¹Viešpats Dievas parodė man tokį reginį: štai pintinė prinokusių vaisių.

¹¶ I whakakitea ano tenei e te Ariki, e Ihowa, ki ahau; na, he kete hua raumati.

²Jis klausė: “Amosai, ką matai?” Aš atsakiau: “Pintinę prinokusių vaisų”. Tada Viešpats tarė man: “Atėjo galas mano tautai, Izraeliui; daugiau jos nebepasigailėsiu.

²Na ka mea ia, Ko te aha te kitea ana e koe, e Amoho? Ano ra ko ahau, He kete hua raumati. Ano ra ko Ihowa ki ahau, Kua tae mai te mutunga ki taku iwi, ki a Iharaira: e kore ta ratou e whakarerea noatia e ahau a muri ake nei.

³Giesmės šventykloje virs raudojimu,­sako Viešpats Dievas.­Bus gausu lavonų, juos išmes tylėdami”.

³He aue ano nga waiata o te temepara i taua ra, e ai ta te Ariki, ta Ihowa; ka maha nga tinana mate i nga wahi katoa; ka akiritia pukutia atu.

⁴Klausykite, kurie praryjate beturtį ir pražudote krašto vargšus,

⁴¶ Whakarongo ki tenei, e te hunga i horomia ai te rawakore, i meinga ai te hunga iti o te whenua kia ngohe;

⁵sakydami: “Kada baigsis jaunas mėnulis ir galėsime parduoti javus? Kada baigsis sabatas ir galėsime pasiūlyti kviečius? Kada galėsime sumažinti saiką, padidinti svorį ir apgaudinėti neteisingomis svarstyklėmis?

⁵E ki ana koutou, A hea pahemo ai te kowhititianga marama, kia hoko witi ai tatou? te hapati hoki, kia whakaputaia atu ai te witi e tatou? ka meinga te epa kia iti, te hekere kia nui, me te teka ki nga pauna tinihanga;

⁶Mes pirksime vargšą už sidabrą, beturtį už porą sandalų, pelus parduosime kviečių vietoje”.

⁶Kia hokona ai e tatou nga ware ki te hiriwa, te rawakore ki nga hu e rua; na, ko te witi rukenga me hoko atu.

⁷Viešpats prisiekė Jokūbo pasididžiavimu: “Niekados nepamiršiu jų darbų!”

⁷Kua oatitia e Ihowa te nui o Hakopa, E kore ahau e wareware ki tetahi o a ratou mahi a ake ake.

⁸Ar dėl to neturėtų sudrebėti žemė ir liūdėti visi jos gyventojai? Ji pakils, patvins ir vėl atslūgs kaip Egipto upė.

⁸E kore ianei te whenua e wiri ki tenei? e kore ianei te hunga katoa e noho ana i reira e tangi? ae ra, ka pari katoa ake nei hoki ano ko te awa; ka akina e te hau, ka hoki iho ano, ka pera me te awa o Ihipa.

⁹Viešpats Dievas sako: “Ir atsitiks tą dieną, kad saulė nusileis vidudienį ir šviesi diena taps naktimi.

⁹Na i taua ra, e ai ta te Ariki, ta Ihowa, ka meinga e ahau te ra kia toene i te awatea, a ka pouri i ahau te whenua i te mea e marama ana ano te ra:

¹⁰Aš paversiu jūsų iškilmes į gedulą, giesmes į raudas. Užvilksiu visiems ašutines, plikai nuskusiu galvas, padarysiu jus lyg gedinčius vienintelio sūnaus. Jūsų galas bus karti diena.

¹⁰Ka puta ke ano i ahau a koutou hakari hei tangihanga, a koutou waiata katoa hei apakura; he taratara taku kakahu mo nga hope katoa; mo nga mahunga katoa he pakira; ka rite i ahau ki te tangihanga ki te huatahi, a ko tona mutunga hei ra mamae.

¹¹Ateina dienos,­sako Viešpats,­ kai Aš siųsiu badą šaliai: ne duonos badą ir ne vandens troškulį, bet Viešpaties žodžio.

¹¹¶ Nana, kei te haere mai nga ra, e ai ta te Ariki, ta Ihowa, e tukua ai e ahau he hemokai ki te whenua, ehara i te hemokai taro, ehara ano i te matewai; engari he hiahia kia rongo i nga kupu a Ihowa.

¹²Tada jie klajos nuo jūros iki jūros ir lakstys nuo šiaurės iki rytų, ieškodami Viešpaties žodžio, bet neras.

¹²A ka atiutiu atu ratou i tetahi moana ki tetahi moana, i te raki ki te rawhiti; ka kopikopiko, he rapu i te kupu a Ihowa; heoi e kore e kitea.

¹³Tą dieną alps iš troškulio gražios mergaitės ir jaunuoliai,

¹³I taua ra ka hemo nga wahine ataahua, me nga taitama, i te matewai.

¹⁴kurie prisiekia Samarijos nuodėme ir sako: ‘Tikrai gyvas dievas Dano mieste ir išgelbėtojas Beer Šeboje!’ Jie kris ir nebeatsikels”.

¹⁴Na, ko te hunga e oati ana i te he o Hamaria, e ki ana, Kei te ora tou Atua, e Rana; me tenei, Kei te ora te tikanga o Peerehepa; ka taka rawa ratou, e kore ano e ara a muri ake nei.