¹Ar pradėsime iš naujo jums prisistatinėti? Gal mums reikia, kaip kai kuriems, palydimųjų laiškų jums ir iš jūsų?

¹Počinjemo li opet sami sebe preporučivati? Ili trebamo li, kao neki, preporučna pisma na vas ili od vas?

²Jūs esate mūsų laiškas, įrašytas mūsų širdyse, visų žmonių suprantamas ir skaitomas.

²Vi ste pismo naše, upisano u srcima vašim; znaju ga i čitaju svi ljudi.

³Jūs pasirodote esą Kristaus laiškas, mūsų tarnavimu parašytas ne rašalu, bet gyvojo Dievo Dvasia, ne akmens plokštėse, bet gyvų širdžių plokštėse.

³Vi ste, očito, pismo Kristovo kojemu mi poslužismo, napisano ne crnilom, nego Duhom Boga živoga; ne na pločama kamenim, nego na pločama od mesa, u srcima.

⁴Tokį pasitikėjimą Dievu mes turime per Kristų.

⁴Takvo pouzdanje imamo po Kristu u Boga.

⁵Ne todėl, kad būtume patys tinkami ką nors sumanyti tarytum iš savęs, bet mūsų tinkamumas iš Dievo,

⁵Ne kao da smo sami sobom, kao od sebe, sposobni što pomisliti, nego naša je sposobnost od Boga.

⁶kuris padarė mus tinkamus būti Naujosios Sandoros tarnais­ne raidės, bet Dvasios, nes raidė žudo, o Dvasia teikia gyvybę.

⁶On nas osposobi za poslužitelje novoga Saveza, ne slova, nego Duha; jer slovo ubija, a Duh oživljuje.

⁷Jeigu mirties tarnavimas, išraižytas raidėmis akmenyse, buvo toks šlovingas, kad Izraelio vaikai negalėjo pažvelgti Mozei į veidą dėl jo veido šlovės, kuri buvo praeinanti,

⁷Pa ako je smrtonosna služba, slovima uklesana u kamenju, bila tako slavna da sinovi Izraelovi nisu mogli pogledati u lice Mojsijevo zbog prolazne slave lica njegova,

⁸tai kiek šlovingesnis bus Dvasios tarnavimas?

⁸koliko li će slavnija biti služba Duha.

⁹Jeigu pasmerkimo tarnavimas šlovingas, tai daug daugiau šlovingesnis teisumo tarnavimas.

⁹Jer ako je služba osude bila slavna, mnogo je slavnija služba pravednosti.

¹⁰Tai, kas buvo šlovinga, visai nešlovinga, lyginant su visa pranokstančia šlove.

¹⁰I zbilja, nije ni bilo proslavljeno ono što je u toj mjeri proslavljeno, ako se usporedi s uzvišenijom slavom.

¹¹Jeigu praeinantis dalykas buvo šlovingas, tai kur kas šlovingesnis pasiliekantis.

¹¹Jer ako je ono prolazno bilo slavno, mnogo je slavnije ovo što ostaje.

¹²Taigi, turėdami tokią viltį, mes kalbame labai tiesiai ir drąsiai,

¹²Imajući dakle takvo pouzdanje, nastupamo sa svom otvorenošću,

¹³ne kaip Mozė, kuris ant veido užsileisdavo gaubtuvą, kad Izraelio vaikai nepamatytų to, kas praeina.

¹³a ne kao Mojsije koji je stavljao prijevjes na lice da sinovi Izraelovi ne vide svršetak prolaznoga.

¹⁴Bet jų protai buvo apakinti. Iki šios dienos tas pats gaubtuvas lieka nenuimtas skaitant Senąjį Testamentą, nes jis nuimamas Kristuje.

¹⁴Ali otvrdnu im pamet. Doista, do dana današnjega zastire taj prijevjes čitanje Staroga zavjeta: nije im otkriveno da je u Kristu prestao.

¹⁵Net iki šios dienos, kai skaitomas Mozė, gaubtuvas tebedengia jų širdį.

¹⁵Naprotiv, kad god se čita Mojsije, do danas prijevjes zastire srce njihovo.

¹⁶Bet kai žmogus atsigręžia į Viešpatį, gaubtuvas nuimamas.

¹⁶Ali kad se Izrael obrati Gospodinu, skinut će se prijevjes.

¹⁷Viešpats yra Dvasia. O kur Viešpaties Dvasia, ten laisvė.

¹⁷Gospodin je Duh, a gdje je Duh Gospodnji, ondje je sloboda.

¹⁸Mes visi, atidengtu veidu lyg veidrodyje regėdami Viešpaties šlovę, esame keičiami į tą patį atvaizdą iš šlovės į šlovę, veikiami Viešpaties, kuris yra Dvasia.

¹⁸A svi mi, koji otkrivenim licem odrazujemo slavu Gospodnju, po Duhu se Gospodnjem preobražavamo u istu sliku - iz slave u slavu.