¹Vargas tiems, kurie leidžia neteisingus įstatymus ir užrašo neteisėtus sprendimus,

¹Wo [to] those decreeing decrees of iniquity, And writers who have prescribed perverseness.

²kad pašalintų beturtį iš teismo ir paniekintų mano tautos vargšų teises, kad našlės taptų jų grobiu ir galėtų apiplėšti našlaičius.

²To turn aside from judgment the poor, And to take violently away the judgment Of the afflicted of My people, That widows may be their prey, That the fatherless they may spoil.

³Ką jūs darysite aplankymo dieną, kai nelaimės jus užklups? Pas ką bėgsite ieškoti pagalbos, kur paliksite savo turtus?

³And what do ye at a day of inspection? And at desolation? — from afar it cometh. Near whom do ye flee for help? And where do ye leave your honour?

⁴Be manęs jie pateks į nelaisvę, žus nuo kardo. Dėl viso to Jo rūstybė dar neatsileido, Jo ranka dar pakelta.

⁴Without Me it hath bowed down In the place of a bound one, And in the place of the slain they fall. With all this not turned back hath His anger, And still His hand is stretched out.

⁵Vargas Asirijai, mano rūstybės rykštei ir lazdai.

⁵Wo [to] Asshur, a rod of Mine anger, And a staff in their hand [is] Mine indignation.

⁶Aš ją pasiųsiu prieš veidmainių tautą, prieš savo rūstybės žmones ją nukreipsiu, įsakysiu plėšti, grobti ir mindyti ją kaip gatvių purvą.

⁶Against a profane nation I send him, And concerning a people of My wrath I charge him, To spoil spoil, and to seize prey, And to make it a treading-place as the clay of out places.

⁷Bet ji ne taip galvoja: ji svajoja sunaikinti daug tautų.

⁷And he — he thinketh not so, And his heart reckoneth not so, For — to destroy [is] in his heart, And to cut off nations not a few.

⁸Ji sako: “Ar mano valdovai nėra karaliai?

⁸For he saith, `Are not my princes altogether kings?

⁹Ar Kalnė ne kaip Karkemišas? Ar Hamatas ne kaip Arpadas? Ar Samarija ne kaip Damaskas?

⁹Is not Calno as Carchemish? Is not Hamath as Arpad? Is not Samaria as Damascus?

¹⁰Ar mano ranka nepasiekė stabmeldžių karalysčių, kurių stabų buvo daugiau negu Jeruzalėje ir Samarijoje?

¹⁰As my hand hath got to the kingdoms of a worthless thing, and their graven images, [Greater] than Jerusalem and than Samaria,

¹¹Argi negaliu padaryti Jeruzalei ir jos stabams, kaip padariau Samarijai ir jos stabams?”

¹¹Do I not — as I have done to Samaria, And to her worthless things, So do to Jerusalem and to her grievous things?

¹²Todėl, kai Viešpats užbaigs savo darbą Siono kalne ir Jeruzalėje, Jis nubaus pasipūtusį Asirijos karalių, jo išdidžiai pakeltas akis.

¹²And it hath come to pass, When the Lord doth fulfil all His work In mount Zion and in Jerusalem, I see concerning the fruit of the greatness Of the heart of the king of Asshur. And concerning the glory of the height of his eyes.

¹³Nes jis sako: “Aš tai padariau savo galia, savo išmintimi tai pasiekiau. Aš panaikinau tautų ribas, išplėšiau jų turtus, kaip karžygys pažeminau jų gyventojus.

¹³For he hath said, `By the power of my hand I have wrought, And by my wisdom, for I have been intelligent, And I remove borders of the peoples, And their chief ones I have spoiled, And I put down as a mighty one the inhabitants,

¹⁴Mano ranka surado tautų turtus kaip lizdus, kaip surenka paliktus kiaušinius, taip surinkau visą žemę. Nė vienas nepajudino sparno, nepravėrė snapo ir nesučirškė”.

¹⁴And my hand as to a nest Getteth to the wealth of the peoples, And as a gathering of forsaken eggs All the earth I — I have gathered, And there hath not been one moving wing, Or opening mouth, or whispering.`

¹⁵Ar kirvis giriasi prieš tą, kuris juo kerta? Ar pjūklas didžiuojasi prieš tą, kuris jį traukia? Ar lazda pakyla prieš tą, kas nėra medis? Ar rykštė plaka tą, kuris ją laiko?

¹⁵— Doth the axe glorify itself Against him who is hewing with it? Doth the saw magnify itself Against him who is shaking it? As a rod waving those lifting it up! As a staff lifting up that which is not wood!

¹⁶Viešpats, kareivijų Dievas, užleis sunkias ligas ant jo riebiųjų ir jo garbę sunaikins lyg ugnimi.

¹⁶Therefore doth the Lord, the Lord of Hosts, Send among his fat ones leanness, And under his honour He kindleth a burning As the burning of a fire.

