¹Kartą, kai minios veržėsi prie Jo klausytis Dievo žodžio, Jis stovėjo prie Genezareto ežero

¹¶ A, i te mano e aki ana ki a ia ki te whakarongo ki te kupu a te Atua, na e tu ana ia i te taha o te roto o Kenehareta,

²ir pamatė dvi valtis, stovinčias prie ežero kranto. Žvejai buvo išlipę iš jų ir plovė tinklus.

²Na ka kite ia i etahi kaipuke e rua e tu ana i te taha o te roto: ko nga kaihao ia kua riro i runga, e horoi ana i a ratou kupenga.

³Įlipęs į vieną valtį, kuri buvo Simono, Jis paprašė truputį atsistumti nuo kranto ir atsisėdęs mokė minias iš valties.

³Na ka eke ia ki tetahi o nga kaipuke, ki te Haimona, ka mea ki a ia kia neke atu ki waho tata. Na noho ana ia, whakaakona ana e ia te mano i runga i te kaipuke.

⁴Baigęs kalbėti, Jis tarė Simonui: “Irkis į gilumą ir išmeskite tinklus valksmui”.

⁴A ka mutu tana korero, ka mea ia ki a Haimona, Neke atu ki te wahi hohonu, ka tuku ai i a koutou kupenga ki te hao.

⁵Simonas Jam atsakė: “Mokytojau, visą naktį vargę, mes nieko nesugavome, bet dėl Tavo žodžio užmesiu tinklą”.

⁵Na ka whakahoki a Haimona, ka mea ki a ia, E kara, mahi noa matou i te po roa nei, te mau tetahi: heoi nau na te kupu me tuku e ahau te kupenga.

⁶Tai padarę, jie užgriebė didelę daugybę žuvų, kad net jų tinklas pradėjo trūkinėti.

⁶A, no ta ratou meatanga i tenei, he mano tini nga ika i mau i a ratou: ka whakapakaru ta ratou kupenga.

⁷Jie pamojo savo bendrininkams, buvusiems kitoje valtyje, atplaukti į pagalbą. Tie atplaukė ir pripildė žuvų abi valtis, kad jos beveik skendo.

⁷Na ka tawhiri ratou ki o ratou hoa i tera o nga kaipuke kia hoe mai hei hoa mo ratou. A, i to ratou taenga mai, whakakiia ana nga kaipuke e rua, no ka whakatotohu.

⁸Tai matydamas, Simonas Petras puolė Jėzui po kojų, sakydamas: “Pasitrauk nuo manęs, Viešpatie, nes aš­nusidėjėlis!”

⁸Otiia, no te kitenga o Haimona Pita, ka hinga iho ki nga turi o Ihu, ka mea, Mawehe atu i ahau, e te Ariki, he tangata hara hoki ahau.

⁹Mat jį ir visus draugus apėmė nuostaba dėl to valksmo žuvų, kurias jie sugavo;

⁹Mau tonu hoki tona miharo me to ona hoa katoa, ki te haonga o nga ika i haoa nei e ratou:

¹⁰taip pat Zebediejaus sūnus Jokūbą ir Joną, kurie buvo Petro bendrai. O Jėzus tarė Simonui: “Nebijok! Nuo šiol žmones žvejosi”.

¹⁰I pera ano hoki a Hemi raua ko Hoani, he tama raua na Heperi, he hoa hoki no Haimona. Na ka mea a Ihu ki a Haimona, Kaua e mataku; i enei wa e takoto ake nei ka hao tangata koe.

¹¹Išvilkę į krantą valtis, jie viską paliko ir nusekė paskui Jį.

¹¹A ka whakauria nga kaipuke ki uta, mahue ake nga mea katoa i a ratou, a aru ana i a ia.

¹²Jam esant viename mieste, atėjo vyras, visas raupsuotas. Pamatęs Jėzų, jis parpuolė ant žemės ir maldavo: “Viešpatie, jei nori, gali mane apvalyti!”

¹²¶ Na, i a ia i tetahi o nga pa, na ko etahi tangata kapi tonu i te repera; a, i tona kitenga i a Ihu, ka takoto tapapa, ka inoi ki a ia, ka mea, E te Ariki, ki te pai koe, e taea ahau e koe te mea kia ma.

¹³Jėzus, ištiesęs ranką, palietė raupsuotąjį ir tarė: “Noriu, būk švarus!” Ir iškart raupsai pranyko.

¹³Na ka totoro tona ringa, ka pa ki a ia, ka mea, E pai ana ahau: kia ma koe. A mutu tonu ake tona repera.

