¹Išvykęs iš ten, Jis, mokinių lydimas, parkeliavo į savo tėviškę.

¹I otišavši odande, dođe u svoj zavičaj. A doprate ga učenici.

²Atėjus sabatui, Jis pradėjo mokyti sinagogoje. Daugelis girdėdami stebėjosi: “Iš kur Jam tai? Kas per išmintis Jam suteikta, kad net tokie stebuklai daromi Jo rankomis?

²I kada dođe subota, poče učiti u sinagogi. I mnogi što su ga slušali preneraženi govorahu: "Odakle to ovome? Kakva li mu je mudrost dana? I kakva se to silna djela događaju po njegovim rukama?

³Argi Jis ne dailidė, ne Marijos sūnus, Jokūbo, Jozės, Judo ir Simono brolis?! Argi Jo seserys negyvena čia, pas mus?!” Ir jie piktinosi Juo.

³Nije li ovo drvodjelja, sin Marijin, i brat Jakovljev, i Josipov, i Judin, i Šimunov? I nisu li mu sestre ovdje među nama?" I sablažnjavahu se o njega.

⁴O Jėzus jiems tarė: “Pranašas nebūna be pagarbos, nebent savo tėviškėje tarp savo giminių ir savo namuose”.

⁴A Isus im govoraše: "Nije prorok bez časti doli u svom zavičaju i među rodbinom i u svom domu."

⁵Ir Jis ten negalėjo padaryti jokio stebuklo, tik keliems ligoniams uždėjo rankas ir juos išgydė.

⁵I ne mogaše ondje učiniti ni jedno čudo, osim što ozdravi nekoliko nemoćnika stavivši ruke na njih.

⁶Ir Jis stebėjosi jų netikėjimu. Jis ėjo per apylinkės kaimus ir mokė.

⁶I čudio se njihovoj nevjeri. Obilazio je selima uokolo i naučavao.

⁷Jėzus pasišaukė pas save dvylika, ėmė juos siuntinėti po du ir davė jiems valdžią netyrosioms dvasioms.

⁷Dozva dvanaestoricu te ih poče slati dva po dva dajući im vlast nad nečistim dusima.

⁸Liepė, be lazdos, nieko neimti į kelionę­nei krepšio, nei duonos, nei pinigų dirže,­

⁸I zapovjedi im da na put ne nose ništa osim štapa: ni kruha, ni torbe, ni novaca o pojasu,

⁹tik apsiauti sandalais, bet neapsivilkti dviejų tunikų.

⁹nego da nose samo sandale i da ne oblače dviju haljina.

¹⁰Ir sakė jiems: “Į kuriuos namus užeisite, ten ir pasilikite, kol išvyksite.

¹⁰I govoraše im: "Kad uđete gdje u kuću, u njoj ostanite dok ne odete odande.

¹¹Jei kurioje vietoje jūsų nepriimtų ir nesiklausytų, išeidami iš ten nusikratykite dulkes nuo kojų, kaip liudijimą prieš juos”.

¹¹Ako vas gdje ne prime te vas ne poslušaju, iziđite odande i otresite prah ispod svojih nogu njima za svjedočanstvo."

¹²Jie išėjo ir skelbė atgailą,

¹²Otišavši, propovijedali su obraćenje,

¹³išvarė daug demonų, daugelį ligonių tepė aliejumi ir išgydė.

¹³izgonili mnoge zloduhe i mnoge su nemoćnike mazali uljem i oni su ozdravljali.

¹⁴Karalius Erodas išgirdęs,­nes Jėzaus vardas tapo plačiai žinomas,­kalbėjo: “Jonas Krikštytojas prisikėlė iš numirusių ir todėl jame veikia stebuklingos jėgos”.

¹⁴Dočuo to i kralj Herod jer se razglasilo Isusovo ime te se govorilo: "Ivan Krstitelj uskrsnuo od mrtvih i zato čudesne sile djeluju u njemu."

