¹Taip pat atsitiko ir Ikonijuje: jie nuėjo į žydų sinagogą ir kalbėjo taip, kad įtikėjo didelė minia žydų ir graikų.

¹U Ikoniju isto tako uđoše u židovsku sinagogu i govorahu tako da povjerova veliko mnoštvo Židova i Grka.

²Bet tikėjimui nepaklusę žydai sukurstė pagonis prieš brolius.

²Ali nepokorni Židovi razdražiše i podjariše pogane protiv braće.

³Tačiau jie ten išbuvo daug laiko ir drąsiai kalbėjo Viešpatyje, kuris liudijo savo malonės žodžius ir per jų rankas darė ženklus ir stebuklus.

³Oni se ipak zadržaše duže vremena, smjeli u Gospodinu koji je svjedočio za Riječ milosti svoje, davao da se po njihovim rukama događaju znamenja i čudesa.

⁴Miesto gyventojai suskilo: vieni buvo už žydus, kiti už apaštalus.

⁴Mnoštvo se gradsko podvoji: jedni bijahu za Židove, drugi za apostole.

⁵Kai pagonys ir žydai su savo vyresnybe susiruošė juos išniekinti ir užmėtyti akmenimis,

⁵Pogani i Židovi sa svojim glavarima navališe da zlostave i kamenuju apostole.

⁶jie sužinoję pabėgo į Likaonijos miestus Listrą ir Derbę bei jų apylinkes.

⁶Kada to opaziše, prebjegoše oni u likaonske gradove Listru i Derbu i okolicu.

⁷Ten jie skelbė Evangeliją.

⁷Ondje su navješćivali evanđelje.

⁸Listroje gyveno vienas vyras nesveikomis kojomis. Jis buvo luošas nuo pat gimimo, niekada nė žingsnio nežengęs.

⁸U Listri je sjedio neki čovjek uzetih nogu, hrom od majčine utrobe; nikada nije hodao.

⁹Jis klausėsi Pauliaus kalbant, o šis įdėmiai pažvelgė į jį ir, pamatęs jį turint tikėjimą, kad būtų pagydytas,

⁹Čuo je Pavla gdje govori.

¹⁰garsiu balsu pasakė: “Atsistok tiesiai ant savo kojų!” Tas pašoko ir ėmė vaikščioti.

¹⁰Pavao ga pronikne pogledom, vidje da ima vjeru u spasenje pa mu iza glasa reče: "Uspravi se na noge!" On skoči i prohoda.

¹¹Minia, pamačiusi, ką Paulius padarė, pradėjo garsiai likaoniškai šaukti: “Dievai, pasivertę žmonėmis, nužengė pas mus!”

¹¹Kad mnoštvo ugleda što učini Pavao, povika likaonski: "Bogovi u ljudskom obličju siđoše k nama!"

¹²Barnabą jie vadino Dzeusu, o Paulių­Hermiu, nes jis vadovavo kalbai.

¹²I nazvaše Barnabu Zeusom, a Pavla Hermesom jer je Pavao vodio riječ.

¹³Priešais jų miestą esančios Dzeuso šventyklos kunigas atvarė prie vartų jaučių su vainikais ir norėjo kartu su minia juos paaukoti.

¹³A svećenik Zeusa Predgradskoga dovede pred vrata bikove i vijence te u zajednici s narodom htjede žrtvovati.

¹⁴Sužinoję apaštalai Barnabas ir Paulius perplėšė savo drabužius ir puolė į minią,

¹⁴Kada su to dočuli apostoli Barnaba i Pavao, razdriješe haljine i uletješe u narod vičući:

¹⁵šaukdami: “Vyrai, ką darote?! Juk mes tokie patys žmonės kaip ir jūs. Ir mes jums skelbiame Gerąją naujieną, kad nuo šių tuštybių atsiverstumėte į gyvąjį Dievą, ‘kuris sutvėrė dangų ir žemę, jūrą ir visa, kas juose yra’.

