¹Vai jūs, brāļi, nezināt (jo es runāju tiem, kas zina likumu), ka likums valda pār cilvēku tik ilgi, kamēr viņš dzīvo?

¹Ar nežinote, broliai,­aš kalbu žinantiems įstatymą,­kad įstatymas galioja žmogui, kol jis gyvas?

²Tā - precēta sieva ir saistīta ar likumu, kamēr vīrs dzīvs, bet ja viņas vīrs miris, tad viņa ir brīva no likuma, kas saistīja ar vīru.

²Pavyzdžiui, ištekėjusi moteris įstatymo surišta su vyru, kol jis gyvas. Jei vyras miršta, ji tampa laisva nuo įstatymo, rišusio ją su vyru.

³Tāpēc, kamēr vīrs dzīvs, tā sauksies laulības pārkāpēja, ja biedrosies ar citu vīru; bet pēc viņas vīra nāves tā ir brīva no likuma saistībām ar vīru, un viņa nebūs laulības pārkāpēja, ja tā dzīvos ar citu vīru.

³Ji vadinsis svetimautoja, jei, vyrui gyvam esant, bus žmona kitam. Bet jei vyras miršta, ji tampa laisva nuo įstatymo ir, ištekėdama už kito, nebėra svetimautoja.

⁴Tātad, mani brāļi, Kristus miesa arī jūs ir nomērdējusi likumam, lai jūs piederētu Citam, Tam, kas no miroņiem uzcēlies, lai mēs nestu augļus Dievam.

⁴Taip ir jūs, mano broliai, per Kristaus kūną esate mirę įstatymui, kad priklausytumėte kitam­ prikeltam iš numirusių­ir kad mes neštume vaisių Dievui.

⁵Jo kamēr mēs dzīvojām miesā, likuma atklātās grēcīgās kaislības darbojās mūsu locekļos, lai mēs nestu augļus nāvei.

⁵Kol gyvenome pagal kūną, mumyse veikė įstatymo pažadintos nuodėmingos aistros, ir mes nešėme vaisių mirčiai.

⁶Bet tagad mēs esam atbrīvoti no nāves likuma, kurā tikām turēti, lai kalpotu jaunā garā, bet ne novecojušam burtam.

⁶Bet dabar, numirę įstatymui, kuriuo buvome surišti, esame išlaisvinti iš jo, kad tarnautume nauja dvasia, o ne pasenusia raide.

⁷Ko tad lai sakām? Vai likums ir grēks? Nekādā ziņā! Bet es grēka nepazītu, ja nebūtu likuma, jo es nezinātu, kas ir iekāre, ja likums nesacītu: Tev nebūs iekārot!

⁷Ką tad pasakysime? Gal įstatymas yra nuodėmė? Jokiu būdu! Bet aš nebūčiau pažinęs nuodėmės, jei nebūtų įstatymo. Nebūčiau suvokęs geismo, jei įstatymas nebūtų pasakęs: “Negeisk!”

⁸Bet grēks, izmantojot izdevību, caur likumu, modināja manī visas iekāres; jo bez likuma grēks būtu miris;

⁸Bet nuodėmė, per įsakymus gavusi progą, pažadino manyje visokius geismus, o be įstatymo nuodėmė negyva.

⁹Es gan kādreiz dzīvoju bez likuma, bet, kad nāca likums, grēks atdzīvojās;

⁹Kadaise be įstatymo aš buvau gyvas. Bet, atėjus įsakymui, atgijo nuodėmė, ir aš numiriau.

¹⁰Turpretī es nomiru. Tā izrādījās, ka likums, kas bija domāts dzīvei, man atnesa nāvi.

¹⁰Taip man paaiškėjo, kad įsakymas, skirtas gyvenimui, nuvedė mane į mirtį.

¹¹Jo grēks, izmantojot izdevību, caur likumu mani pievīla un tā nonāvēja mani.