¹⁴Jėzus jam liepė niekam šito nepasakoti: “Tik nueik, pasirodyk kunigui ir atiduok auką už pagijimą, kaip Mozės įsakyta, jiems paliudyti”.

¹⁴A ka whakatupato ia i a ia kia kaua e korerotia ki te tangata; Engari haere, kia kite te tohunga i a koe, kawea atu hoki mo tou whakamakanga nga mea i whakaritea e Mohi, hei mea whakaatu ki a ratou.

¹⁵Tačiau garsas apie Jį sklido vis plačiau, ir didelės minios rinkdavosi Jo pasiklausyti bei pagyti nuo savo ligų.

¹⁵Heoi tino paku atu ana tona rongo: he tokomaha noa atu hoki i huihui ki te whakarongo, kia whakaorangia ai e ia o ratou ngoikoretanga.

¹⁶O Jis pasitraukdavo į dykvietes melstis.

¹⁶Otira haere ana ia, ko ia anake ki te koraha ki te inoi.

¹⁷Vieną dieną, kai Jis mokė žmones, ten sėdėjo fariziejų bei Įstatymo mokytojų, susirinkusių iš visų Galilėjos ir Judėjos kaimų bei Jeruzalės. Ir ten buvo Viešpaties jėga, kad gydytų žmones.

¹⁷¶ A i tetahi o aua ra, e whakaako ana ia, me te noho ano nga Parihi me nga kaiwhakaako o te ture, i haere mai nei i nga kainga katoa o Kariri, o Huria, o Hiruharama: i reira ano te kaha o te Ariki hei whakaora i a ratou.

¹⁸Štai vyrai neštuvais atnešė paralyžiuotą žmogų. Jie bandė jį įnešti į vidų ir paguldyti priešais Jėzų.

¹⁸Na ka kawea mai e etahi tangata i runga i te moenga tetahi tangata, he pararutiki: mea noa ratou kia kawea ia ki roto, kia whakatakotoria ki tona aroaro.

¹⁹Nerasdami pro kur įnešti dėl žmonių gausybės, jie užlipo ant stogo ir, praardę jį, nuleido ligonį kartu su neštuvais žemyn ties Jėzumi.

¹⁹A, i te korenga e kitea e ratou he huarahi hei kawenga mai ia ia ki roto, i te mano o te tangata, ka kakea te whare, a tukua iho ana ia ra nga taera, me te moenga ano, ki waenganui, ki te aroaro o Ihu.

²⁰Matydamas jų tikėjimą, Jis tarė: “Žmogau, tavo nuodėmės tau atleistos!”

²⁰A, i tona kitenga i to ratou whakapono, ka mea ia ki a ia, E hoa, ka oti ou hara te muru.

²¹Tada Rašto žinovai ir fariziejai pradėjo svarstyti: “Kas per vienas šitas piktžodžiaujantis? Kas gali atleisti nuodėmes, jei ne vienas Dievas?”

²¹Na ka anga ka whakaaroaro nga karaipi me nga Parihi, ka mea, Ko wai tenei nana nga kupu kohukohu? Ko wai hei muru hara? ko te Atua anake.

²²Jėzus, supratęs jų mintis, prabilo: “Kodėl taip svarstote savo širdyse?

²²Otira i mohio a Ihu ki a ratou whakaaroaronga, ka oho, ka mea ki a ratou, He aha ta koutou e whakaaroaro na i roto i o koutou ngakau?

²³Kas lengviau­ar pasakyti: ‘Tavo nuodėmės tau atleistos’, ar pasakyti: ‘Kelkis ir vaikščiok’?

²³Ko tehea te mea takoto noa, ko te mea, Ka oti ou hara te muru; ko te mea ranei, Whakatika haere?

²⁴O kad žinotumėte Žmogaus Sūnų turint žemėje valdžią atleisti nuodėmes,­čia Jis tarė paralyžiuotajam,­sakau tau: kelkis, imk savo gultą ir eik namo!”

²⁴Otiia kia matau ai koutou he mana muru hara to te Tama a te tangata i runga i te whenua, ka mea ia ki te pararutiki, Ko taku kupu tenei ki a koe, Whakatika, tangohia ake tou moenga, haere ki tou whare.

²⁵Tas tuojau atsikėlė jų akivaizdoje, pasiėmė neštuvus ir, šlovindamas Dievą, nuėjo namo.

²⁵Na whakatika tonu ake ia i to ratou aroaro, tangohia ake ana te mea i takoto ai ia, haere ana ki tona whare, a me te whakakororia i te Atua.

