¹Kai Jėzus leidosi nuo kalno, Jį sekė didelės minios.

¹¶ A, no ka heke iho ia i te maunga, he rahi te hui i aru i a ia.

²Ir štai priėjo raupsuotasis ir, pagarbinęs Jį, sakė: “Viešpatie, jei nori, Tu gali mane padaryti švarų”.

²Na ka haere tetahi repera, ka koropiko ki a ia, ka mea, E te Ariki, ki te pai koe, e taea ahau e koe te mea kia ma.

³Jėzus ištiesė ranką, palietė jį ir tarė: “Noriu, būk švarus!” Ir tuojau raupsai išnyko.

³A ka totoro te ringa o Ihu, ka pa ki a ia, ka mea, E pai ana ahau; kia ma koe. A ma tonu iho tona repera.

⁴Jėzus pasakė jam: “Žiūrėk, niekam nepasakok, bet eik pasirodyti kunigui ir paaukok Mozės įsakytą atnašą jiems paliudyti”.

⁴Katahi ka mea a Ihu ki a ia, Kia mahara, kei korerotia ki te tangata; erangi haere, kia kite te tohunga i a koe, mauria atu hoki te whakahere i whakaritea e Mohi, hei mea whakaatu ki a ratou.

⁵Jėzui sugrįžus į Kafarnaumą, prie Jo priėjo šimtininkas, maldaudamas:

⁵¶ A, no ka tae a Ihu ki Kaperenauma, ka haere ki a ia tetahi keneturio, ka inoi ki a ia,

⁶“Viešpatie, mano tarnas guli namie paralyžiuotas ir baisiai kankinasi”.

⁶Ka mea, E te Ariki, ko taku pononga kei te whare e takoto ana, he pararutiki, e ngaua kinotia ana.

⁷Jėzus jam tarė: “Einu ir išgydysiu jį”.

⁷A ka mea a Ihu ki a ia, Ka haere ahau ki te whakaora i a ia.

⁸Šimtininkas atsakė: “Viešpatie, nesu vertas, kad užeitum po mano stogu, bet tik tark žodį, ir mano tarnas pasveiks.

⁸Na ko te whakahokinga a te keneturio, ko te meatanga, E te Ariki, ehara ahau i te tikanga tangata e haere ake ai koe ki raro i toku tuanui; engari kia puaki kau tau kupu, a ka ora taku pononga.

⁹Juk ir aš, būdamas valdinys, turiu sau pavaldžių kareivių. Sakau vienam: ‘Eik!’, ir jis eina; sakau kitam: ‘Ateik!’, ir jis ateina; sakau tarnui: ‘Daryk tai!’, ir jis daro”.

⁹He tangata hoki ahau e whakahaua ana, he hoia ano aku hei whakahaunga maku: ka mea ahau ki tenei, Haere, na ka haere ia; ki tetahi, Haere mai, a ka haere mai; ki taku pononga hoki, Meatia tenei, a ka meatia e ia.

¹⁰Tai girdėdamas, Jėzus stebėjosi ir kalbėjo einantiems iš paskos: “Iš tiesų sakau jums: net Izraelyje neradau tokio tikėjimo!

¹⁰A, no te rongonga o Ihu, ka miharo, ka mea ki te hunga e aru ana, He pono taku e mea nei ki a koutou, Kahore ahau i kite noa i te whakapono hei rite mo tenei te nui i roto i a Iharaira.

¹¹Todėl sakau jums: daugelis ateis iš rytų ir vakarų ir susės dangaus karalystėje su Abraomu, Izaoku ir Jokūbu.

¹¹Ko taku kupu ano tenei ki a koutou, He tokomaha e haere mai i te rawhiti, i te hauauru, a e noho tahi i a Aperahama, i a Ihaka, i a Hakopa, ki te rangatiratanga o te rangi:

¹²O karalystės vaikai bus išmesti laukan į tamsybes. Ten bus verksmas ir dantų griežimas”.

¹²Ko nga tamariki ia o te rangatiratanga ka maka ki te pouri i waho: ko te wahi tera o te tangi, o te tetea o nga niho.

¹³Šimtininkui Jėzus tarė: “Eik, ir tebūnie tau, kaip tikėjai!” Ir tą pačią valandą tarnas pagijo.

¹³Na ka mea a Ihu ki te keneturio, Haere, kia rite ki tou whakapono te meatanga ki a koe. A ora ake ana taua pononga i taua wa pu ano.

¹⁴Atėjęs į Petro namus, Jėzus pamatė jo uošvę gulinčią ir karščiuojančią.

¹⁴¶ A, no ka tae a Ihu ki te whare o Pita, ka kite ia i tona hungawai wahine e takoto mate ana, he kirika.

¹⁵Jis palietė jos ranką, ir karštis praėjo. Toji atsikėlė ir patarnavo jiems.

¹⁵Na ka pa ia ki tona ringaringa, a mutu ake tona kirika: a ara ake ana ia ki te taka mea ma ratou.

¹⁶Vakarui atėjus, žmonės sugabeno pas Jėzų daug demonų apsėstųjų. Jis išvarė dvasias žodžiu ir išgydė visus ligonius,

¹⁶Na i te ahiahi he tokomaha te hunga e nohoia ana e nga rewera i mauria mai ki a ia: na ka peia e tana kupu nga wairua ki waho, a whakaorangia ake e ia te hunga mate katoa:

¹⁷kad išsipildytų, kas buvo pasakyta per pranašą Izaiją: “Jis pasiėmė mūsų negalias ir nešė mūsų ligas”.

