1“Pasitraukę iš ten, atėjome į dykumą prie Raudonosios jūros, kaip man Viešpats buvo įsakęs, ir ilgai gyvenome Seyro kalnyne.
1Siis me pöördusime ja läksime teele kõrbe poole mööda Kõrkjamere teed, nagu Issand mind oli käskinud, ja me rändasime kaua aega ümber Seiri mäestiku.
2Viešpats kalbėjo man:
2Ja Issand rääkis minuga, öeldes:
3‘Užtenka gyventi šiame kalnyne, traukite į šiaurę,
3'Küllalt olete rännanud selle mäestiku ümber, pöörduge nüüd põhja poole!
4pereikite per jūsų brolių, Ezavo vaikų apgyvendintą Seyro kraštą; jie jūsų bijos.
4Ja käsi rahvast, öeldes: Te lähete nüüd läbi oma Seiris asuvate vendade, Eesavi järglaste maa-alast. Nemad kardavad teid, aga teie olge väga ettevaatlikud;
5Saugokitės, nekariaukite su jais, nes jų žemės neduosiu jums nė pėdos. Seyro kalnus daviau paveldėti Ezavui.
5ärge tapelge nende vastu, sest ma ei taha teile anda nende maast mitte jalatäitki, kuna ma Seiri mäestiku olen andnud pärandiks Eesavile!
6Pirkite iš jų maistą už pinigus, taip pat vandenį’.
6Rooga söömiseks ostke neilt raha eest, isegi vett joomiseks ostke neilt raha eest.
7Viešpats, jūsų Dievas, laimino visus jūsų darbus. Jis žino jūsų kelionę, kai ėjote per didžiąją dykumą; Viešpats, jūsų Dievas, buvo su jumis keturiasdešimt metų ir nieko jums nestigo.
7Tõesti, Issand, sinu Jumal, on sind õnnistanud kõigis su kätetöis, ta tunneb su rännakut selles suures kõrbes. Need nelikümmend aastat on Issand, su Jumal, olnud sinuga, sul ei ole midagi puudunud.
8Perėję per mūsų brolių, Ezavo vaikų kraštą, kurie gyveno Seyre, lygumos keliu nuo Elato ir Ecjon Gebero traukėme į Moabo dykumą.
8Siis me läksime läbi oma vendade, Eesavi järglaste maast, kes elavad Seiris, ära Lagendikuteelt, mis tuleb Eelatist ja Esjon-Geberist; ja me pöördusime ning käisime Moabi kõrbe teed.
9Tada man Viešpats sakė: ‘Nekovok su moabitais ir nepradėk su jais karo. Jų žemės tau neduosiu, nes Arą atidaviau Loto palikuonims’.
9Ja Issand ütles mulle: 'Ära kimbuta Moabi ja ära taple nendega sõjas, sest ma ei anna sulle tema maast mitte midagi pärandiks, kuna olen Aari andnud pärandiks Loti järglastele!'
10Anksčiau jo gyventojai buvo emai, didelė ir galinga tauta, aukšta kaip Anako palikuonys.
10Seal elasid muiste emiidid: suur, arvurikas ja pikakasvuline rahvas nagu anaklased.
11Jie buvo laikomi milžinais, kaip ir anakiečiai. Moabitai juos vadina emais.
11Ka neid peetakse refalasteks nagu anaklasigi; aga moabid hüüavad neid emiitideks.
12Seyre anksčiau gyveno horai, bet Ezavo palikuonys juos išvarė ir sunaikino, ir apsigyveno jų vietoje. Jie padarė kaip izraelitai savo paveldėtoje žemėje, kurią jiems davė Viešpats.
12Seiris elasid muiste horiidid, aga Eesavi järglased tõrjusid need välja, hävitasid endi eest ja asusid nende asemele, nõnda nagu Iisrael talitas oma pärusmaaga, mille Issand neile andis.
13Viešpačiui įsakius, perėjome per Zeredo upelį.
