1Paulius atkeliavo į Derbę ir Listrą. Ir štai ten buvo vienas mokinys, vardu Timotiejus, kurio motina buvo įtikėjusi žydė, o tėvasgraikas.
1Stiže tako u Derbu i Listru. Ondje, gle, bijaše učenik neki imenom Timotej, sin neke pokrštene Židovke i oca Grka.
2Apie jį gerai liudijo Listros ir Ikonijaus broliai.
2Uživao je dobar glas među braćom u Listri i Ikoniju.
3Paulius panorėjo jį pasiimti su savimi. Jis apipjaustydino jį dėl žydų, gyvenančių tame krašte. Mat visi žinojo jo tėvą esant graiką.
3Pavao htjede da on pođe s njime pa ga uze i obreza zbog Židova koji bijahu u onim mjestima. Jer svi su znali da mu je otac Grk.
4Keliaudami per miestus, jie liepdavo tikintiesiems laikytis Jeruzalės apaštalų bei vyresniųjų priimtų nutarimų.
4I kako su prolazili gradovima, predavali su im za opsluživanje odredbe koje su apostoli i starješine utvrdili u Jeruzalemu.
5Taip bažnyčios stiprėjo tikėjimu ir kasdien augo skaičiumi.
5Tako se Crkve učvršćivahu u vjeri i broj im se danomice povećavao.
6Jiems perėjus Frygiją ir Galatijos šalį, Šventoji Dvasia draudė jiems skelbti žodį Azijoje.
6Prođoše Frigiju i galacijski kraj jer ih je Duh Sveti spriječio propovijedati riječ u Aziji.
7Atvykę iki Myzijos, jie mėgino eiti į Bitiniją, tačiau Dvasia jų neleido.
7Kad su došli do Mizije, htjedoše u Bitiniju, ali im ne dopusti Duh Isusov.
8Perėję Myziją, jie nuėjo į Troadę.
8Onda prođoše Miziju i siđoše u Troadu.
9Čia Paulius naktį turėjo regėjimą: jam pasirodė makedonietis, kuris maldavo: “Ateik į Makedoniją ir padėk mums!”
9Noću je Pavao imao viđenje: Makedonac neki stajaše i zaklinjaše ga: "Prijeđi u Makedoniju i pomozi nam!"
10Po šio regėjimo mes nedelsdami pasistengėme išvykti į Makedoniją, įsitikinę, kad Viešpats mus pašaukė skelbti jiems Evangeliją.
10Nakon viđenja nastojasmo odmah otputovati u Makedoniju, uvjereni da nas Bog zove navješćivati im evanđelje.
11Išplaukę iš Troadės, leidomės tiesiog į Samotrakę ir rytojaus dieną į Neapolį.
11Otplovismo iz Troade i zaputismo se ravno u Samotraku pa sutradan u Neapol,
12Iš čia atvykome į Filipuspirmąjį šios Makedonijos dalies ir kolonijos miestą. Šiame mieste užtrukome kelias dienas.
12a odande u naseobinu Filipe - grad prvog dijela Makedonije. U tom se gradu zadržasmo nekoliko dana.
13Sabato dieną išėjome už miesto prie upės, kur pagal paprotį buvo maldos vieta, ir atsisėdę kalbėjome susirinkusioms moterims.
13U dan subotni iziđosmo izvan gradskih vrata k rijeci, gdje smo mislili da će biti bogomolja. Sjedosmo i stadosmo govoriti okupljenim ženama.
14Viena dievobaiminga moteris, vardu Lidija, prekiaujanti purpuro drabužiais, kilusi iš Tiatyrų miesto, klausėsi, ir Viešpats atvėrė jos širdį tam, ką kalbėjo Paulius.
14Slušala je tako i neka bogobojazna žena imenom Lidija, prodavačica grimiza iz grada Tijatire. Gospodin joj otvori srce, te ona prihvati što je Pavao govorio.
15Kai ji su savo namiškiais buvo pakrikštyta, ėmė mūsų prašyti: “Jei mane laikote Viešpaties tikinčiąja, ateikite ir pasilikite mano namuose”. Ji tiesiog mus privertė.
15Pošto se pak krsti ona i njezin dom, zamoli: "Ako smatrate da sam vjerna Gospodinu, uđite u moj dom i ostanite u njemu." I prisili nas.
16Kartą, einančius į maldos vietą, mus pasitiko viena tarnaitė, turinti spėjimo dvasią. Spėdama ji daug uždirbdavo savo šeimininkams.
16Jednom nas na putu u bogomolju sretne neka ropkinja koja je imala duha vračarskoga i gatajući donosila veliku dobit svojim gospodarima.
17Ji ėmė sekti paskui Paulių bei mus, šaukdama: “Šitie vyrai yra aukščiausiojo Dievo tarnai ir skelbia mums išgelbėjimo kelią”.
17Pošla je za Pavlom i za nama te vikala: "Ovi su ljudi sluge Boga Svevišnjega; navješćuju vam put spasenja."
18Taip ji darė daugelį dienų. Nebeapsikęsdamas Paulius atsigręžė ir paliepė dvasiai: “Jėzaus Kristaus vardu įsakau tau iš jos išeiti!” Ir dvasia tučtuojau išėjo.
18To je činila mnogo dana. Pavlu to napokon dodija pa se okrenu i reče duhu: "Zapovijedam ti u ime Isusa Krista: iziđi iz nje!" I iziđe toga časa.
19Šeimininkai, pamatę, kad jų pasipelnymo viltys žlugo, sugriebė Paulių bei Silą ir nutempė į miesto aikštę pas vyresnybę.