¹⁷I rite ai ta Ihaia poropiti i korero ai, i mea ai, nana i tango o tatou ngoikore, i waha o tatou mate.

¹⁸Matydamas aplinkui didžiulę minią, Jėzus įsakė irtis į kitą krantą.

¹⁸¶ Na, i te kitenga o Ihu he rahi te hui e mui ana ki a ia, ka whakahau ia kia whakawhiti ki tawahi.

¹⁹Tuomet priėjo vienas Rašto žinovas ir tarė Jam: “Mokytojau, aš seksiu paskui Tave, kur tik Tu eisi!”

¹⁹A ka haere tetahi karaipi, ka mea ki a ia, E te Kaiwhakaako, ka aru ahau i a koe ki nga wahi katoa e haere ai koe.

²⁰Jėzus jam atsakė: “Lapės turi urvus, padangių paukščiai­lizdus, o Žmogaus Sūnus neturi kur galvos priglausti”.

²⁰A ka mea a Ihu ki a ia, He rua o nga pokiha, he kowhanga o nga manu o te rangi; tena ko te Tama a te tangata, kahore ona wahi e takoto ai tona matenga.

²¹Kitas Jo mokinys prašė: “Viešpatie, leisk man pirmiau pareiti tėvo palaidoti”.

²¹A i mea tetahi atu o ana akonga ki a ia, E te Ariki tukua ahau kia matua haere ki te tanu i toku papa.

²²Bet Jėzus atsakė: “Sek paskui mane ir palik mirusiems laidoti savo numirėlius”.

²²Na ka mea a Ihu ki a ia, Arumia ahau: a waiho ma nga tupapaku e tanu o ratou tupapaku.

²³Jėzus įlipo į valtį, ir mokiniai paskui Jį.

²³¶ A, no ka eke ia ki te kaipuke, ka aru ana akonga i a ia.

²⁴Ir štai ežere pakilo smarki audra, ir bangos liejo valtį. O Jis miegojo.

²⁴Na ka tutu te puehu o te moana, a ngaro iho te kaipuke i te ngaru; i te moe hoki ia.

²⁵Mokiniai pripuolę ėmė Jį žadinti, šaukdami: “Viešpatie, gelbėk mus, žūvame!”

²⁵A ka haere ana akonga, ka whakaara i a ia, ka mea, E te Ariki, whakaorangia tatou, ka ngaro tatou.

²⁶Jis jiems tarė: “Kodėl jūs tokie bailūs, mažatikiai?” Paskui Jis atsikėlė, sudraudė vėjus bei ežerą, ir pasidarė visiškai ramu.

²⁶A ka mea ia ki a ratou, He aha ta koutou e wehi, e te hunga whakapono iti? Me i reira ka ara ia, a riria iho te hau me te moana; a takoto ana he marino nui.

²⁷Žmonės stebėjosi ir kalbėjo: “Kas Jis per vienas, kad net vėjai ir ežeras Jo klauso?”

²⁷A miharo noa nga tangata, ka mea, He tangata aha tenei, ina, rongo rawa te hau me te moana ki a ia!

²⁸Kai Jėzus priplaukė kitą krantą gergeziečių krašte, Jam priešais atbėgo du demonų apsėstieji, išlindę iš kapinių rūsių. Juodu buvo tokie pavojingi, kad niekas negalėjo praeiti anuo keliu.

²⁸¶ A, no ka whiti ia ki tarawahi, ki te whenua o nga Kerekehini, ka tutaki ki a ia etahi tangata tokorua e nohoia ana e te rewera, e puta ana mai i roto i nga urupa, he hunga tutu rawa, te taea taua ara te haere e te tangata.

²⁹Ir štai jiedu ėmė šaukti: “Ko Tau iš mūsų reikia, Jėzau, Dievo Sūnau?! Atėjai pirma laiko mūsų kankinti?”

²⁹Na ka karanga ake raua, ka mea, He aha maua nau, e Ihu, e te Tama a te Atua? kua tae mai oti koe ki te whakamamae i a maua i te mea kahore ano i rite te taima?

³⁰Toli nuo jų ganėsi didelė banda kiaulių.

³⁰Na tera tetahi kahui poaka i tawhiti atu i a ratou e kai ana, he tini.

³¹Demonai prašė: “Jeigu mus išvarysi, tai leisk sueiti kiaulių bandon”.

³¹A ka inoi nga rewera ki a ia, ka mea, Ki te pei koe i a matou, tukua matou kia haere ki roto ki te kahui poaka.

³²Ir Jis jiems tarė: “Eikite!” Tuomet demonai išėjo ir apniko kiaules. Ir štai visa banda metėsi nuo skardžio į ežerą ir prigėrė vandenyje.

³²Na ka mea ia ki a ratou, Haere. Na, ko to ratou putanga ki waho, haere ana ki roto ki te kahui poaka; na ko te tino rerenga o te kahui poaka katoa ra te pari ki te moana, a mate iho ki roto ki te wai.

³³Piemenys pabėgo ir, pasiekę miestą, viską išpasakojo, taip pat ir apie apsėstuosius.

³³Na ka whati nga kaiwhangai, a haere ana ki te pa, korero ana i nga mea katoa, me te meatanga ki te hunga i nohoia e nga rewera.

³⁴Tada visas miestas išėjo pasitikti Jėzaus ir, Jį pamatę, maldavo pasišalinti iš jų krašto.

³⁴Na puta katoa ana te pa ki waho, ki te whakatau i a Ihu; a ka kite i a ia, ka tohe kia haere atu ia i o ratou wahi.