¹¹Nes įsakymo paskatinta nuodėmė mane suvedžiojo ir juo mane nužudė.

¹²Likums gan ir svēts, un bauslība ir svēta un taisnīga, un laba.

¹²Todėl įstatymas šventas; įsakymas taip pat šventas, ir teisingas, ir geras.

¹³Vai tad tas, kas labs, man atnesis nāvi? Nekādā ziņā! Bet grēks, lai parādītos kā grēks, izmantodams labo, man atnesa nāvi, lai grēks, pateicoties likumam, kļūtu pār mēru grēcīgs.

¹³Vadinasi, geras dalykas tapo man mirtimi? Jokiu būdu! Bet nuodėmė pasirodė nuodėme tuo, kad atnešė man mirtį, pasinaudodama geru dalyku,­kad per įsakymą nuodėmė taptų be galo nuodėminga.

¹⁴Jo mēs zinām, ka likums ir garīgs, bet es, grēkam pārdots, esmu miesīgs.

¹⁴Nes mes žinome, kad įstatymas yra dvasiškas, o aš esu kūniškas, parduotas nuodėmei.

¹⁵Es nesaprotu, ko daru: jo es nedaru labu, ko gribu, bet es daru ļaunu, ko ienīstu.

¹⁵Aš net neišmanau, ką darąs, nes darau ne tai, ko noriu, bet tai, ko nekenčiu.

¹⁶Bet ja es daru to, ko negribu, tad es piekrītu likumam, ka tas ir labs.

¹⁶O jei darau tai, ko nenoriu, tada sutinku, kad įstatymas geras.

¹⁷Bet tagad jau ne es to daru, bet grēks, kas manī mājo.

¹⁷Tada jau nebe aš tai darau, bet manyje gyvenanti nuodėmė.

¹⁸Jo es zinu, ka labais manī, tas ir, manā miesā, nemājo. Man ir tieksme labu gribēt, bet labā izpildīšanu es sevī neatrodu.

¹⁸Aš juk žinau, kad manyje, tai yra mano kūne, nėra jokio gėrio. Gero trokšti sugebu, o padaryti­ ne.

¹⁹Jo es nedaru labo, ko vēlos, bet daru ļauno, ko nevēlos.

¹⁹Aš nedarau gėrio, kurio trokštu, o darau blogį, kurio nenoriu.

²⁰Bet ja es daru to, ko nevēlos, tad jau ne es to daru, bet grēks, kas manī mājo.

²⁰O jeigu darau, ko nenoriu, tada nebe aš tai darau, bet manyje gyvenanti nuodėmė.

²¹Tātad es atrodu likumu, kas tad, kad gribu labu darīt, tuvojas man ar ļaunu:

²¹Taigi aš randu tokį įstatymą: kai trokštu padaryti gera, prie manęs prilimpa bloga.

²²Jo iekšējais cilvēks priecājas par Dieva likumu,

²²Juk kaip vidinis žmogus aš gėriuosi Dievo įstatymu.

²³Bet citu likumu es redzu savos locekļos. Tas karo pret mana prāta likumu un pakļauj mani grēka likumam, kas ir manos locekļos.

²³Bet savo nariuose matau kitą įstatymą, kovojantį su mano proto įstatymu, ir paverčiantį mane belaisviu nuodėmės įstatymo, kuris yra mano nariuose.

²⁴Es, nelaimīgais cilvēks! Kas mani atbrīvos no šīs nāvi nesējas miesas?

²⁴Vargšas aš žmogus! Kas išlaisvins mane iš šito mirties kūno!

²⁵Dieva žēlastība caur mūsu Kungu Jēzu Kristu! Tātad ar prātu es kalpoju Dieva likumam, bet ar miesu - grēka likumam.

²⁵Bet ačiū Dievui­per mūsų Viešpatį Jėzų Kristų! Taigi aš pats protu tarnauju Dievo įstatymui, o kūnu­nuodėmės įstatymui.