¹Po kelių dienų Jėzus vėl atėjo į Kafarnaumą. Žmonės, išgirdę Jį esant namuose,

¹¶ A, i a ia i tomo ai ano ki Kaperenauma i etahi ra mai, ka rangona kei te whare ia.

²nedelsiant susirinko, ir taip gausiai, jog nė prie durų nebeliko vietos. O Jis skelbė jiems žodį.

²Na ka hui mai te tini o te tangata, kahore rawa he wahi e o ai ratou, hore rawa i te taha o te kuwaha; a ka korerotia e ia te kupu ki a ratou.

³Tada keturi vyrai atnešė pas Jį paralyžiuotą žmogų.

³Ka haere mai hoki etahi, ka kawe mai i tetahi pararutiki ki a ia, tokowha ki te kauhoa.

⁴Negalėdami dėl minios prinešti jo prie Jėzaus, jie praplėšė stogą namo, kur Jis buvo, ir, padarę skylę, nuleido žemyn neštuvus, ant kurių gulėjo paralyžiuotasis.

⁴A, te taea te whakatata ki a ia i te mano hoki, ka pokaia te tuanui o te wahi i noho ai ia: a, ka oti te wawahi, ka tukua iho te moenga i takoto ai te pararutiki.

⁵Išvydęs jų tikėjimą, Jėzus tarė paralyžiuotajam: “Sūnau, atleidžiamos tau tavo nuodėmės!”

⁵A, no te kitenga o Ihu i to ratou whakapono, ka mea ia ki te pararutiki, E tama, ka oti ou hara te muru.

⁶Tenai sėdėjo keletas Rašto žinovų ir svarstė savo širdyse:

⁶Na i reira etahi o nga karaipi e noho ana, e whakaaroaro ana i roto i o ratou ngakau,

⁷“Kodėl Jis taip piktžodžiauja? Kas gali atleisti nuodėmes, jei ne vienas Dievas?!”

⁷He aha enei kupu kohukohu a tenei tangata? ko wai hei muru hara, kotahi tonu ko te Atua anake?

⁸Jėzus, iš karto savo dvasia supratęs jų mintis, tarė: “Kam taip svarstote savo širdyse?

⁸Na mohio tonu a Ihu i roto i tona wairua, e penei ana o ratou whakaaro i roto i a ratou, a ka mea ia ki a ratou, He aha koutou ka whakaaroaro ai i enei mea i roto i o koutou ngakau?

⁹Kas lengviau­ar pasakyti paralyžiuotam: ‘Tau atleidžiamos nuodėmės’, ar liepti: ‘Kelkis, imk neštuvus ir vaikščiok’?

⁹Ko tehea te mea takoto noa, ko te mea ki te pararutiki, Ka oti ou hara te muru; ko te mea ranei, Whakatika, tangohia ake tou moenga, haere?

¹⁰Bet, kad žinotumėte Žmogaus Sūnų turintį valdžią atleisti žemėje nuodėmes,­čia Jis tarė paralyžiuotajam,­

¹⁰Otira, kia matau ai koutou he mana muru hara to te Tama a te tangata i runga i te whenua, ka mea ia ki te pararutiki,

¹¹sakau tau: kelkis, imk savo neštuvus ir eik namo!”

¹¹Ko taku kupu tenei ki a koe, Whakatika, tangohia ake tou moenga, haere ki tou whare.

¹²Šis tuojau atsikėlė ir, visiems matant, pasiėmęs neštuvus, išėjo. Visi stebėjosi ir garbino Dievą, sakydami: “Tokių dalykų mes niekad nesame matę”.

¹²Na whakatika tonu ake ia, a tangohia ake ana tona moenga, haere atu ana i te aroaro o ratou katoa: no ka miharo ratou katoa ka whakakororia i te Atua, ka mea, Kahore ano tatou i kite noa i te penei.

¹³Jėzus vėl nuėjo į paežerę. Didelė minia rinkosi prie Jo, ir Jis juos mokė.

¹³¶ A haere atu ana ia i te taha o te moana; na ka tae te mano katoa ki a ia, a ka whakaakona ratou e ia.

¹⁴Praeidamas Jis pamatė Levį, Alfiejaus sūnų, sėdintį muitinėje, ir tarė jam: “Sek paskui mane!” Šis atsikėlė ir nusekė paskui Jį.

¹⁴A, i ia e haere ana, ka kite ia i a Riwai tama a Arapiu e noho ana i te wahi tango takoha, ka mea ki a ia, Arumia ahau. Na whakatika ana ia, aru ana i a ia,

¹⁵Kai Jėzus Levio namuose valgė, drauge prie stalo su Jėzumi ir mokiniais sėdėjo daug muitininkų bei nusidėjėlių, nes tokių buvo daug ir jie sekė paskui Jį.

¹⁵A, i a ia e noho ana i tona whare, he tokomaha nga pupirikana me nga tangata hara e noho tahi ana ki a Ihu ratou ko ana akonga: he tokomaha hoki ratou, a i aru i a ia.