¹⁵Kiti tvirtino: “Jis­Elijas!” Dar kiti sakė: “Jis pranašas, kaip ir kiti pranašai”.

¹⁵A drugi govorahu: "Ilija je!" Treći opet: "Prorok, kao jedan od proroka."

¹⁶Tai išgirdęs, Erodas sakė: “Tai Jonas, kuriam aš nukirsdinau galvą,­jis prisikėlė!”

¹⁶Herod pak na to govoraše: "Uskrsnu Ivan kojemu ja odrubih glavu."

¹⁷Pats Erodas buvo įsakęs suimti Joną ir laikė jį sukaustytą kalėjime dėl savo brolio Pilypo žmonos Erodiados, kurią buvo vedęs.

¹⁷Herod doista bijaše dao uhititi Ivana i svezati ga u tamnici zbog Herodijade, žene brata svoga Filipa, kojom se bio oženio.

¹⁸Jonas mat sakė Erodui: “Nevalia tau gyventi su brolio žmona”.

¹⁸Budući da je Ivan govorio Herodu: "Ne smiješ imati žene brata svojega!",

¹⁹Erodiada neapkentė Jono ir troško jį nužudyti, tačiau negalėjo,

¹⁹Herodijada ga mrzila i htjela ga ubiti, ali nije mogla

²⁰nes Erodas bijojo Jono, žinodamas jį esant teisų ir šventą vyrą, ir todėl jį saugojo. Girdėdamas Joną kalbant, jis daug ką darydavo ir mielai jo klausydavosi.

²⁰jer se Herod bojao Ivana; znao je da je on čovjek pravedan i svet pa ga je štitio. I kad god bi ga slušao, uvelike bi se zbunio, a rado ga je slušao.

²¹Proga pasitaikė, kai Erodas, švęsdamas savo gimimo dieną, iškėlė pokylį savo didžiūnams, kariuomenės vadams ir Galilėjos kilmingiesiems.

²¹I dođe zgodan dan kad Herod o svom rođendanu priredi gozbu svojim velikašima, časnicima i prvacima galilejskim.

²²Erodiados duktė ten įėjusi šoko ir patiko Erodui bei jo svečiams. Karalius tarė mergaitei: “Prašyk iš manęs, ko tik nori, ir aš tau duosiu”.

²²Uđe kći Herodijadina i zaplesa. Svidje se Herodu i sustolnicima. Kralj reče djevojci: "Zaišti od mene što god hoćeš i dat ću ti!"

²³Ir jis prisiekė: “Ko tik prašysi, aš tau duosiu, kad ir pusę savo karalystės!”

²³I zakle joj se: "Što god zaišteš od mene, dat ću ti, pa bilo to i pol mojega kraljevstva."

²⁴Tada ji nuėjusi paklausė savo motiną: “Ko man prašyti?” O ši tarė: “Jono Krikštytojo galvos!”

²⁴Ona iziđe pa će svojoj materi: "Što da zaištem?" A ona će: "Glavu Ivana Krstitelja!"

²⁵Toji, skubiai atbėgusi pas karalių, paprašė: “Noriu, kad man tuojau duotum dubenyje Jono Krikštytojo galvą”.

²⁵I odmah žurno uđe kralju te zaište: "Hoću da mi odmah dadeš na pladnju glavu Ivana Krstitelja!"

²⁶Karalius labai nuliūdo, tačiau dėl priesaikos ir svečių nesiryžo jai atsakyti.

²⁶Ožalosti se kralj, ali zbog zakletve i sustolnika na htjede je odbiti.

²⁷Jis tuoj pat pasiuntė budelį ir įsakė jam atnešti Jono galvą. Šis nuėjęs nukirto jam kalėjime galvą

²⁷Kralj odmah posla krvnika i naredi da donese glavu Ivanovu. On ode, odrubi mu glavu u tamnici,

²⁸ir, atnešęs ją dubenyje, padavė mergaitei, o mergaitė atidavė ją savo motinai.

