¹Kadangi daugelis rašė pasakojimą apie pas mus buvusius įvykius,

¹¶ Na, i te mea he tokomaha kua anga ki te whakakaupapa i te korero o nga mea kua whakatutukitia nei i waenganui i a tatou,

²kaip mums perdavė nuo pradžios savo akimis mačiusieji ir buvusieji žodžio tarnai,

²He mea whakarite ki nga mea i homai ki a tatou e te hunga i kite a kanohi, i mahi hoki i te kupu,

³tai ir aš, rūpestingai viską nuo pradžios ištyręs, nusprendžiau surašyti tau, garbingasis Teofiliau, sutvarkytą pasakojimą,

³Koia ahau i mahara ai, i te mea kua ata whakatakina iho e ahau nga mea katoa i te timatanga mai, kia tuhituhi whakatepe atu ki a koe, e Tiopira, e te tangata pai rawa,

⁴kad įsitikintum tikrumu mokymo, kurio buvai išmokytas.

⁴Kia matau ai koe ki te tuturutanga o nga mea i whakaakona ai koe.

⁵Judėjos karaliaus Erodo dienomis gyveno kunigas, vardu Zacharijas, iš Abijos skyriaus. Jis turėjo žmoną, vardu Elžbietą, iš Aarono palikuonių.

⁵¶ No mua, no nga ra o Herora kingi o Huria, tera tohunga, ko Hakaraia te ingoa, no te wiki o Apiata: ko tana wahine hoki no nga tamahine a Arona, ko Erihapeti tona ingoa.

⁶Jie abu buvo teisūs Dievo akyse ir nepriekaištingai vykdė visus Viešpaties įsakymus bei nuostatus.

⁶He hunga tika hoki raua i te aroaro o te Atua, kahore he he o ta raua haere i runga i nga kupu ako katoa, i nga tikanga a te Ariki.

⁷Juodu neturėjo vaikų, nes Elžbieta buvo nevaisinga, ir abu sulaukę senyvo amžiaus.

⁷Na kahore a raua tamariki, he pakoko hoki a Erihapeti, a i taua wa kua maha haere rawa nga ra o tetahi, o tetahi.

⁸Kartą Zacharijas, atėjus eilei, tarnavo Dievui kaip kunigas ir, pagal paprotį,

⁸Na tupono tonu, i a ia e mahi ana i a te tohunga mahi i te aroaro o te Atua i te takanga o tana wiki,

⁹kunigų burtu teko jam, įėjus į Viešpaties šventyklą, smilkyti smilkalus.

⁹E whakarite ana i nga ritenga o nga tohunga, ka taka mana te haere ki roto ki te whare tapu o te Ariki, tahu ai te whakakakara.

¹⁰Smilkymo valandą lauke meldėsi gausi žmonių minia.

¹⁰Na i waho te nuinga katoa o te iwi e inoi ana i te haora whakakakara.

¹¹Tada jam pasirodė Viešpaties angelas, stovintis smilkymo aukuro dešinėje.

¹¹A ka puta mai ki a ia tetahi anahera a te Ariki e tu ana i te taha matau o te aata whakakakara.

¹²Pamatęs jį, Zacharijas sumišo, ir jį apėmė baimė.

¹²Na ka ohorere a Hakaraia i tona kitenga i a ia, a tau ana te wehi ki a ia.

¹³Bet angelas jam tarė: “Nebijok, Zacharijau, nes tavo malda išklausyta. Tavo žmona Elžbieta pagimdys tau sūnų, o tu jį pavadinsi Jonu.

¹³Otira ka mea te anahera ki a ia, kaua e wehi, e Hakaraia: kua rangona hoki tau inoi, a ka whanau i tau wahine, i a Erihapeti, he tama mau, a ka huaina e koe tona ingoa ko Hoani.

¹⁴Tau bus džiaugsmas ir linksmybė, ir daugelis džiaugsis jo gimimu,

¹⁴A ka whiwhi koe i te hari me te harakoa; a he tokomaha hoki e hari i tona whanautanga.

¹⁵nes jis bus didis Viešpaties akyse. Jis negers vyno nei stiprių gėrimų. Ir nuo pat gimimo jis bus kupinas Šventosios Dvasios,

¹⁵E nui hoki ia i te aroaro o te Atua: e kore ia e inu i te waina, i te wai whakahaurangi ranei: a ka ki ia i te Wairua Tapu, mai ano o te kopu o tona whaea.

¹⁶ir daugybę Izraelio vaikų atvers į Viešpatį, jų Dievą.

¹⁶He tokomaha ano hoki o nga tama a Iharaira ka whakatahuritia e ia ki te Ariki, ki to ratou Atua.

