¹Jėzus vėl kalbėjo palyginimais:

¹Isus im ponovno prozbori u prispodobama:

²“Su dangaus karalyste yra panašiai kaip su karaliumi, kuris kėlė savo sūnui vestuves.

²"Kraljevstvo je nebesko kao kad neki kralj pripravi svadbu sinu svomu.

³Jis išsiuntė tarnus šaukti pakviestųjų į vestuvių pokylį, bet tie nenorėjo ateiti.

³Posla sluge da pozovu uzvanike na svadbu. No oni ne htjedoše doći.

⁴Tada jis vėl siuntė kitus tarnus, liepdamas: ‘Sakykite pakviestiesiems: Štai surengiau pokylį, mano jaučiai ir nupenėti veršiai papjauti, ir viskas paruošta. Ateikite į vestuves!’

⁴Opet posla druge sluge govoreći: 'Recite uzvanicima: Evo, objed sam ugotovio. Junci su moji i tovljenici poklani i sve pripravljeno. Dođite na svadbu!'"

⁵Tačiau kviečiamieji jo nepaisė ir nuėjo kas sau: vienas į ūkį, kitas prekiauti,

⁵"Ali oni ne mareći odoše - jedan na svoju njivu, drugi za svojom trgovinom.

⁶o kiti tarnus nutvėrę išniekino ir užmušė.

⁶Ostali uhvate njegove sluge, zlostave ih i ubiju.

⁷Tai išgirdęs, karalius užsirūstino ir, išsiuntęs kariuomenes, sunaikino tuos žmogžudžius ir padegė jų miestą.

⁷Nato se kralj razgnjevi, posla svoju vojsku i pogubi one ubojice, a grad im spali."

⁸Tuomet jis tarė savo tarnams: ‘Vestuvės surengtos, bet pakviestieji nebuvo verti.

⁸"Tada kaže slugama: 'Svadba je, evo, pripravljena ali uzvanici ne bijahu dostojni.

⁹Todėl eikite į kryžkeles ir, ką tik rasite, kvieskite į vestuves’.

⁹Pođite stoga na raskršća i koga god nađete, pozovite na svadbu!'"

¹⁰Tarnai išėjo į kelius ir surinko visus, ką tik sutiko, blogus ir gerus. Ir vestuvės buvo pilnos svečių.

¹⁰"Sluge iziđoše na putove i sabraše sve koje nađoše - i zle i dobre. I svadbena se dvorana napuni gostiju.

¹¹Karalius atėjo pasižiūrėti svečių ir pamatė žmogų, neapsirengusį vestuviniu drabužiu.

¹¹Kad kralj uđe pogledati goste, spazi ondje čovjeka koji ne bijaše odjeven u svadbeno ruho.

¹²Jis tarė jam: ‘Bičiuli, kaip čia įėjai, neturėdamas vestuvių drabužio?’ Tasai tylėjo.

¹²Kaže mu: 'Prijatelju, kako si ovamo ušao bez svadbenoga ruha?' A on zanijemi.

¹³Tada karalius paliepė tarnams: ‘Suriškite jam rankas ir kojas ir išmeskite jį laukan į tamsybes. Ten bus verksmas ir dantų griežimas’.

¹³Tada kralj reče poslužiteljima: 'Svežite mu ruke i noge i bacite ga van u tamu, gdje će biti plač i škrgut zubi.'

¹⁴Nes daug pašauktų, bet maža išrinktų”.

¹⁴Doista, mnogo je zvanih, malo izabranih."

¹⁵Tuomet fariziejai pasitraukė ir tarėsi, kaip Jį sugauti kalboje.

¹⁵Tada farizeji odoše i održaše vijeće kako da Isusa uhvate u riječi.

¹⁶Jie nusiuntė pas Jį savo mokinių kartu su erodininkais, kurie klausė: “Mokytojau, mes žinome, kad esi tiesus, mokai Dievo kelio, kaip reikalauja tiesa, ir niekam nepataikauji, nes neatsižvelgi į asmenis.

¹⁶Pošalju k njemu svoje učenike s herodovcima da ga upitaju: "Učitelju! Znamo da si istinit te po istini putu Božjem učiš i ne mariš tko je tko jer nisi pristran.

¹⁷Tad pasakyk mums, kaip manai: reikia mokėti ciesoriui mokesčius ar ne?”

¹⁷Reci nam, dakle, što ti se čini: je li dopušteno dati porez caru ili nije?"

¹⁸Suprasdamas jų klastą, Jėzus tarė: “Kam spendžiate man pinkles, veidmainiai?

¹⁸Znajući njihovu opakost, reče Isus: "Zašto me iskušavate, licemjeri?

¹⁹Parodykite man mokesčių pinigą!” Jie padavė Jam denarą.

¹⁹Pokažite mi porezni novac!" Pružiše mu denar.

²⁰Jis paklausė: “Kieno čia atvaizdas ir įrašas?”

²⁰On ih upita: "Čija je ovo slika i natpis?"

²¹Jie atsakė: “Ciesoriaus”. Tuomet Jėzus jiems tarė: “Atiduokite tad, kas ciesoriaus, ciesoriui, o kas Dievo­Dievui”.

²¹Odgovore: "Carev." Kaže im: "Podajte dakle caru carevo, a Bogu Božje."

²²Tai girdėdami, jie stebėjosi ir, palikę Jį, nuėjo.