²⁸donese je na pladnju i dade je djevojci, a djevojka materi.

²⁹Tai išgirdę, Jono mokiniai atėjo, paėmė jo kūną ir palaidojo kape.

²⁹Kad za to dočuše Ivanovi učenici, dođu, uzmu njegovo tijelo i polože ga u grob.

³⁰Apaštalai susirinko pas Jėzų ir papasakojo Jam viską, ką buvo nuveikę ir ko mokę.

³⁰Uto se apostoli skupe oko Isusa i izvijeste ga o svemu što su činili i naučavali.

³¹O Jis tarė jiems: “Eikite vieni į nuošalią vietą ir truputį pailsėkite”. Mat daugybė žmonių ateidavo ir išeidavo, ir jiems nebūdavo laiko nė pavalgyti.

³¹I reče im: "Hajdete i vi u osamu na samotno mjesto, i otpočinite malo." Jer mnogo je svijeta dolazilo i odlazilo pa nisu imali kada ni jesti.

³²Ir jie išplaukė valtimi į negyvenamą vietą.

³²Otploviše dakle lađom na samotno mjesto, u osamu.

³³Bet žmonės pastebėjo juos išplaukiant, ir daugelis pažino Jį. Iš visų miestų subėgo ten pėsti, pralenkdami mokinius, ir susirinko pas Jį.

³³No kad su odlazili, mnogi ih vidješe i prepoznaše te se pješice iz svih gradova strčaše onamo i pretekoše ih.

³⁴Išlipęs į krantą, Jėzus pamatė didžiulę minią, ir Jam pagailo žmonių, nes jie buvo tarsi avys be piemens; ir pradėjo juos mokyti daugelio dalykų.

³⁴Kad iziđe, vidje silan svijet i sažali mu se jer bijahu kao ovce bez pastira pa ih stane poučavati u mnogočemu.

³⁵Dienai baigiantis, priėjo prie Jo mokiniai ir kalbėjo: “Čia dykvietė, ir jau vėlyvas laikas.

³⁵A u kasni već sat pristupe mu učenici pa mu reknu: "Pust je ovo kraj i već je kasno.

³⁶Paleisk juos, kad, pasklidę po aplinkinius kiemus bei kaimus, nusipirktų duonos, nes jie neturi ko valgyti”.

³⁶Otpusti ih da odu po okolnim zaseocima i selima i kupe sebi što za jelo."

³⁷Bet Jėzus tarė: “Jūs duokite jiems valgyti”. Mokiniai tada klausia: “Ar mums eiti ir nupirkti duonos už du šimtus denarų ir duoti jiems valgyti?”

³⁷No on im odgovori: "Podajte im vi jesti." Kažu mu: "Da pođemo i kupimo za dvjesta denara kruha pa da im damo jesti?"

³⁸Jis sako: “Kiek turite kepalų? Eikite ir pažiūrėkite”. Patikrinę jie atsakė: “Penkis ir dvi žuvis”.

³⁸A on će im: "Koliko kruhova imate? Idite i vidite!" Pošto izvidješe, kažu: "Pet, i dvije ribe."

³⁹Jis įsakė susodinti žmones būriais ant žalios žolės.

³⁹I zapovjedi im da sve, u skupinama, posjedaju po zelenoj travi.

⁴⁰Ir tie susėdo būrys prie būrio, po šimtą ir po penkiasdešimt žmonių.

⁴⁰I pružiše se po sto i po pedeset na svaku lijehu.

⁴¹Jėzus paėmė penkis kepalus ir dvi žuvis, pažvelgė į dangų, palaimino, laužė duoną ir davė savo mokiniams, kad padalintų žmonėms. Taip pat Jis padalino visiems tas dvi žuvis.

⁴¹On uze pet kruhova i dvije ribe, pogleda na nebo, izreče blagoslov pa razlomi kruhove i davaše učenicima da posluže ljude. Tako i dvije ribe razdijeli svima.