¹⁷Elijo dvasia ir jėga jis eis pirma Viešpaties, kreipdamas tėvų širdis į vaikus ir neklusniuosius į teisiųjų nusistatymą, kad parengtų Viešpačiui paruoštą tautą”.

¹⁷Ka haere ano ia i tona aroaro i runga i te wairua, i te mana, o Iraia, hei whakatahuri i nga ngakau o nga matua ki nga tamariki, i te hunga whakatuturi ki nga whakaaro o te hunga tika; hei whakarite mo te Ariki i tetahi iwi i ata taka mona.

¹⁸Tada Zacharijas atsakė angelui: “Kaip tai aš patirsiu? Aš gi jau senas, ir mano žmona nebejauna”.

¹⁸Na ko te meatanga a Hakaraia ki te anahera, Ma te aha ka matau ai ahau ki tenei mea? he koroheke nei hoki ahau, kua maha haere hoki nga ra o taku wahine.

¹⁹Angelas jam atsakė: “Aš esu Gabrielius, stovintis Dievo akivaizdoje. Esu atsiųstas kalbėti su tavimi ir pranešti tau šią linksmą žinią.

¹⁹Na ka whakahoki te anahera, ka mea ki a ia, Ko Kapariera ahau, kei te aroaro o te Atua toku turanga; kua tonoa mai hoki ahau ki te korero ki a koe, ki te whakapuaki i tenei rongo pai ki a koe.

²⁰Štai tu tapsi nebylys ir negalėsi kalbėti iki tos dienos, kurią tai įvyks, nes nepatikėjai mano žodžiais, kurie išsipildys savo metu”.

²⁰Nana, ka noho puku koe, kahore hoki e puta te korero i a koe, kia tae mai ra ano te ra e meatia ai enei mea, mou kihai i whakapono ki aku kupu, ka mana nei i te wa e rite ai.

²¹Tuo tarpu žmonės laukė Zacharijo ir stebėjosi, kad jis taip ilgai užtrunka šventykloje.

²¹A tatari tonu te iwi ki a Hakaraia, me te miharo ano i a ia e whakaroa ana i roto i te whare tapu.

²²Išėjęs jis negalėjo prakalbėti, ir jie suprato, kad jis turėjęs šventykloje regėjimą. Jis aiškinosi jiems ženklais ir pasiliko nebylys.

²²A, i tona putanga mai ki waho, kihai ia i ahei te korero ki a ratou: a ka mohio ratou kua kite ia i tetahi putanga atua ki a ia i roto i te whare tapu: hono tonu tana waitohu ki a ratou me te wahangu ano.

²³Tarnavimo dienoms pasibaigus, jis grįžo namo.

²³A ka rite nga ra hei minitatanga mana, ka hoki ia ki tona whare.

²⁴Praslinkus kiek laiko, jo žmona Elžbieta pastojo ir penkis mėnesius slėpėsi, sakydama:

²⁴Na muri iho i aua ra ka hapu tana wahine, a Erihapeti, a e rima nga marama i whakangaro ai i a ia, a i mea ia,

²⁵“Tai Viešpats man davė; Jis dabar teikėsi atimti mano pažeminimą žmonių akyse”.

²⁵Ko ta te Ariki tenei i mea ai ki ahau, i nga ra i titiro mai ai ia, ki te whakamutu i toku tawainga i roto i nga tangata.

²⁶Šeštame mėnesyje angelas Gabrielius buvo Dievo pasiųstas į Galilėjos miestą Nazaretą

²⁶¶ Na i te ono o nga marama ka tonoa a Kapariera, te anahera, e te Atua ki tetahi pa o Kariri, ko Nahareta te ingoa,

²⁷pas mergelę, sužadėtą su vyru, vardu Juozapas, iš Dovydo namų; o mergelės vardas buvo Marija.

²⁷Ki tetahi wahine i taumautia ma tetahi tangata, ko Hohepa te ingoa, no te whare o Rawiri; ko te ingoa o te wahine ko Meri.

²⁸Atėjęs pas ją, angelas tarė: “Sveika, malonėmis apdovanotoji! Viešpats su tavimi! Palaiminta tu tarp moterų!”

²⁸Na, ko tona haerenga ki roto, ki a ia, ka mea, Tena koe, e te wahine kua manakohia nei; kei a koe te Ariki: ko koe te manaakitia i roto i nga wahine.

²⁹Jį pamačiusi, ji sumišo nuo jo žodžių ir galvojo, ką toks pasveikinimas reiškia.

²⁹Otira he nui tona oho ki taua kupu, ka whakaaroaro ki te tikanga o tenei ohatanga.

