¹Jėzus kalbėjo savo mokiniams: “Papiktinimai neišvengiami, bet vargas tam, per kurį jie ateina.

¹¶ Na ka mea ia ki ana akonga, E kore e taea te whakakahore te putanga o nga take he: otiia aue, te mate mo te tangata e puta ai!

²Jam būtų geriau, jei ant kaklo užkabintų girnų akmenį ir įmestų jūron, negu jis papiktintų nors vieną iš šitų mažutėlių.

²He nui te pai ki a ia ki te whakatarewatia ki tona kaki te kohatu mira kaihe, kia maka hoki ia ki te moana, a kia kaua e taka i a ia ki te he tetahi o enei mea nohinohi.

³Saugokitės! Jei tavo brolis nusideda prieš tave, sudrausk jį ir, jeigu jis atgailauja, atleisk jam.

³Kia tupato ki a koutou: ki te hara tou teina ki a koe, riria; a ki te ripeneta, murua tona.

⁴Jei jis septynis kartus per dieną tau nusidėtų ir septynis kartus kreiptųsi į tave, sakydamas: ‘Atgailauju’,­atleisk jam”.

⁴A ki te whitu nga haranga ki a koe i te ra kotahi, a ka whitu ona hokinga mai ki a koe, a ka mea, E ripeneta ana ahau; murua tona.

⁵Apaštalai tarė Viešpačiui: “Sustiprink mūsų tikėjimą”.

⁵A ka mea nga apotoro ki te Ariki, Whakanuia to matou whakapono.

⁶O Viešpats atsakė: “Jei turėtumėte tikėjimą kaip garstyčios grūdelį, galėtumėte sakyti šitam šilkmedžiui: ‘Išsirauk ir pasisodink jūroje’,­ir jis paklausytų jūsų”.

⁶Na ka mea te Ariki, Ki te mea he whakapono to koutou, me te pua nani te rahi, ka mea koutou ki tenei hikamaina, Kia ranga atu koe, kia whakatokia ki te moana; na ka rongo ki a koutou.

⁷“Kas iš jūsų, turėdamas ariantį ar ganantį vergą, jam grįžus iš lauko, sakys: ‘Tuojau sėsk prie stalo’?

⁷Na, ko wai o koutou he pononga tana e parau ana, e tiaki ana ranei i nga hipi, e mea atu ki a ia, i tona hokinga mai i te mara, haere tonu mai, ka noho ki te kai?

⁸Argi nesakys jam: ‘Paruošk man vakarienę. Susijuosk ir patarnauk, kol aš valgysiu ir gersiu, o paskui tu pavalgysi ir atsigersi’?

⁸A e kore e mea ki a ia, Taka he hapa maku, ka whitiki ai i a koe, ka tuari mai ki ahau, kia mutu ra taku kai, taku inu; a muri iho ka kai ai koe, ka inu ai?

⁹Argi vergui dėkojama, kad jis atliko tai, kas jam liepta? Nemanau.

⁹E whakawhetai oti ia ki taua pononga, mona i mea i nga mea i whakahaua ai ia?

¹⁰Taigi jūs, atlikę visa, kas jums pavesta, sakykite: ‘Esame nenaudingi vergai. Padarėme, ką privalėjome padaryti’ ”.

¹⁰Waihoki ko koutou, ka oti nga mea katoa i whakahaua ai koutou, ka ki atu, He pononga huakore matou; ko ta matou i mea ai ko te mea ano i whakaritea kia mahia e matou.

¹¹Keliaujant į Jeruzalę, teko Jėzui eiti tarp Samarijos ir Galilėjos.

¹¹¶ Na, i a ratou e haere ana ki Hiruharama, ka haere ia ra waenganui o Hamaria, o Kariri.

¹²Jam įeinant į vieną kaimą, Jį pasitiko dešimt raupsuotų vyrų. Jie sustojo atstu

¹²A, i a ia e tomo ana ki tetahi kainga, kotahi tekau nga tangata i tutaki ki a ia, he repera, na, ka tu mai ratou i tawhiti:

¹³ir garsiai šaukė: “Jėzau, Mokytojau, pasigailėk mūsų!”

¹³Ka karanga, ka mea, E kara, e Ihu, kia aroha ki a matou.

¹⁴Pamatęs juos, Jis tarė: “Eikite, pasirodykite kunigams!” Ir beeidami jie pasveiko.

¹⁴A, i tona kitenga atu, ka mea ki a ratou, Haere, kia kite nga tohunga i a koutou. A i a ratou e haere ana, na kua ma.

¹⁵Vienas iš jų, patyręs, kad išgijo, sugrįžo atgal, garsiai garbindamas Dievą.

¹⁵A, no te kitenga o tetahi o ratou kua ora ia, ka hoki, a he rahi tona reo ki te whakakororia i te Atua.

¹⁶Jis dėkodamas parpuolė Jėzui po kojų. Tai buvo samarietis.

¹⁶A takoto tapapa ana ia ki ona waewae, ka whakawhetai ki a ia: a no Hamaria ia.

¹⁷Jėzus paklausė: “Argi ne dešimt pasveiko? Kur dar devyni?

¹⁷A ka oho atu a Ihu, ka mea, Kihai ranei te tekau i whakarangia? a kei hea nga tokoiwa?

¹⁸Ar neatsirado nė vieno, kuris grįžtų atiduoti Dievui garbę, išskyrus šitą svetimtautį?”

¹⁸Heoi ano nga mea i kitea e hoki mai ana ki te homai i te kororia ki te Atua, ko tenei tangata iwi ke.