19Kad njezini gospodari vidješe da im nesta nade u dobit, pograbiše Pavla i Silu te ih odvukoše na trg pred glavare.
20Nuvedę pas pretorius, jie tarė: “Šitie žmonės mūsų mieste kelia sąmyšį. Jie yra žydai
20Privedoše ih pretorima i rekoše: "Ovi ljudi uznemiruju naš grad. Židovi su
21ir skelbia papročius, kurių mums, romėnams, nevalia nei priimti, nei laikytis”.
21te šire običaje kojih mi Rimljani ne smijemo ni prihvatiti ni držati."
22Prieš juos sukilo ir minia. Pretoriai nuplėšė nuo jų drabužius ir įsakė juos mušti lazdomis.
22Nato svjetina nahrupi na njih, a pretori trgoše s njih odijelo i zapovjediše da se išibaju.
23Davę daug kirčių, įmetė juos į kalėjimą, įsakydami kalėjimo prižiūrėtojui rūpestingai saugoti.
23Pošto ih izudaraše, bace ih u tamnicu i zapovjede tamničaru da ih pomno čuva.
24Gavęs tokį įsakymą, kalėjimo prižiūrėtojas įgrūdo juos į vidinę kamerą, o jų kojas įtvėrė į šiekštą.
24Primivši takvu zapovijed, uze ih on i baci u nutarnju tamnicu, a noge im stavi u klade.
25Apie vidurnaktį Paulius ir Silas meldėsi ir giedojo Dievui himnus. Kiti kaliniai jų klausėsi.
25Oko ponoći su Pavao i Sila molili pjevajući hvalu Bogu, a uznici ih slušali.
26Staiga kilo toks stiprus žemės drebėjimas, jog kalėjimo pamatai susvyravo. Bematant atsivėrė visos durys, ir visiems nukrito pančiai.
26Odjednom nasta potres velik te se poljuljaše temelji zatvora, umah se otvoriše sva vrata, i svima spadoše okovi.
27Kalėjimo prižiūrėtojas nubudo ir, pamatęs atviras kalėjimo duris, išsitraukė kalaviją norėdamas nusižudyti: jis pamanė, kad kaliniai pabėgo.
27Tamničar se prenu oda sna pa kad ugleda tamnička vrata otvorena, trgnu mač i samo što se ne ubi misleći da su uznici pobjegli.
28Bet Paulius garsiai sušuko: “Nedaryk sau pikto! Mes visi esame čia”.
28Ali Pavao povika iza glasa: "Ne čini sebi nikakva zla! Svi smo ovdje!"
29Paprašęs šviesos, jis šoko vidun ir, visas drebėdamas, puolė Pauliui ir Silui po kojų.
29Onaj nato zaiska svjetlo, uleti i dršćući baci se pred Pavla i Silu;
30Po to išvedė juos laukan ir paklausė: “Gerbiamieji, ką turiu daryti, kad būčiau išgelbėtas?”
30izvede ih i upita: "Gospodo, što mi je činiti da se spasim?"
31Jie atsakė: “Tikėk Viešpatį Jėzų Kristų ir būsi išgelbėtas tu ir tavo namai”.
31Oni će mu: "Vjeruj u Gospodina Isusa i spasit ćeš se - ti i dom tvoj!"
32Ir jie skelbė Viešpaties žodį jam ir jo namiškiams.
32Onda navijestiše riječ Gospodnju njemu i svima u domu njegovu.
33Tą pačią nakties valandą jis pasiėmė juos, nuplovė jų žaizdas ir nedelsiant kartu su visais saviškiais buvo pakrikštytas.
33Te iste noćne ure uze ih, opra im rane pa se odmah krsti - on i svi njegovi.
34Nusivedęs į savo namus, jis padengė jiems stalą ir su visais namiškiais džiūgavo, įtikėjęs Dievą.
34Onda ih uvede u dom, prostre stol te se zajedno sa svim domom obradova što je povjerovao Bogu.
35Dienai išaušus, pretoriai pasiuntė liktorius pranešti kalėjimo viršininkui: “Paleisk tuos žmones!”
35Kad se razdani, poslaše pretori liktore s porukom: "Pusti te ljude!"
36Tas perdavė tuos žodžius Pauliui: “Pretoriai liepia jus paleisti. Galite eiti ir ramiai keliauti”.
36Tamničar to priopći Pavlu: "Pretori, reče, poručiše da vas pustim. Iziđite dakle sad i pođite u miru!"
37Bet Paulius jiems atsakė: “Mus, Romos piliečius, nenuteistus viešai mušė ir įmetė į kalėjimą, o dabar nori slapta paleisti?! Šito nebus! Tegul patys ateina ir išveda!”
37Nato im Pavao odvrati: "Javno su nas neosuđene išibali, nas rimske građane, i bacili u tamnicu. A sada da nas potajno izbace? Nipošto, nego neka oni sami dođu i izvedu nas!"
38Liktoriai perdavė pretoriams šį atsakymą. Išgirdę, kad tai Romos piliečiai, pretoriai išsigando.
38Liktori to jave pretorima. Oni su se uplašili kada doznaše da su Rimljani.
39Jie atėjo, atsiprašė ir išsivedę prašė, kad paliktų miestą.
39Zato dođu da ih nagovore pa ih izvedu i zamole da odu iz grada.
40Išėję iš kalėjimo, Paulius ir Silas užsuko pas Lidiją, pasimatė su broliais, padrąsino juos ir iškeliavo toliau.
40Izišavši iz tamnice, oni pođu k Lidiji, pogledaju i obodre braću pa odu.