³⁰O angelas jai tarė: “Nebijok, Marija, tu radai malonę pas Dievą!

³⁰Na ka mea te anahera ki a ia, Kei wehi koe, e Meri; kua paingia hoki koe e te Atua.

³¹Štai tu pradėsi įsčiose ir pagimdysi Sūnų, kurį pavadinsi Jėzumi.

³¹Nana, tera koe e hapu, ka whanau he tama, a ka huaina e koe tona ingoa ko Ihu.

³²Jis bus didis ir vadinsis Aukščiausiojo Sūnus. Viešpats Dievas duos Jam Jo tėvo Dovydo sostą;

³²Ka nui ia, ka kiia hoki ko te Tama a te Runga Rawa: a ka hoatu ki a ia e te Ariki, e te Atua, te torona o Rawiri, o tona papa.

³³Jis valdys Jokūbo namus per amžius, ir Jo karalystei nebus galo”.

³³Hei kingi hoki ia mo te whare o Hakopa ake ake; e kore ano e mutu tona rangatiratanga.

³⁴Marija paklausė angelą: “Kaip tai įvyks, jeigu aš nepažįstu vyro?”

³⁴Na ka mea a Meri ki te anahera, E peheatia tenei, kahore nei hoki ahau e mohio ki te tane?

³⁵Angelas jai atsakė, tardamas: “Šventoji Dvasia nužengs ant tavęs, ir Aukščiausiojo jėga apgaubs tave; todėl ir gimęs iš tavęs bus šventas ir vadinamas Dievo Sūnumi.

³⁵Na ka whakahoki te anahera, ka mea ki a ia, Ka tae te Wairua Tapu ki runga ki a koe, ka taumarumaru iho te kaha o te Runga Rawa ki runga ki a koe: no reira hoki ka kiia te mea e whanau mai he tapu, ko te Tama a te Atua.

³⁶Tavo giminaitė Elžbieta, kuri buvo laikoma nevaisinga, pradėjo sūnų senatvėje, ir šis mėnuo yra šeštas jai,

³⁶Na, ko tou whanaunga, ko Erihapeti, kua hapu hoki ia i tona ruruhitanga, he tama; a koe te ono tenei o nga marama ki a ia, i kiia ra he pakoko.

³⁷nes Dievui nėra negalimų dalykų”.

³⁷Kahore hoki he kupu i ahu mai i te Atua i kore e whai mana.

³⁸Tada Marija atsakė: “Štai aš Viešpaties tarnaitė, tebūnie man pagal tavo žodį”. Ir angelas nuo jos pasitraukė.

³⁸Ano ra ko Meri, Ina, te pononga a te Ariki; kia peratia ahau me tau i korero ai. A mawehe atu ana te anahera i a ia.

³⁹Tomis dienomis Marija atsikėlusi skubiai iškeliavo į Judėjos kalnyno miestą.

³⁹¶ Na ka whakatika a Meri i aua ra, a haere kaika ana ki te whenua pukepuke ki tetahi pa o Hura;

⁴⁰Ji nuėjo į Zacharijo namus ir pasveikino Elžbietą.

⁴⁰A ka tomo ki te whare o Hakaraia, ka oha ki a Erihapeti.

⁴¹Vos tik Elžbieta išgirdo Marijos sveikinimą, suspurdėjo kūdikis jos įsčiose, o pati Elžbieta tapo kupina Šventosios Dvasios.

⁴¹A, no te rongonga o Erihapeti i te oha a Meri, ka koiri te tamaiti i roto i tona kopu; na kua ki a Erihapeti i te Wairua Tapu:

⁴²Ji balsiai sušuko ir tarė: “Palaiminta tu tarp moterų, ir palaimintas tavo įsčių vaisius!

⁴²A he nui tona reo ki te karanga, ka mea, Ka manaakitia koe i roto i nga wahine, ka manaakitia ano te hua o tou kopu.

⁴³Iš kur man tai, kad mano Viešpaties motina aplanko mane?!

⁴³No hea hoki tenei ki ahau, kia haere mai te whaea o toku Ariki ki ahau?

⁴⁴Štai vos tik tavo pasveikinimas pasiekė mano ausis, suspurdėjo iš džiaugsmo kūdikis mano įsčiose.

⁴⁴Na, pa kau mai te reo o tau oha ki oku taringa, ka oho te tamaiti i toku kopu i te hari.

⁴⁵Laiminga patikėjusi, nes išsipildys, kas Viešpaties jai pasakyta”.

⁴⁵Ka koa ano ia e whakapono ana: ka whakaritea hoki nga mea i korerotia ki a ia e te Ariki.