13'Võtke nüüd kätte ja minge üle Seredi jõe!' Ja me läksime üle Seredi jõe.
14Kelionės laikas nuo Kadeš Barnėjos ligi Zeredo upelio buvo trisdešimt aštuoneri metai, kol išmirė visa karta vyrų, tinkamų karui, kaip Viešpats buvo prisiekęs.
14Ja aega, mis kulus meie rännakuks Kaades-Barneast, kuni me ületasime Seredi jõe, oli kolmkümmend kaheksa aastat; seniks oli hävinud kogu see sugupõlv, kõik sõjamehed leerist, nagu Issand neile oli vandunud.
15Iš tiesų Viešpaties ranka buvo prieš juos, kad išnaikintų juos iš tautos, kol jie visi buvo pražudyti.
15Oli ju Issanda käsi olnud nende vastu, hävitades nad leerist viimseni.
16Išmirus visiems karui tinkamiems vyrams,
16Ja kui kõik sõjamehed olid otsa saanud, olles rahva hulgast surnud,
17Viešpats tarė man:
17siis rääkis Issand minuga, öeldes:
18‘Šiandien pereisi moabitų žemę pro miestą Arą.
18'Sa lähed nüüd läbi Moabi maa-alast, Aarist,
19Priartėjęs prie amonitų, saugokis nekovoti prieš juos ir nepradėk karo, nes Aš tau neduosiu amonitų žemės; Aš ją atidaviau Loto palikuonims’.
19ja ligined ammonlastele; ära kimbuta neid ja ära taple nende vastu, sest ma ei anna sulle midagi pärandiks ammonlaste maast, kuna ma olen selle andnud pärandiks Loti järglastele.'
20Kraštas buvo laikomas milžinų žeme, nes praeityje joje gyveno milžinai, kuriuos amonitai vadina zamzumais.
20Ka seda peetakse refalaste maaks; seal elasid muiste refalased, aga ammonlased hüüdsid neid samsummideks:
21Tauta buvo didelė, gausi ir labai augalota kaip anakiečiai. Viešpats juos išnaikino amonitų akivaizdoje ir amonitus apgyvendino jų vietoje.
21suur, arvurikas ja pikakasvuline rahvas nagu anaklased. Aga Issand hävitas nad ammonlaste eest, kes ajasid nad ära ja asusid nende asemele,
22Taip pat padarė ezavitams, gyvenantiems Seyre; išnaikino horus ir jų žemę atidavė ezavitams, kurioje jie gyvena iki šios dienos.
22nõnda nagu ta oli teinud Eesavi järglaste heaks, kes elasid Seiris, kelle eest ta hävitas horiidid, nõnda et nad ajasid need ära ja asuvad nende asemel kuni tänapäevani.
23Avus, gyvenusius prie Gazos, išvarė kaftoriečiai, kilę iš Kaftoro, juos išnaikino ir apsigyveno jų vietoje.
23Ja aviidid, kes elasid külades kuni Assani, hävitati kaftoorlaste poolt, kes tulid Kaftoorist ja asusid nende asemele.
24Viešpats tarė: ‘Pereikite Arnono upelį; štai Aš atidaviau į tavo rankas Sihoną, amoritų karalių iš Hešbono, ir jo žemę. Pradėk ją užimti ir kariauk su juo.
24'Võtke kätte, asuge teele ja minge üle Arnoni jõe! Vaata, ma annan su kätte emorlase Siihoni, Hesboni kuninga ja tema maa. Alustage vallutamist ja tapelge ta vastu sõjas!
25Šiandien Aš pradėsiu daryti taip, kad visos tautos bijotų tavęs ir būtų apimtos siaubo prieš tave; kurios išgirs apie tave, išsigąs ir drebės dėl tavęs’.
25Juba täna ma hakkan panema hirmu ja kartust sinu ees rahvaste peale kogu taeva all: kui nad kuulevad kuuldust sinust, siis nad vabisevad ja värisevad su ees.'
