¹Išmintis pasistatė namus, išsikirto septynias kolonas.

²Ji papjovė gyvulius, sumaišė vyną ir, padengusi stalą,

³pasiuntė tarnaites šaukti miesto aukščiausiose vietose:

⁴“Neišmanėliai, ateikite!” Kam trūksta supratimo, ji sako:

⁵“Ateikite, valgykite mano duonos ir gerkite vyno, kurį sumaišiau.

⁶Atsisakykite kvailystės ir gyvenkite; eikite supratimo keliu”.

⁷Kas bara niekintoją, susilauks gėdos; sudraudęs nedorėlį, užsitrauksi dėmę.

⁸Nebark niekintojo, kad jis neimtų tavęs neapkęsti; sudrausk išmintingą, ir jis mylės tave.

⁹Patark išmintingam, ir jis taps dar išmintingesnis; pamokyk teisųjį, ir jo pažinimas išaugs.

¹⁰Viešpaties baimė­išminties pradžia, o Šventojo pažinimas­supratimas.

¹¹Per mane padaugės tavo dienų, bus pridėta gyvenimo metų.

¹²Jei esi išmintingas, esi išmintingas pats sau; jei niekintojas, pats ir nukentėsi.

¹³Kvaila moteris yra triukšmadarė, neišmananti ir nieko nežino.

¹⁴Ji sėdi kėdėje prie savo namų, aukštose miesto vietose,

¹⁵ir kviečia visus, kurie eina savo keliais:

¹⁶“Neišmanėliai, ateikite!” Kam trūksta supratimo, ji sako:

¹⁷“Vogtas vanduo yra saldesnis, o duona, valgoma slaptoje, skanesnė”.

¹⁸Jie nežino, kad ten mirusieji, ir jos svečiai pragaro gelmėse.