⁴⁶O Marija prabilo: “Mano siela šlovina Viešpatį,

⁴⁶A ka mea a Meri, Ka whakanui toku wairua i te Ariki,

⁴⁷ir mano dvasia džiaugiasi Dievu, savo Gelbėtoju,

⁴⁷E hari ana toku wairua ki te Atua, ki toku Kaiwhakaora;

⁴⁸nes Jis pažvelgė į nuolankią savo tarnaitę. Štai nuo dabar palaiminta mane vadins visos kartos,

⁴⁸Mona i titiro ki te iti o tana pononga; ta te mea hoki katahi ahau ka kiia e nga whakatupuranga katoa e haere ake nei, he wahine hari.

⁴⁹nes didžių dalykų padarė man Galingasis, ir šventas yra Jo vardas!

⁴⁹He nui hoki nga mahi a te Mea Kaha ki ahau; he tapu hoki tona ingoa.

⁵⁰Jis gailestingas iš kartos į kartą tiems, kurie Jo bijosi.

⁵⁰He mahi tohu tana ki te hunga e wehi ana ki a ia, ki tenei whakatupuranga, ki tenei whakatupuranga.

⁵¹Jis parodė savo rankos galybę ir išsklaidė išdidžios širdies žmones.

⁵¹Kua whakaputaina he kaha e ia, ara e tona ringa; nana te hunga whakakake i marara ai, i te whakaaro o o ratou ngakau.

⁵²Jis numėtė galiūnus nuo sostų ir išaukštino žemuosius.

⁵²Kua whakataka e ia nga piriniha i o ratou torona, a whakateiteitia ake ana te hunga iti.

⁵³Alkstančius gėrybėmis apdovanojo, turtuolius tuščiomis paleido.

⁵³Kua whakakiia e ia te hunga mate hiakai ki nga mea pai; kua tonoa kautia atu te hunga taonga.

⁵⁴Jis padėjo savo tarnui Izraeliui, prisimindamas gailestingumą,

⁵⁴Kua tautokona e ia a Iharaira, tana pononga, he whakamahara hoki ki tana mahi tohu;

⁵⁵kaip buvo žadėjęs mūsų protėviams­Abraomui ir jo palikuonims per amžius”.

⁵⁵Ki a Aperahama ratou ko tana whanau ake tonu atu, pera hoki me tana i korero ai ki o tatou matua.

⁵⁶Marija išbuvo su Elžbieta apie tris mėnesius ir sugrįžo į savo namus.

⁵⁶Na tata tonu ki te toru marama a Meri e noho ana ki a ia, a hoki ana ki tona whare.

⁵⁷Elžbietai atėjo metas gimdyti, ir ji susilaukė sūnaus.

⁵⁷¶ A ka rite te taima o Erihapeti e whanau ai; na ka whanau he tama.

⁵⁸Jos kaimynai ir giminės, išgirdę, kokį didį gailestingumą parodė jai Viešpats, džiaugėsi kartu su ja.

⁵⁸A ka rongo te hunga e noho tata ana, me ona whanaunga, kua whakanuia e te Ariki tona aroha ki a ia; na ka hari tahi me ia.

⁵⁹Aštuntą dieną jie susirinko berniuko apipjaustyti ir norėjo jį pavadinti tėvo vardu­Zachariju.

⁵⁹A i te waru o nga ra ka haere mai ratou ki te kokoti i te tamaiti; ka mea kia huaina e ratou ko Hakaraia, ko te ingoa o tona papa.

⁶⁰Atsakydama jo motina tarė: “O, ne! Jis vadinsis Jonas”.

⁶⁰Na ka whakahoki tona whaea, ka mea, Kahore; engari me hua ia ko Hoani.

⁶¹Jie jai sakė: “Bet niekas tavo giminėje neturi šito vardo”.

⁶¹Na ko ta ratou meatanga ki a ia, Ara, kahore tenei ingoa i huaina ki tetahi o ou whanaunga.

⁶²Jie ženklais paklausė tėvą, kaip jis norėtų pavadinti kūdikį.

⁶²Na ka ui ratou ki tona papa, he mea waitohu, ko wai tana e pai ai kia huaina ki a ia.

⁶³Šis, pareikalavęs rašomosios lentelės, užrašė: “Jo vardas­Jonas”. Ir visi stebėjosi.

⁶³Ka mea ia ki tetahi papa tuhituhi, a ka tuhituhi, ka mea, Ko Hoani hei ingoa mona. A miharo ana ratou katoa.

⁶⁴Tuoj pat atsivėrė jo lūpos, atsirišo liežuvis, ir jis kalbėjo, šlovindamas Dievą.