¹⁷Izraelio Šviesa taps ugnimi, jo Šventasis­liepsna. Per vieną dieną Jis sudegins ir sunaikins usnis ir erškėčius.

¹⁷And the light of Israel hath been for a fire, And his Holy One for a flame, And it hath burned, and devoured his thorn And his brier in one day.

¹⁸Jis sunaikins jo miško garbę ir sodo sielą bei kūną. Jie sunyks kaip sunkiai sergantis ligonis.

¹⁸And the honour of his forest, and his fruitful field, From soul even unto flesh He doth consume, And it hath been as the fainting of a standard-bearer.

¹⁹Jo miško medžių taip maža beliks, kad vaikas galės juos suskaičiuoti.

¹⁹And the rest of the trees of his forest [are] few, And a youth doth write them.

²⁰Tuomet Izraelio ir Jokūbo namų likutis nebesirems juos nugalėjusiais, bet tiesoje vilsis Viešpačiu, Izraelio Šventuoju.

²⁰And it hath come to pass, in that day, The remnant of Israel, And the escaped of the house of Jacob, Do not add any more to lean on its smiter, And have leant on Jehovah, The Holy One of Israel, in truth.

²¹Jokūbo likutis sugrįš prie galingojo Dievo.

²¹A remnant returneth — a remnant of Jacob, Unto the Mighty God.

²²Izraeli, jei tavo tauta ir būtų gausi kaip pajūrio smiltys, tik likutis sugrįš. Sunaikinimas numatytas ir pelnytai užplūs.

²²For though thy people Israel be as the sand of the sea, A remnant doth return of it, A consumption determined, Overflowing [with] righteousness.

²³Viešpats, kareivijų Dievas, įvykdys numatytą sunaikinimą visoje žemėje.

²³For a consumption that is determined, The Lord, Jehovah of Hosts, Is making in the midst of all the land.

²⁴Todėl Viešpats, kareivijų Dievas, taip sako: “Mano tauta, gyvenanti Sione, neišsigąsk asirų, kai jie plaks tave rykštėmis ir muš lazdomis kaip egiptiečiai.

²⁴Therefore, thus said the Lord, Jehovah of Hosts, `Be not afraid, my people, inhabiting Zion, because of Asshur, With a rod he doth smite thee, And his staff lifteth up against thee, in the way of Egypt.

²⁵Nes dar trumpa valandėlė, ir mano rūstybė bei pyktis pasibaigs jų sunaikinimu”.

²⁵For yet a very little, And the indignation hath been completed, And Mine anger by their wearing out.

²⁶Tada kareivijų Viešpats pakels prieš juos rimbą ir smogs jiems, kaip smogė Midjanui prie Orebo uolos. Jis išties savo lazdą virš jūros, kaip tai padarė Egipte.

²⁶And awaking for him is Jehovah of Hosts, A scourge like the smiting of Midian at the rock Oreb, And his rod [is] over the sea, And he hath lifted it in the way of Egypt.

²⁷Tą dieną jų našta bus pašalinta nuo tavo pečių ir jungas nuo tavo kaklo, ir patepimas sudaužys jungą.

²⁷And it hath come to pass, in that day, Turned is his burden from off thy shoulder, And his yoke from off thy neck, And destroyed hath been the yoke, because of prosperity.

²⁸Jie pakilo iš Rimono, atžygiavo į Ajatą pro Migroną ir paliko atsargas Michmaše.

²⁸He hath come in against Aiath, He hath passed over into Migron, At Michmash he looketh after his vessels.

²⁹Jie perėjo tarpeklį, Geboje nakvojo. Rama dreba, Sauliaus Gibėja išbėgiojo.

²⁹They have gone over the passage, Geba they have made a lodging place, Trembled hath Rama, Gibeah of Saul fled.

³⁰Šauk balsiai, Galimų dukra! Teišgirsta tave Laišoje, vargšas Anatote.

³⁰Cry aloud [with] thy voice, daughter of Gallim, Give attention, Laish! answer her, Anathoth.

³¹Madmena ištuštėjo, Gebimų gyventojai ieško išsigelbėjimo.

³¹Fled away hath Madmenah, The inhabitants of the high places have hardened themselves.

³²Dar šiandien jie pasieks Nobą, pakels grasinantį kumštį prieš Siono dukterį, prieš Jeruzalės aukštumą.

³²Yet to-day in Nob to remain, Wave its hand doth the mount of the daughter of Zion, The hill of Jerusalem.

³³Štai Viešpats, kareivijų Dievas, nulauš su triukšmu šakas, aukštai iškilusius nukirs, aukštieji bus pažeminti,

³³Lo, the Lord, Jehovah of Hosts, Is lopping a branch with violence, And the high of stature are cut down, And the lofty are become low,

³⁴miško tankumynus iškapos kirviu, Libanas kris nuo Galingojo.

³⁴And He hath gone round the thickets of the forest with iron, And Lebanon by a mighty one falleth!