¹Pirmaisiais Babilono karaliaus Belšacaro metais Danielius, gulėdamas lovoje, sapnavo sapną ir matė regėjimą. Jis užrašė tą sapną:

¹¶ I te tuatahi o nga tau o Perehatara kingi o Papurona he moe ta Raniera, he kite na tona mahunga i runga i tona moenga; na tuhituhia ana e ia te moe, a korerotia ana nga upoko o nga korero.

²“Aš, Danielius, naktį mačiau regėjimą. Keturi dangaus vėjai sujudino Didžiąją jūrą.

²I korero a Raniera, i mea, He putanga ki ahau i te po, ka kite ahau, na, ko nga hau e wha o te rangi e ngangare ana i runga i te moana nui.

³Iš jūros išėjo keturi dideli žvėrys, kurie skyrėsi vienas nuo kito.

³Na ka puta ake e wha nga kararehe nunui i te moana, rere ke tonu tetahi i tetahi.

⁴Pirmasis buvo lyg liūtas su erelio sparnais. Mačiau, kaip jo sparnus išplėšė, jį pakėlė nuo žemės ir pastatė ant kojų lyg žmogų ir jam buvo duota žmogaus širdis.

⁴Ko te tuatahi i rite ki te raiona, he parirau ekara ona: titiro tonu atu ahau a hutia noatia atu ona parirau, a ka whakarewaina atu ia i te whenua, ka meinga kia tu i runga i nga waewae e rua, ano he tangata, a i homai hoki he manawa tangata ki a ia.

⁵Antrasis žvėris buvo panašus į lokį. Vienu šonu pasikėlęs, jis laikė tris šonkaulius nasruose tarp savo dantų. Jam sakė: ‘Kelkis! Ėsk daug mėsos!’

⁵Na ko tetahi atu kararehe, ko te tuarua, kei te pea te rite, ara ana ia ko tetahi taha ona, e toru ano nga rara i tona mangai, i ona niho: a ka mea ake ratou ki a ia; Whakatika, kia nui te kikokiko e kainga e koe.

⁶Po to regėjau kitą žvėrį lyg leopardą, kuris turėjo keturis paukščio sparnus ant nugaros ir keturias galvas. Ir jam buvo duota valdžia.

⁶I muri i tenei ka titiro atu ahau, na, ko tetahi ano, kei te reparo te rite, e wha nga parirau manu i tona tuara; e wha nga pane o taua kararehe; kua tukua ano te rangatira tanga ki a ia.

⁷Po to nakties regėjime mačiau ketvirtą žvėrį: baisų, siaubingą ir nepaprastai stiprų, kuris turėjo didelius geležinius dantis. Jis ėdė, triuškino, mindė kojomis. Jis skyrėsi nuo pirmiau matytų žvėrių ir turėjo dešimt ragų.

⁷I muri i tenei ka kite ahau i roto i nga moemoea o te po, na, ko te tuawha o nga kararehe, he hanga whakawehi, he mea whakamataku, he kaha noa atu; he niho rino ona, he mea nunui; kei te kai, kei te wawahi a mongamonga noa, ko te toenga takatakah ia ana e ona waewae; a he rere ke ia i era atu kararehe katoa i mua i a ia; a kotahi tekau ona haona.

⁸Aš stebėjau ragus, ir štai kitas, mažas ragas išaugo tarp jų. Trys iš pirmųjų ragų buvo išrauti. Rage buvo akys ir burna lyg žmogaus, kuri išdidžiai kalbėjo.

⁸I whakaaroa e ahau nga haona, na kua puta ake tetahi atu haona, he mea iti, i roto i era, na unuhia ake ana i tona aroaro, he mea unu ake i nga putake, e toru o nga haona tuatahi ra; na he kanohi i roto i taua haona nei, he mea rite ki nga kanohi tangata, me te mangai hoki e korero ana i nga mea nunui.

⁹Man bežiūrint, buvo pastatyti sostai ir atsisėdo Amžinasis, kurio drabužiai buvo balti kaip sniegas ir galvos plaukai kaip gryna vilna. Jo sostas­kaip ugnies liepsna, jo ratai­kaip liepsnojanti ugnis.