⁶⁴Na whai reo tonu iho tona mangai, ka matara tona arero, ka korero ia, ka whakapai ki te Atua.

⁶⁵Visus kaimynus apėmė baimė, ir po visą Judėjos kalnyną sklido kalbos apie šiuos įvykius.

⁶⁵A tau ana te wehi ki te hunga katoa e noho tata ana ki a ratou: ka korerotia enei mea katoa puta noa i te whenua pukepuke katoa o Huria.

⁶⁶Visi girdėjusieji dėjosi tai į širdį ir klausinėjo: “Kas gi bus iš to vaiko?” Ir Viešpaties ranka buvo su juo.

⁶⁶Na ka rongoatia enei mea e te hunga katoa i rangona ai ki roto ki o ratou ngakau, ka mea, He tamaiti aha ianei tenei? i a ia hoki te ringa o te Ariki.

⁶⁷Kūdikio tėvas Zacharijas tapo pilnas Šventosios Dvasios ir pranašavo:

⁶⁷¶ Na kua ki a Hakaraia, tona papa, i te Wairua tapu, ka poropiti, ka mea,

⁶⁸“Tebūna palaimintas Viešpats, Izraelio Dievas, kad aplankė savo tautą ir atnešė jai išvadavimą.

⁶⁸Kia whakapaingia te Ariki, te Atua o Iharaira; kua titiro mai hoki ia, kua hoko i tana iwi,

⁶⁹Jis iškėlė mums išgelbėjimo ragą savo tarno Dovydo namuose,

⁶⁹Kua whakaarahia ake e ia he haona whakaora mo tatou, i roto i te whare o Rawiri, o tana pononga;

⁷⁰kaip nuo senų senovės buvo skelbęs savo šventųjų pranašų lūpomis,

⁷⁰Ko tana hoki ia i korerotia e te mangai o ana poropiti tapu, no te timatanga mai ano o te ao:

⁷¹jog mus išgelbės nuo priešų ir iš rankos tų, kurie mūsų nekenčia,

⁷¹Hei whakaora i a tatou i o tatou hoa whawhai, i te ringa ano o te hunga katoa e kino ana ki a tatou;

⁷²tuo parodydamas mūsų protėviams gailestingumą ir atsimindamas savo šventąją sandorą,

⁷²Hei whakaputa i te mahi tohu ki o tatou tupuna, hei whakamahara ki tana kawenata tapu;

⁷³priesaiką, duotą mūsų tėvui Abraomui, jog leis mums,

⁷³Ki te oati i oati ai ia ki a Aperahama, ki to tatou tupuna,

⁷⁴išvaduotiems iš priešų, be baimės Jam tarnauti

⁷⁴Kia tukua mai e ia ki a tatou he ora i te ringa o o tatou hoa whawhai, kia mahi wehikore tatou ki a ia,

⁷⁵per visas mūsų gyvenimo dienas šventumu ir teisumu Jo akyse.­

⁷⁵I runga i te tapu, i te tika, ki tona aroaro, i nga ra katoa e ora ai tatou.

⁷⁶O tu, vaikeli, būsi vadinamas Aukščiausiojo pranašu, nes eisi pirma Viešpaties veido Jam kelio paruošti;

⁷⁶A ko koe, e tama, ka kiia ko te poropiti a te Runga Rawa: e haere hoki koe i te aroaro o te Ariki, hei whakapai i ona ara;

⁷⁷tu mokysi Jo žmones pažinti išgelbėjimą per jų nuodėmių atleidimą

⁷⁷Hei whakamatau i tana iwi ki te ora, i o ratou hara e murua ana;

⁷⁸ir širdingiausią mūsų Dievo gailestingumą, su kuriuo aplankė mus aušra iš aukštybių,

⁷⁸He mea hoki na te aroha, na te mahi tohu a to tatou Atua; na reira hoki i puta mai ai te puaotanga o runga ki a tatou,

⁷⁹kad apšviestų esančius tamsoje ir mirties šešėlyje, kad pakreiptų mūsų žingsnius į ramybės kelią”.

⁷⁹Hei whakamarama i te hunga e noho ana i te pouri, i te atarangi hoki o te mate, hei whakatika i o tatou waewae ki te huarahi o te rangimarie.

⁸⁰Kūdikis augo ir tvirtėjo dvasia. Jis gyveno dykumoje iki pat savo viešo pasirodymo Izraeliui dienos.

⁸⁰Na ka tupu taua tamaiti, a ka kaha haere tona wairua, a noho ana i nga koraha, taea noatia te ra e whakakitea ai ia ki a Iharaira.