1Viešpatie, atsimink, kas įvyko. Pažvelk, atkreipk dėmesį į mūsų vargus.
1Spomeni se, Jahve, što nas je snašlo, pogledaj, vidi sramotu našu!
2Mūsų paveldas ir namai svetimųjų rankose.
2Baština naša pade u ruke strancima, domovi naši pripadoše tuđincima.
3Mes esame našlaičiai, mūsų motinosnašlės;
3Siročad smo: oca nemamo, majke su nam kao udovice.
4privalome pirkti savo vandenį ir mokėti pinigus už savo malkas.
4Vodu što pijemo plaćamo novcem, i za drvo valja nam platiti.
5Mus vargina sunkiais darbais ir pavargus neleidžia atsikvėpti.
5Jaram nam je o vratu, gone nas, iscrpljeni smo, ne daju nam predahnuti.
6Prašėme pagalbos egiptiečių ir asirų, kad bent duonos gautume.
6Pružamo ruke k Egiptu i Asiriji da se kruha nasitimo.
7Mūsų tėvai nusikalto, o mes turime nešti jų kaltę.
7Oci naši zgriješiše i više ih nema, a mi nosimo krivice njihove.
8Vergai viešpatauja mums, ir niekas negali mūsų išvaduoti iš jų rankos.
8Robovi nama zapovijedaju, a nitko da nas izbavi iz ruku njihovih.
9Bijodami kardo dykumoje, mes parsigabenome duonos.
9Kruh svoj donosimo izlažući život maču u pustinji.
10Mūsų oda pajuodusi kaip krosnis nuo siaučiančio bado.
10Koža nam gori kao peć užarena, ognjicom od plamena gladi.
11Moterys ir mergaitės prievartaujamos Sione ir Judo miestuose.
11Oskvrnuli su žene na Sionu i djevice u gradovima judejskim.
12Kunigaikščius jie pakorė, o vyresniųjų negerbia.
12Svojim su rukama vješali knezove, ni lica staračka nisu poštivali.
13Jauni vyrai verčiami girnomis malti, vaikai klumpa po sunkiomis naštomis.
13Mladići su nosili žrvnjeve, djeca padala pod bremenom drva.
14Vyresnieji nebesirodo prie miesto vartų, ir vaikai nebesusirenka žaisti.
14Starci su ostavili vrata, mladići više ne sviraju na lirama.
15Mūsų širdies džiaugsmas dingo, žaidimai virto liūdesiu.
15Radosti nesta iz naših srdaca, naš ples se pretvori u tugovanje.
16Karūna nuo galvos nukrito. Vargas mums, nes mes nusikaltome.
16Pao je vijenac s naše glave, jao nama što zgriješismo!
17Todėl mūsų širdis alpsta, akys aptemo.
17Evo zašto nam srce boluje, evo zašto nam oči se zastiru:
18Siono kalnas apleistas, lapės gyvena jame.
18zato što Gora sionska opustje i po njoj se šuljaju šakali.
19Bet Tu, Viešpatie, pasilieki per amžius. Tavo sostas lieka kartų kartoms.
19Ali ti, Jahve, ostaješ zauvijek, tvoj je prijesto od koljena do koljena.
20Kodėl Tu mus taip ilgai užmiršai ir palikai?
20Zašto da nas zaboraviš zauvijek, da nas ostaviš za mnoge dane?
21Viešpatie, sugrąžink mus pas save, ir mes sugrįšime. Atnaujink mus kaip anomis dienomis!
21Vrati nas k sebi, Jahve, obratit ćemo se, obnovi dane naše kao što nekoć bijahu.
22Argi Tu mus visiškai atstūmei ir rūstausi amžinai?
22Il' nas hoćeš sasvim zabaciti i na nas se beskrajno srditi?