⁹¶ I titiro ahau a whakaritea mai ra ano nga torona, kua noho te Tuaiho Onamata: ko tona kakahu ma tonu me he hukarere, ko nga makawe o tona mahunga me te huruhuru hipi kua oti te whakama; ko tona torona he mura ahi, a ko ona wira he ahi e ka ana.

¹⁰Ugnies srovė tryško iš Jo akivaizdos. Tūkstančių tūkstančiai Jam tarnavo, miriadų miriadai stovėjo Jo akivaizdoje. Teismas atsisėdo, ir knyga buvo atskleista.

¹⁰I pupu mai he awa ahi, i rere mai i tona aroaro: mano iho, mano iho ana kaimahi, tini, tini whaioio e tu ana i tona aroaro: kua noho te whakawa, kua tuwhera nga pukapuka.

¹¹Aš mačiau, kad už išdidžius žodžius, kuriuos kalbėjo ragas, žvėris buvo užmuštas, o jo kūnas sunaikintas ir įmestas į ugnį.

¹¹I titiro ano ahau i reira, he reo hoki no nga kupu nunui i korerotia e te haona: titiro tonu ahau, a whakamatea noatia iho te kararehe, ko tona tinana whakangaromia iho, a tukua ana ia kia tahuna ki te ahi.

¹²Likusiems žvėrims buvo atimta valdžia, bet jiems buvo leista gyventi iki skirto laiko.

¹²Ko era atu o nga kararehe, i whakakahoretia to ratou kawanatanga: otiia i whakaroaina atu to ratou ora mo tetahi wa, mo tetahi taima.

¹³Aš mačiau nakties regėjime dangaus debesimis ateinantį tarsi žmogaus sūnų. Jis buvo privestas prie Amžinojo.

¹³I kite ahau i roto i nga moemoea o te po, na, ko tetahi e rite ana ki te Tama a te tangata e haere mai ana me nga kapua ano o te rangi, kua tae mai ki te Tuaiho Onamata, kua kawea ano ki tona aroaro.

¹⁴Jam buvo duota valdžia, šlovė ir karalystė, kad visų kalbų tautos ir giminės jam tarnautų. Jo valdžia­amžina valdžia, kuri nesibaigs, ir jo karalystė­nesunaikinama!

¹⁴I tukua ano ki a ia he kawanatanga, he kororia, he kingitanga, kia mahi ai nga tangata katoa, nga iwi, nga reo, ki a ia: ko tona kawanatanga he kawanatanga mau tonu, e kore e pahemo: e kore ano tona kingitanga e ngaro.

¹⁵Aš, Danielius, sunerimau savo dvasioje, savo kūno viduje, ir mano regėjimas gąsdino mane.

¹⁵¶ Na, ko ahau, ko Raniera, i pouri toku wairua i waenganui i toku tinana, raruraru ana ahau i nga mea i kitea e toku mahunga.

¹⁶Priėjau prie vieno iš ten stovinčių ir paklausiau jo, ką iš tiesų visa tai reiškia. Jis atsakė ir išaiškino regėjimą.

¹⁶I whakatata ahau ki tetahi o te hunga e tu ana i reira, i ui ki a ia ki te tika o tenei katoa. Heoi ka korerotia e ia ki ahau, a ka meinga ahau kia mohio ki te tikanga o nga mea.

¹⁷‘Šitie keturi dideli žvėrys yra keturi karaliai, kurie iškils žemėje.

¹⁷Ko enei kararehe nunui, ko nga mea e wha nei, he kingi, e wha, tera e puta ake i te whenua.

¹⁸Tačiau Aukščiausiojo šventieji gaus karalystę ir valdys tą karalystę amžinai ir per amžių amžius!’

¹⁸Otiia ka riro te kingitanga i te hunga tapu a te Runga Rawa, ka mau ano hoki te kingitanga ki a ratou a ake ake.

¹⁹Tada aš norėjau sužinoti tiesą apie ketvirtąjį žvėrį, kuris skyrėsi nuo jų visų: nepaprastai baisus, geležiniais dantimis ir variniais nagais, kuris ėdė, triuškino ir, kas liko, sumindė kojomis.