¹⁹Ir tarė jam: “Kelkis, eik! Tavo tikėjimas išgydė tave”.

¹⁹Na ka mea ia ki a ia, Whakatika, haere: na tou whakapono koe i ora ai.

²⁰Fariziejų paklaustas, kada ateis Dievo karalystė, Jėzus atsakė: “Dievo karalystė neateina regimai.

²⁰¶ A, i te uinga a nga Parihi ki a ia, ko a hea puta mai ai te rangatiratanga o te Atua, ka whakahoki ia ki a ratou, ka mea, E kore e kitea te putanga mai o te rangatiratanga o te Atua:

²¹Niekas nepasakys: ‘Žiūrėk, ji čia’, arba: ‘Žiūrėk, ji ten!’ Nes štai Dievo karalystė yra tarp jūsų”.

²¹E kore ano ratou e mea, Na, tenei! na, tera! kei roto hoki i a koutou te rangatiratanga o te Atua:

²²Ir Jis tarė mokiniams: “Ateis dienos, kai norėsite išvysti bent vieną Žmogaus Sūnaus dieną, ir nepamatysite.

²²A ka mea ia ki nga akonga, Tera e tae mai nga ra e hiahia ai koutou kia kite i tetahi o nga ra o te Tama a te tangata, a e kore koutou e kite.

²³Jums sakys: ‘Žiūrėkite čia! Žiūrėkite ten!’­Nesekite jais ir neikite paskui juos.

²³A e mea ratou ki a koutou, Na, tenei; na, tera: kaua e haere atu, kaua e aru atu.

²⁴Kaip tvykstelėjęs žaibas nušviečia viską nuo vieno dangaus pakraščio iki kito, taip savo dieną pasirodys ir Žmogaus Sūnus.

²⁴Ka rite hoki ki te uira e hoko mai ana i tetahi wahi i raro o te rangi: a tiaho atu ana ki tetahi atu wahi i raro o te rangi; e pera ano te Tama a te tangata a tona ra.

²⁵Bet pirmiau Jis turės daug iškentėti ir būti šitos kartos atmestas.

²⁵Otiia ko te tikanga tenei kia maha nga mamae mona i mua, kia whakakinongia ano hoki e tenei whakatupuranga.

²⁶Kaip buvo Nojaus dienomis, taip bus ir Žmogaus Sūnaus dienomis.

²⁶Ka rite hoki ki nga ra i a Noa nga ra o te Tama a te tangata.

²⁷Jie valgė, gėrė, tuokėsi ir tuokė, kol atėjo diena, kai Nojus įlipo į laivą. Tada užėjo tvanas ir visus sunaikino.

²⁷E kai ana ratou, e inu ana, e marena ana, e tukua ana ki te marena, taea noatia te ra i tomo ai a Noa ki te aaka, a, ko te putanga mai o te waipuke, na whakangaromia katoatia ratou.

²⁸Taip pat buvo ir Loto dienomis. Jie valgė ir gėrė, pirko ir pardavinėjo, sodino ir statė.

²⁸Ka rite ano hoki ki nga ra i a Rota; e kai ana ratou, e inu ana, e hoko mai ana, e hoko atu ana, e whakato ana, e hanga whare ana.

²⁹O tą dieną, kada Lotas paliko Sodomą, iš dangaus krito ugnis ir siera ir visus sunaikino.

²⁹Heoi i te ra i puta mai ai a Rota i Horoma, ka uaina he kapura, he whanariki i te rangi, na whakangaromia katoatia ratou.

³⁰Šitaip bus ir tą dieną, kai pasirodys Žmogaus Sūnus.

³⁰Ka pera ano a te ra e whakakitea ai te Tama a te tangata.

³¹Kas tą dieną bus ant stogo, o jo daiktai viduje, tenelipa žemyn jų pasiimti, o kas laukuose, tenegrįžta namo.

³¹I taua ra, kei runga tetahi i te whare, me ona taonga hoki i roto i te whare, kaua ia e heke iho ki te tiki i aua mea: ko te tangata hoki i te mara, kaua ia e hoki atu ki nga mea o muri.

³²Prisiminkite Loto žmoną!

³²Kia mahara ki te wahine a Rota.

³³Kas stengsis išgelbėti savo gyvybę, tas ją praras, o kas ją praras, tas atgaivins ją.

³³Ki te whai tetahi kia ora ia, ka mate ano ia; ki te mate tetahi, ka ora ano ia.

³⁴Sakau jums: tą naktį dviese miegos vienoje lovoje, ir vienas bus paimtas, o kitas paliktas.

³⁴Ko taku kupu tenei ki a koutou, I taua po tokorua i te moenga kotahi; kotahi e tangohia, kotahi e waiho.

³⁵Dvi mals drauge, ir viena bus paimta, o kita palikta.

³⁵Tokorua nga wahine e huri ana; kotahi e tangohia, kotahi e waiho.

³⁶Du bus lauke, ir vienas bus paimtas, kitas paliktas”.

³⁶Tokorua nga tangata i te mara; kotahi e tangohia, kotahi e waiho.

³⁷Tada jie atsiliepė: “O kurgi, Viešpatie?” Jis atsakė: “Kur tik bus lavonų, ten sulėks ir maitvanagiai”.

³⁷Na ka whakahoki ratou, ka mea ki a ia, Ko hea, e te Ariki? Ka mea ia ki a ratou, Ko te wahi i te tupapaku, ko reira huihui ai nga ekara.