¹Nedorėlio nuodėmė kalba mano širdyje, kad nėra Dievo baimės prieš jo akis.

²Jis pataikauja sau, kai suranda savyje kaltę, kurios reikėtų nekęsti.

³Jo burnos žodžiai­nedorybė ir klasta. Jis liovėsi elgtis išmintingai ir daryti gera.

⁴Gulėdamas jis mąsto nedorybes, eina negeru keliu, neatsisako pikta.

⁵Viešpatie, dangų siekia Tavo gailestingumas, Tavo ištikimybė­debesis.

⁶Tavo teisumas­kaip dideli kalnai, Tavo sprendimai­kaip jūros gelmės. Viešpatie, Tu apsaugai žmogų ir gyvulį!

⁷Dieve, kokia brangi yra Tavo malonė! Žmonės glaudžiasi Tavo sparnų šešėlyje.

⁸Jie pasotinami Tavo namų riebalais, Tu duodi jiems gerti iš Tavo malonumų upės.

⁹Tu turi gyvenimo šaltinį; Tavo šviesoje matome šviesą.

¹⁰Tenesibaigia Tavo malonė tiems, kurie pažįsta Tave, ir Tavo teisumas­nuoširdiesiems.

¹¹Teneužkliudo manęs išdidumo koja ir ranka nusidėjėlio tenepastumia manęs!

¹²Piktadariai krito, buvo parblokšti ir nebeatsikels!