¹⁹Katahi ahau ka mea kia mohio ki te tika o te tuawha o nga kararehe i rere ke nei i era atu katoa, he nui rawa nei te wehi, ko ona niho he rino, ko ona maikuku he parahi, o tera i kai ra, i wawahi ra a mongamonga noa, a takatakahia ana te toenga ki ona waewae;

²⁰Ir apie dešimt ragų ant galvos ir dar vieną, kuriam išaugus, trys ragai iškrito. Ragas turėjo akis bei burną, kalbančią išdidžiai, ir atrodė didesnis už kitus.

²⁰O nga haona kotahi tekau hoki i tona pane, o tera atu hoki i puta ake ra, a taka ana etahi e toru i tona aroaro, ara taua haona he kanohi nei ona, he mangai, he nui atu nei nga korero, ko tona ahua maia atu i to ona hoa.

²¹Aš mačiau tą ragą, kariaujantį su šventaisiais ir juos nugalintį,

²¹I titiro ahau, na kua whawhai taua haona ki te hunga tapu, a taea ana ratou e ia;

²²kol atėjo Amžinasis ir savo sprendimu atidavė karalystę Aukščiausiojo šventiesiems.

²²A tae noa ki te taenga mai o te Tuaiho Onamata, ki te homaitanga hoki o te whakawa ki te hunga tapu a ta Runga Rawa; a ka tae mai te wa i riro ai te kingitanga i te hunga tapu.

²³Jis taip kalbėjo: ‘Ketvirtasis žvėris­tai ketvirta karalystė žemėje, kuri skirsis nuo visų karalysčių. Ji ris visą žemę, ją sumindžios ir sutriuškins.

²³Ko tana kupu tenei, Ko te tuawha o nga kararehe, he tuawha tera no nga kingitanga i runga i te whenua, ka rere ke i nga kingitanga katoa, ka pau i a ia te whenua katoa, ka takatakahia e ia, ka wawahia a mongamonga noa.

²⁴Dešimt ragų reiškia dešimt karalių, kilusių iš jos. Vėliau iškils dar vienas, kuris skirsis nuo kitų ir pašalins tris karalius.

²⁴Na, ko nga haona kotahi tekau, tera e ara ake i tenei kingitanga kotahi tekau nga kingi; a ka ara ake ano tetahi i muri i a ratou, ka rere ke ano ia i o mua, a e toru nga kingi e taea e ia.

²⁵Jis kalbės išdidžiai prieš Aukščiausiąjį ir vargins Aukščiausiojo šventuosius, sumanys pakeisti laikus ir įstatymą. Jie bus atiduoti į jo rankas vienam laikui, dviem laikams ir pusei laiko.

²⁵Tera e nui ana kupu mo te Runga Rawa, a ka tau i a ia te mauiui ki te hunga tapu a te Runga Rawa: ka mea hoki ia kia whakariroia ketia nga wa me te ture: ka tukua ano enei ki tona ringa, kia taka ra ano he wa, me etahi wa, me te hawhe wa.

²⁶Po to teismas atims iš jo valdžią, jo karalystę sužlugdys ir sunaikins.

²⁶Otiia ka noho te whakawa, a ka whakakahoretia tona kingitanga, moti iho, ngaro iho a taea noatia te mutunga.

²⁷O karalystė, valdžia ir viso pasaulio karalysčių didybė bus atiduota Aukščiausiojo šventųjų tautai. Jo karalystė bus amžina, visos valdžios Jam tarnaus ir Jo klausys’.

²⁷A ka hoatu te kingitanga me te kawanatanga me te nui o te kingitanga i raro i te rangi katoa ki nga tangata o te hunga tapu a te Runga Rawa; ko tona kingitanga he kingitanga mutungakore, a ka mahi nga kawanatanga katoa, ka whakarongo ki a ia.

²⁸Tai buvo kalbos pabaiga. Mane, Danielių, labai jaudino mano mintys, mano veidas pasikeitė, bet tą kalbą aš laikiau savo širdyje”.

²⁸I konei te mutunga o te mea. Na, ko ahau, ko Raniera, nui atu toku raruraru i oku whakaaro, puta ke ana toku mata: heoi puritia iho e ahau taua mea i roto i toku ngakau.