²²Čuvši to, zadive se pa ga ostave i odu.

²³Tą pačią dieną atėjo pas Jį sadukiejų, kurie nepripažįsta mirusiųjų prisikėlimo, ir klausė:

²³Toga dana pristupiše k njemu saduceji, koji vele da nema uskrsnuća, i upitaše ga:

²⁴“Mokytojau, Mozė yra pasakęs: ‘Jei kas mirtų bevaikis, tegul jo brolis veda jo žmoną ir pažadina savo broliui palikuonių’.

²⁴"Učitelju, Mojsije reče: Umre li tko bez djece, neka se njegov brat oženi njegovom ženom te podigne porod bratu svomu.

²⁵Štai pas mus buvo septyni broliai. Pirmasis vedęs mirė ir, neturėdamas vaikų, paliko žmoną savo broliui.

²⁵Bijaše tako u nas sedmero braće. Prvi se oženi i umrije bez poroda ostavivši ženu svom bratu.

²⁶Taip atsitiko antrajam ir trečiajam iki septintojo.

²⁶Tako i drugi i treći, sve do sedmoga.

²⁷Po jų visų numirė ir ta moteris.

²⁷A nakon svih umrije i žena.

²⁸Tad kurio iš septynių ji bus žmona prisikėlime? Juk visi yra ją turėję”.

²⁸Kojemu će dakle od te sedmorice biti žena o uskrsnuću? Jer sva su je sedmorica imala."

²⁹Jėzus jiems atsakė: “Jūs klystate, nepažindami nei Raštų, nei Dievo jėgos.

²⁹Odgovori im Isus: "U zabludi ste jer ne razumijete Pisama ni sile Božje.

³⁰Prisikėlime nei ves, nei tekės, bet bus kaip Dievo angelai danguje.

³⁰Ta u uskrsnuću niti se žene niti udavaju, nego su kao anđeli na nebu.

³¹O apie mirusiųjų prisikėlimą ar neskaitėte, kas jums Dievo pasakyta:

³¹A što se tiče uskrsnuća mrtvih, zar niste čitali što vam reče Bog:

³²‘Aš esu Abraomo Dievas, Izaoko Dievas ir Jokūbo Dievas’. Dievas nėra mirusiųjų Dievas, bet gyvųjų!”

³²Ja sam Bog Abrahamov, Bog Izakov i Bog Jakovljev? Nije on Bog mrtvih, nego živih!"

³³Tai girdėdama, minia stebėjosi Jo mokymu.

³³Čuvši to, mnoštvo osta zaneseno njegovim naukom.

³⁴Fariziejai, išgirdę, kad Jėzus nutildė sadukiejus, susirinko kartu,

³⁴A kad su farizeji čuli kako ušutka saduceje, okupiše se,

³⁵ir vienas iš jų, Įstatymo mokytojas, mėgindamas Jį, paklausė:

³⁵a jedan od njih, zakonoznanac, da ga iskuša, upita:

³⁶“Mokytojau, koks įsakymas yra didžiausias Įstatyme?”

³⁶"Učitelju, koja ja zapovijed najveća u Zakonu?"

³⁷Jėzus jam atsakė: “ ‘Mylėk Viešpatį, savo Dievą, visa savo širdimi, visa savo siela ir visu savo protu’.

³⁷A on mu reče: "Ljubi Gospodina Boga svojega svim srcem svojim, i svom dušom svojom, i svim umom svojim.

³⁸Tai pirmasis ir didžiausias įsakymas.

³⁸To je najveća i prva zapovijed.

³⁹Antrasis­panašus į jį: ‘Mylėk savo artimą kaip save patį’.

³⁹Druga, ovoj slična: Ljubi svoga bližnjega kao sebe samoga.

⁴⁰Šitais dviem įsakymais remiasi visas Įstatymas ir Pranašai”.

⁴⁰O tim dvjema zapovijedima visi sav Zakon i Proroci."

⁴¹Kol fariziejai tebebuvo susirinkę, Jėzus juos paklausė:

⁴¹Kad se farizeji skupiše, upita ih Isus:

⁴²“Ką jūs manote apie Kristų? Kieno Jis Sūnus?” Jie atsakė: “Dovydo”.

⁴²"Što mislite o Kristu? Čiji je on sin?" Kažu mu: "Davidov."

⁴³Jis tarė jiems: “O kodėl gi Dovydas, Dvasios įkvėptas, vadina Jį Viešpačiu, sakydamas:

⁴³A on će njima: "Kako ga onda David u Duhu naziva Gospodinom, kad veli:

⁴⁴‘Viešpats tarė mano Viešpačiui: sėskis mano dešinėje, kol patiesiu Tavo priešus tarsi pakojį po Tavo kojų’.

⁴⁴Reče Gospod Gospodinu mojemu: 'Sjedi mi zdesna dok ne položim neprijatelje tvoje za podnožje nogama tvojim?'

⁴⁵Jei tad Dovydas vadina Jį Viešpačiu, kaipgi tada Jis gali būti jo Sūnus?”

⁴⁵Ako ga dakle David naziva Gospodinom, kako mu je sin?"

⁴⁶Ir nė vienas negalėjo Jam atsakyti nė žodžio, ir niekas nedrįso nuo tos dienos Jį klausinėti.

⁴⁶I nitko mu nije mogao odgovoriti ni riječi, niti se od toga dana tko usudio upitati ga bilo što.