¹⁶Rašto žinovai ir fariziejai, išvydę Jį valgantį su muitininkais ir nusidėjėliais, klausė Jo mokinių: “Kodėl Jis valgo su muitininkais ir nusidėjėliais?”

¹⁶A, no te kitenga o nga karaipi a nga Parihi i a ia e kai tahi ana me nga pupirikana, me nga tangata hara, ka mea ki ana akonga, Kei te kai tahi ia, kei te inu tahi me nga pupirikana me nga tangata hara.

¹⁷Tai išgirdęs, Jėzus atsiliepė: “Ne sveikiesiems reikia gydytojo, bet ligoniams! Aš atėjau šaukti ne teisiųjų, bet nusidėjėlių atgailai”.

¹⁷A, i te rongonga o Ihu, ka mea ia ki a ratou, Kahore he aha o nga tangata ora e meatia ai e te rata, engari o te hunga e mate ana: kihai hoki ahau i haere mai ki te karanga i te hunga tika, engari i te hunga hara.

¹⁸Jono mokiniai ir fariziejai pasninkavo. Jie atėję klausė Jėzų: “Kodėl Jono ir fariziejų mokiniai pasninkauja, o Tavieji ne?”

¹⁸¶ Na kei te nohopuku nga akonga a Hoani ratou ko a nga Parihi: a ka haere mai ratou, ka mea ki a ia, He aha nga akonga a Hoani me a nga Parihi ka nohopuku ai, tena ko au akonga kahore e nohopuku?

¹⁹Jėzus atsakė: “Argi gali vestuvininkai pasninkauti, kol su jais yra jaunikis? Kol jie turi su savim jaunikį, jie negali pasninkauti.

¹⁹Na ka mea a Ihu ki a ratou, E ahei ranei nga tama o te whare marena te nohopuku i te mea kei a ratou te tane marena hou? e kore ratou e ahei te nohopuku i nga wa kei a ratou nei te tane marena hou.

²⁰Bet ateis dienos, kai jaunikis bus iš jų atimtas, ir tada, tomis dienomis, jie pasninkaus.

²⁰Na tera e tae mai nga ra e tangohia ai te tane marena hou i a ratou, katahi ratou ka nohopuku i aua ra.

²¹Niekas nesiuva lopo iš naujo audinio ant sudėvėto drabužio; antraip naujasis atplėštų nuo senojo gabalą, ir pasidarytų dar didesnė skylė.

²¹E kore e tuia e te tangata tetahi wahi o te kahu hou, hei papaki mo te kahu tawhito; kei riro tetahi wahi o te kahu tawhito i tona whakakapi hou, a ka nui rawa te pakaru.

²²Taip pat niekas nepila jauno vyno į senus vynmaišius. Antraip vynas suplėšytų vynmaišius, ir nueitų niekais ir vynas, ir vynmaišiai. Jaunam vynui būtini nauji vynmaišiai!”

²²E kore hoki e ringihia e te tangata te waina hou ki nga ipu tawhito: kei pakaru nga ipu i te waina hou, a ka maringi te waina, kore ake nga ipu: engari me riringi te waina hou ki nga ipu hou.

²³Sabato dieną Jėzus ėjo per javų lauką, ir Jo mokiniai eidami skabė varpas.

²³A, i a ia e haere ana i waenga witi i te hapati, ka anga ana akonga ka ka kato haere i nga puku witi.

²⁴Fariziejai Jam sakė: “Žiūrėk, kodėl jie daro per sabatą tai, kas draudžiama?”

²⁴Na ka mea nga Parihi ki a ia, Na, he aha ratou ka mahi ai i te mea e kore e tika i te hapati?

²⁵Jėzus atsakė: “Nejaugi niekad neskaitėte, ką prireikus padarė Dovydas, kai jis ir jo palydovai neturėjo maisto ir buvo išalkę?

²⁵A ka mea ia ki a ratou, Kahore ano koutou i kite noa i ta Rawiri i mea ai, i a ia e ngaua ana e te hiakai, ratou ko ona hoa?

²⁶Prie vyriausiojo kunigo Abjataro jis įėjo į Dievo namus ir valgė padėtinės duonos ir davė savo palydovams, nors niekam neleistina jos valgyti, tik kunigams”.

²⁶I tona tomokanga ki te whare o te Atua i nga ra o Apiata tohunga nui, a kainga ana e ia nga taro aroaro, nga mea kihai nei i tika kia kainga, ma nga tohunga anake, a hoatu ana e ia ki ona hoa?

²⁷Ir pridūrė: “Sabatas padarytas žmogui, o ne žmogus sabatui;

²⁷I mea ano ia ki a ratou, Hei mea mo te tangata te hapati, ehara i te mea ko te tangata mo te hapati,

²⁸taigi Žmogaus Sūnus yra ir sabato Viešpats”.

²⁸Waihoki ko te Tama a te tangata te Ariki o te hapati.