26Aš siunčiau iš Kedemoto dykumos pas Hešbono karalių Sihoną pasiuntinius su taikiais žodžiais, prašydamas:
26Ja ma läkitasin käskjalad Kedemoti kõrbest Hesboni kuninga Siihoni juurde rahusõnumitega, öeldes:
27‘Leisk mums pereiti per tavo kraštą; eisime vieškeliu, nenukrypsime nei į dešinę, nei į kairę.
27'Ma tahan su maast läbi minna. Ma käin ainult mööda teed, ma ei kaldu paremat ega vasakut kätt.
28Maistą valgiui pirksime už pinigus ir vandenį gėrimui už pinigus, tik leisk mums pereiti.
28Müü mulle raha eest rooga söömiseks ja anna mulle raha eest vett joomiseks! Ma tahan ainult jala läbi minna,
29Ezavitai, gyvenantys Seyre, ir moabitai iš Aro tokiu būdu mus praleido per savo kraštą, kad pasiekę Jordaną, eitume į mums pažadėtą žemę’.
29nagu mind lubasid teha Eesavi järglased, kes elavad Seiris, ja moabid, kes elavad Aaris, kuni ma jõuan üle Jordani maale, mille Issand, meie Jumal, meile annab!'
30Bet Hešbono karalius Sihonas nenorėjo mums leisti eiti per jo kraštą, nes Viešpats, tavo Dievas, užkietino jo dvasią ir padarė jo širdį užsispyrusią, kad galėtų jį atiduoti į tavo rankas.
30Aga Siihon, Hesboni kuningas, ei tahtnud meid läbi lasta, sest Issand, su Jumal, paadutas ta vaimu ja tegi ta südame kõvaks, et anda teda su kätte, nagu see nüüd ongi sündinud.
31Tada Viešpats man tarė: ‘Štai Aš pradėjau atiduoti Sihoną ir jo žemę tau, pradėk užimti, kad galėtum paveldėti jo žemę’.
31Ja Issand ütles mulle: 'Vaata, ma hakkan su kätte andma Siihonit ja tema maad. Hakka seda vallutama, ta maad omandama!'
32Sihonas su visais kariais išėjo prieš mus Jahace.
32Ja Siihon tuli välja meie vastu, tema ja kogu ta rahvas, taplusesse Jahsasse.
33Viešpats, mūsų Dievas, atidavė jį, ir mes nugalėjome ir užėmėme kraštą.
33Aga Issand, meie Jumal, andis tema meie kätte ja me lõime teda ja ta poegi ja kogu ta rahvast.
34Paėmėme visus miestus, išnaikinome jų vyrus, moteris ir kūdikiusnieko nepalikome,
34Ja me vallutasime siis kõik ta linnad ja hävitasime sootuks kõik linna mehed, naised ja lapsed; me ei jätnud alles ühtegi põgenikku.
35tik visus galvijus ir užimtųjų miestų grobį pasiėmėme.
35Me riisusime endile ainult karjad, samuti saagi vallutatud linnadest.
36Nuo Aroero miesto, esančio Arnono upelio slėnyje, iki Gileado nebuvo miesto, kurio nebūtumėme užėmę. Viešpats, mūsų Dievas, atidavė juos visus mums.
36Aroerist, mis on Arnoni jõe kaldal, ja jõeorus olevast linnast kuni Gileadini ei olnud linna, mis oleks olnud meile kõrge. Selle kõik andis Issand, meie Jumal, meie kätte.
37Amonitų žemės, kuri yra prie Jaboko upelio, nelietėme, taip pat nelietėme kalnų miestų ir visų vietų, į kurias Viešpats, mūsų Dievas, mums uždraudė eiti”.
37Üksnes ammonlaste maad sa ei puudutanud, kogu Jabboki jõe äärt, ja mäestikulinnu ega muud, mida Issand, meie Jumal, oli keelanud.