¹⁵"Ljudi, što to radite? I mi smo smrtnici, baš kao i vi! Navješćujemo vam da se od tih ispraznosti obratite k Bogu živomu koji stvori nebo i zemlju, more i sve što je u njima.

¹⁶Praėjusiais amžiais Jis leido eiti visoms tautoms savais keliais.

¹⁶On je u prošlim naraštajima pustio da svi pogani pođu svojim putovima.

¹⁷Tačiau Jis nepaliko savęs nepaliudyto, darydamas gera, duodamas mums lietaus iš dangaus ir vaisingų metų, pripildydamas mūsų širdis maisto ir džiaugsmo”.

¹⁷Ipak ne ostavi sebe neposvjedočena: dobročinstva iskazuje, s neba vam kišu daje i vremena plodonosna, napunja hranom i radošću srca vaša."

¹⁸Tai dėstydami, jiedu šiaip ne taip sulaikė minią, kad jiems neaukotų.

¹⁸I tako govoreći, jedva sklonuše mnoštvo da im ne žrtvuje.

¹⁹Bet iš Antiochijos ir Ikonijaus atvyko žydai ir, perkalbėję žmones, užmėtė Paulių akmenimis ir išvilko už miesto, palaikę jį mirusiu.

¹⁹Uto iz Antiohije i Ikonija nadođu neki Židovi, pridobiju svjetinu te kamenuju Pavla i odvuku ga izvan grada misleći da je mrtav.

²⁰Susirinkus aplink jį mokiniams, jis atsikėlė ir parėjo į miestą. O rytojaus dieną kartu su Barnabu iškeliavo į Derbę.

²⁰Kad ga pak okružiše učenici, usta on i uđe u grad. Sutradan ode s Barnabom u Derbu.

²¹Šitame mieste jie skelbė Evangeliją ir išmokė daugelį. Paskui grįžo atgal į Listrą, Ikonijų ir Antiochiją.

²¹Pošto navijestiše evanđelje tomu gradu i mnoge učiniše učenicima, vratiše se u Listru, u Ikonij i u Antiohiju.

²²Ten jie stiprino mokinių sielas, ragino juos pasilikti tikėjime ir sakė: “Per daugelį išmėginimų mes turime įeiti į Dievo karalystę”.

²²Učvršćivali su duše učenika bodreći ih da ustraju u vjeri jer da nam je kroz mnoge nevolje ući u kraljevstvo Božje.

²³Kiekvienoje bažnyčioje su malda ir pasninku, uždėdami rankas, jie paskyrė jiems vyresniuosius ir pavedė juos Viešpačiui, kurį šie buvo įtikėję.

²³Postavljali su im po crkvama starješine te ih, nakon molitve i posta, povjeravahu Gospodinu u kojega su povjerovali.

²⁴Apkeliavę Pisidiją, jie atvyko į Pamfiliją.

²⁴Pošto su prešli Pizidiju, stigoše u Pamfiliju.

²⁵Paskelbę žodį Pergėje, leidosi žemyn į Ataliją.

²⁵U Pergi navijestiše Riječ pa siđu u Ataliju.

²⁶Iš ten išplaukė į Antiochiją, kur buvo pavesti Dievo malonei, kad nuveiktų darbą, kurį dabar pabaigė.

²⁶Odande pak odjedriše u Antiohiju, odakle ono bijahu povjereni milosti Božjoj za djelo koje izvršiše.

²⁷Sugrįžę jie sušaukė bažnyčią ir papasakojo, kokius darbus nuveikęs Dievas per juos ir kaip atvėręs pagonims tikėjimo vartus.

²⁷Kada stigoše, sabraše Crkvu i pripovjediše što sve učini Bog po njima: da i poganima otvori vrata vjere.

²⁸Ir jie išbuvo su mokiniais netrumpą laiką.

²⁸I proveli su nemalo vremena s učenicima.