²⁶Visi didžiai stebėjosi ir šlovino Dievą. Apimti baimės, jie kalbėjo: “Šiandien matėme stebinančių dalykų!”

²⁶Na miharo ana ratou katoa, ka whakakororia i te Atua, ki tonu hoki ratou i te mataku, ka mea, Puta ke nga mea i kite nei tatou inaianei.

²⁷Po to išėjęs Jis pastebėjo muitininką, vardu Levį, sėdintį muitinėje, ir jam tarė: “Sek paskui mane!”

²⁷¶ A, i muri i enei mea, ka haere ia, ka kite i tetahi pupirikana, ko Riwai te ingoa, e noho ana i te wahi tango takoha: ka mea ki a ia, Arumia mai ahau.

²⁸Tas atsikėlė ir, viską palikęs, nusekė paskui Jį.

²⁸Na whakarerea ake e ia nga mea katoa, whakatika ana, aru ana i a ia.

²⁹Levis savo namuose iškėlė Jam didelį pokylį. Prie stalo susirinko gausus būrys muitininkų ir kitų svečių.

²⁹Na ka taka e Riwai he hakari nui mana i tona whare: he tokomaha hoki nga pupirikana me nga tangata ke i noho tahi ratou.

³⁰Rašto žinovai ir fariziejai murmėjo ir prikaišiojo Jėzaus mokiniams: “Kodėl jūs valgote ir geriate su muitininkais ir nusidėjėliais?”

³⁰Na ka amuamu nga Parihi me o ratou karaipi ki ana akonga, ka mea He aha koutou ka kai tahi ai, ka inu tahi ai me nga pupirikana, me nga tangata hara?

³¹Jėzus jiems atsakė: “Ne sveikiesiems reikia gydytojo, bet ligoniams.

³¹Na ka whakahoki a Ihu, ka mea ki a ratou, Kahore he aha o nga tangata ora e meatia ai e te rata, engari o te hunga e mate ana.

³²Aš atėjau šaukti ne teisiųjų, bet nusidėjėlių atgailai”.

³²Kihai ahau i haere mai ki te karanga i te hunga tika, engari i te hunga hara, kia ripeneta.

³³Tada jie sakė Jam: “Kodėl Jono mokiniai dažnai pasninkauja ir meldžiasi, taip pat ir fariziejų mokiniai, o Tavieji valgo ir geria?”

³³Na ka mea ratou ki a ia, Ko nga akonga a Hoani hono tonu te nohopuku, te inoi, me nga akonga ano a nga Parihi; ko au ia e kai ana, e inu ana.

³⁴Jėzus jiems atsakė: “Argi galite versti pasninkauti vestuvininkus, kol su jais yra jaunikis?

³⁴Na ko te meatanga a Ihu ki a ratou, E taea ranei e koutou te mea kia nohopuku nga tama o te whare marena, i te mea kei a ratou te tane marena hou?

³⁵Ateis dienos, kai jaunikis bus iš jų atimtas, ir tada, tomis dienomis, jie pasninkaus”.

³⁵Na, tera e tae mai nga ra; a, ina tangohia te tane marena hou i a ratou, katahi ratou ka nohopuku i aua ra.

³⁶Jėzus dar pasakė jiems palyginimą: “Niekas neplėšia lopo iš naujo drabužio ir nesiuva jo ant seno. Nes ir naująjį jis suplėšytų, ir senajam netiktų lopas iš naujojo.

³⁶I korerotia ano e ia tetahi kupu whakarite ki a ratou; E kore e haea e te tangata tetahi wahi o te kahu hou hei papaki mo te kahu tawhito; kei pakaru te mea hou, a e kore te papaki i tangohia i te mea hou e hangai ki te mea tawhito.

³⁷Taip pat niekas nepila jauno vyno į senus vynmaišius. Jaunas vynas suplėšytų vynmaišius, pats ištekėtų, ir vynmaišiai niekais nueitų.

³⁷E kore hoki te tangata e riringi i te waina hou ki nga ipu tawhito; kei pakaru nga ipu i te waina hou, na ka maringi, a kore ake nga ipu.

³⁸Jauną vyną reikia pilti į naujus vynmaišius, ir tada abeji išsilaiko.

³⁸Engari me riringi te waina hou ki nga ipu hou.

³⁹Ir niekas, gėręs seno vyno, nenori jauno; jis sako: ‘Senasis geresnis!’ ”

³⁹Ka inu hoki te tangata i te waina tawhito, e kore ia e hiahia ki te mea hou: e mea hoki ia, Erangi te mea tawhito.