⁴²Ir visi valgė ir pasisotino.

⁴²I jeli su svi i nasitili se.

⁴³Jie pririnko dvylika pilnų pintinių duonos trupinių ir žuvies likučių.

⁴³I od ulomaka nakupiše dvanaest punih košara, a i od riba.

⁴⁴O valgytojų buvo apie penkis tūkstančius vyrų.

⁴⁴A jelo je pet tisuća muškaraca.

⁴⁵Tuojau Jis privertė savo mokinius sėsti į valtį ir pirma Jo irtis į kitą krantą prie Betsaidos, kol Jis paleisiąs žmones.

⁴⁵On odmah prisili učenike da uđu u lađu i da se prebace prijeko, prema Betsaidi, dok on otpusti mnoštvo.

⁴⁶Juos paleidęs, Jis nuėjo į kalną melstis.

⁴⁶I pošto se rasta s ljudima, otiđe u goru da se pomoli.

⁴⁷Atėjus vakarui, valtis buvo ežero viduryje, o Jis vienas sausumoje.

⁴⁷Uvečer pak lađa bijaše posred mora, a on sam na kraju.

⁴⁸Matydamas, kad mokiniai vargsta besiirdami,­nes vėjas buvo jiems priešingas,­apie ketvirtą nakties sargybą Jis ateina pas juos, žengdamas ežero paviršiumi, ir buvo bepraeinąs pro šalį.

⁴⁸Vidjevši kako se muče veslajući, jer im bijaše protivan vjetar, oko četvrte noćne straže dođe k njima hodeći po moru. I htjede ih mimoići.

⁴⁹Šie, pamatę Jį einantį ežeru, pamanė, jog tai šmėkla, ir pradėjo šaukti.

⁴⁹A oni, vidjevši kako hodi po moru, pomisliše da je utvara pa kriknuše.

⁵⁰Mat visi Jį matė ir išsigando. Bet Jis tuojau juos prakalbino: “Drąsos! Tai Aš. Nebijokite!”

⁵⁰Jer svi su ga vidjeli i prestrašili se. A on im odmah progovori: "Hrabro samo! Ja sam! Ne bojte se!"

⁵¹Tada Jis įlipo pas juos į valtį, ir vėjas liovėsi. Mokiniai buvo didžiai apstulbinti ir be galo stebėjosi,

⁵¹I uziđe k njima u lađu, a vjetar utihnu. I veoma se, prekomjerno, snebivahu;

⁵²nes nebuvo supratę duonos stebuklo, kadangi jų širdis tebebuvo užkietėjusi.

⁵²još ne shvatiše ono o kruhovima, nego im srce bijaše stvrdnuto.

⁵³Persiyrę per ežerą, jie pasiekė Genezareto kraštą ir čia lipo į krantą.

⁵³Pošto doploviše na kraj, dođu u Genezaret i pristanu.

⁵⁴Jiems išlipus iš valties, žmonės tuojau pažino Jį,

⁵⁴Kad iziđu iz lađe, ljudi ga odmah prepoznaju

⁵⁵apibėgo visą apylinkę ir pradėjo gabenti neštuvais ligonius ten, kur girdėjo Jį esant.

⁵⁵pa oblete sav onaj kraj. I počnu donositi na nosilima bolesnike onamo gdje bi čuli da se on nalazi.

⁵⁶Ir kur Jėzus užeidavo į kaimus, miestus ar kiemus, jie aikštėse guldydavo ligonius ir maldaudavo Jį, kad leistų jiems palytėti bent savo drabužio apvadą. Ir visi, kas tik Jį paliesdavo, išgydavo.

⁵⁶I kamo bi god ulazio - u sela, u gradove, u zaseoke - po trgovima bi stavljali bolesnike i molili ga da se dotaknu makar skuta njegove haljine. I koji bi ga se god dotakli, ozdravljali bi.