai, kalbai ir tautai.

⁷Viņš sauca stiprā balsī: Bīstieties Dieva un dodiet Viņam godu, jo atnākusi Viņa tiesas stunda! Pielūdziet To, kas radījis debesis un zemi, jūru un ūdens avotus!

⁷Jis šaukė galingu balsu: “Bijokite Dievo ir atiduokite Jam šlovę, nes atėjo Jo teismo valanda; šlovinkite Tą, kuris sutvėrė dangų ir žemę, jūrą ir vandens šaltinius!”

⁸Tam sekoja cits eņģelis un sauca: Kritusi, kritusi tā lielā Babilona, kas apdzirdīja visas tautas ar savas netiklības dusmu vīnu.

⁸Paskui jį skrido antras angelas, kuris šaukė: “Krito, krito Babelė, didis miestas, kuris savo paleistuvystės įniršio vynu nugirdė visas tautas!”

⁹Un trešais eņģelis sekoja tiem, stiprā balsī saukdams: Ja kas pielūdz zvēru un viņa attēlu, un pieņem zīmi savā pierē vai savā rokā,

⁹Ir trečias angelas lydėjo juos, šaukdamas skardžiu balsu: “Kas garbina žvėrį ir jo atvaizdą bei priima ant savo kaktos ar rankos ženklą,

¹⁰Tam būs jādzer Dieva dusmu vīns, kas neatšķaidīts ieliets Viņa dusmības biķerī, un to mocīs ugunī un sērā, svēto eņģeļu un Jēra priekšā.

¹⁰tas gers Dievo įniršio vyno, įpilto ir neatmiešto Jo rūstybės taurėje, ir bus kankinamas ugnimi ir siera šventųjų angelų ir Avinėlio akivaizdoje.

¹¹Un viņu mocību dūmi kāps augšup mūžīgi mūžos. Nav miera ne dienu, ne nakti tiem, kas pielūdza zvēru un viņa attēlu un kas pieņēmis viņa vārda zīmi.

¹¹Jų kankinimo dūmai kils per amžių amžius, ir jie neturės atilsio nei dieną, nei naktį­tie, kurie garbina žvėrį bei jo atvaizdą ir ima jo vardo ženklą”.

¹²Te parādās svēto pacietība, kas pilda Dieva baušļus un ticību uz Jēzu.

¹²Čia pasirodo šventųjų ištvermė, kurie laikosi Dievo įsakymų ir Jėzaus tikėjimo.

¹³Un dzirdēju balsi no debesīm man sakām: Raksti! Svētīgi mirušie, kas mirst Kungā. No šī brīža, saka Gars, tiem jāatdusas no savām pūlēm, jo viņu darbi tiem seko.

¹³Ir aš išgirdau iš dangaus balsą, kuris man sakė: “Rašyk: ‘Nuo šiol palaiminti mirusieji, kurie miršta Viešpatyje. Taip,­sako Dvasia,­ kad atilsėtų nuo savo vargų; ir jų darbai seka juos’ ”.

¹⁴Tad es redzēju: un, lūk, gaišs mākonis, bet uz mākoņa sēdēja kāds līdzīgs Cilvēka Dēlam. Tam bija zelta kronis galvā un viņa rokā ass sirpis.

¹⁴Ir aš regėjau: štai baltas debesis, o ant debesies sėdėjo panašus į Žmogaus Sūnų. Ant galvos Jis turėjo aukso vainiką, o rankoje­aštrų pjautuvą.

¹⁵Un cits eņģelis izgāja no dievnama un sauca stiprā balsī tam, kas sēdēja uz mākoņa: Nolaid savu sirpi un pļauj, tāpēc ka pļaujas stunda pienākusi, jo zemes pļauja nobriedusi.

¹⁵Iš šventyklos išėjo dar vienas angelas, kuris šaukė galingu balsu sėdinčiajam ant debesies: “Paleisk darban savo pjautuvą ir pjauk; atėjo Tau valanda pjauti, nes žemės derlius prinoko”.

¹⁶Un tas, kas sēdēja uz mākoņa, nolaida savu sirpi zemē un nopļāva zemes ražu.

¹⁶Tuomet sėdintysis ant debesies nusviedė savo pjautuvą žemėn, ir žemės derlius buvo nupjautas.

¹⁷Un kāds cits eņģelis, kam arī bija ass sirpis, izgāja no svētnīcas, kas debesīs.

¹⁷Dar kitas angelas išėjo iš dangaus šventyklos, taip pat turintis aštrų pjautuvą.

¹⁸Un vēl kāds cits eņģelis, kam bija vara pār uguni, izgāja no altāra un sauca stiprā balsī tam, kam bija asais sirpis, sacīdams: Laid savu aso sirpi darbā un novāc ķekarus no zemes vīna koka, jo tā ogas jau ienākušās.

¹⁸Ir dar vienas angelas išėjo nuo aukuro, turintis valdžią ugniai. Jis stipriu balsu sušuko turinčiajam aštrų pjautuvą: “Paleisk darban savo aštrųjį pjautuvą ir nurink žemės vynmedžio kekes, nes uogos jau prinoko”.

¹⁹Un eņģelis nolaida savu aso sirpi zemē un nogrieza ražu no zemes vīna koka un iemeta to Dieva lielajā dusmu spiedē.

¹⁹Tada angelas numetė savo pjautuvą žemėn, nuskynė žemės vynmedį ir supylė vynuoges į didįjį Dievo rūstybės spaustuvą.

²⁰Šo spiedi mina ārpus pilsētas, un no tās iztecēja asinis līdz zirgu iemauktiem tūkstoš seši simti stadiju tālu.

²⁰Spaustuvas buvo minamas už miesto, ir išsiveržė iš spaustuvo kraujas, pakildamas arkliams iki žąslų tūkstančio šešių šimtų stadijų atstumu.