1Kaip sniegas vasarą ir lietus pjūties metu, taip garbė netinka kvailiui.
1¶ He pera i te hukarere i te raumati, i te ua hoki i te kotinga witi, te kore e tau o te honore mo te wairangi.
2Kaip žvirblis nuskrenda ir kregždė nulekia, taip neišsipildys neužpelnytas prakeikimas.
2¶ He pera i te manu e rererere noa ana, i te waroa i ona rerenga te kanga pokanoa; e kore e whakatau.
3Botagas arkliui, žąslai asilui, rykštė kvailio nugarai.
3¶ He whiu mo te hoiho, he paraire mo te kaihe, a he rakau mo te tuara o nga wairangi.
4Neatsakyk kvailiui pagal jo kvailumą, kad netaptum panašus į jį.
4¶ Kei rite ki tona whakaarokore tau whakautu ki te wairangi, kei rite hoki a koe na ki a ia.
5Atsakyk kvailiui pagal jo kvailumą taip, kad jis neatrodytų sau išmintingas.
5Kia rite ki tona whakaarokore tau whakautu ki te wairangi, kei mea ia he whakaaro nui ia.
6Kas siunčia kvailą pasiuntinį, nusikerta kojas ir patiria nuostolį.
6¶ Ko te tangata e tuku korero ana ma te ringa o te wairangi, e tapahi ana i ona waewae ano, e inumia ana hoki te he.
7Kaip luošas negali vaikščioti savo kojomis, taip patarlė netinka kvailiui.
7E tautau noa ana nga waewae o te kopa: he pera hoki te whakatauki i te mangai o te wairangi.
8Gerbti kvailą yra kaip dėti brangakmenį į mėtyklę.
8Ko te takai mea whakapaipai i roto i te puranga kohatu, ko tona rite kei te tangata e whakakororia ano i te wairangi.
9Kaip erškėtis girtuoklio rankoje, taip patarlė kvailio burnoje.
9E rite ana ki te tataramoa e wero nei i te ringa o te haurangi, koia ano te whakatauki i te mangai o nga wairangi.
10Didis Dievas, kuris visa padarė, atlygina kvailiui ir neištikimam.
10¶ Ka rite ki te kaikopere i tu ai te katoa, te tangata e utu ana i te wairangi me te tangata hoki e utu ana i nga tira haere.
11Kaip šuo grįžta prie savo vėmalo, taip kvailys kartoja savo kvailystes.
11¶ Ka rite ki te kuri e hoki nei ki tona ruaki, te wairangi e tuarua ana i tona poauau.
12Kvailys teikia daugiau vilties negu žmogus, kuris laiko save išmintingu.
12¶ Ka kite koe i te tangata e mea ana ki a ia he whakaaro nui? Ki ta te whakaaro tera e rahi ake ta te wairangi i tana.
13Tinginys sako: “Liūtas kelyje! Žiaurus liūtas gatvėje!”
13¶ E ki ana te mangere, He raiona kei te ara; he raiona kei nga waharoa.
14Kaip durys sukasi ant vyrių, taip tinginys vartosi lovoje.
14¶ He pera i te tatau e tahurihuri ra i runga i ona inihi, koia ano te mangere i runga i tona moenga.
15Tinginys įkiša savo ranką į dubenį, bet jam sunku pakelti ją prie burnos.
15¶ E kuhua ana e te mangere tona ringa ki te rihi; he mahi ngenge rawa ki a ia te whakahoki mai ki tona mangai.
16Tinginys laiko save išmintingesniu už septynis vyrus, galinčius išmintingai atsakyti.
16¶ He nui ke ake te whakaaro nui o te mangere, ki tana nei whakaaro, i to nga tangata tokowhitu e whakaatu ana i te tikanga.
17Kas praeidamas įsikiša į vaidus, kurie jo neliečia, elgiasi kaip tas, kuris šunį griebia už ausų.
17¶ Ko te tangata e haere atu ana, e pokanoa ana ki te whawhai ehara nei i a ia, ko tona rite kei te tangata e hopu ana i te kuri ki ona taringa.
18Kaip beprotis, kuris mėto žarijas, laido strėles ir žudo,
18¶ Rite tonu ki te haurangi e makamaka ana i nga mea mura, i nga pere, i te mate,
19yra tas, kas apgauna artimą ir sako: “Aš pajuokavau”.
19Te tangata e tinihanga ana ki tona hoa, e mea ana, He teka ianei he takaro taku?
20Kai nėra malkų, gęsta ugnis; pašalinus apkalbėtoją, baigiasi ginčai.
20¶ Ki te kahore he wahie, ka mate te ahi: ki te kore hoki he tangata kawekawe korero, ka mutu te ngangare.
21Kaip iš anglių atsiranda žarijos ir iš malkų ugnis, taip vaidingas žmogus sukelia kivirčus.
21He waro ki nga ngarahu wera, he wahie ki te ahi; he pera te tangata totohe ki te tahu i te ngangare.
22Apkalbos yra lyg skanėstas, kuris pasiekia žmogaus vidurius.
22He rite nga kupu a te kaikawekawe korero ki te maramara reka, tae tonu iho ki nga wahi o roto rawa o te kopu.
23Karšti žodžiai ir nedora širdis yra kaip sidabro priemaišomis aptraukta molinė šukė.
23¶ He ngutu puka me te ngakau kino, ko te rite kei te oko oneone i whakakikoruatia ki te para hiriwa.
24Kas neapkenčia, slepia tai po savo lūpomis ir laiko klastą savyje.
24¶ Ko te tangata mauahara e whakaware ana ki ona ngutu, otiia e rongoatia ana e ia te tinihanga ki roto ki a ia:
25Kai jis kalba maloniai, netikėk juo: jo širdyje yra septynios bjaurystės.
25Ki te pai tona reo, kaua e whakapono ki a ia; e whitu hoki nga mea whakarihariha kei roto i tona ngakau.
26Nors jis neapykantą slepia žodžiais, jo nedorybė paaiškės tautos susirinkime.
26Ahakoa hipoki tona mauahara i a ia ki te tinihanga, ka whakakitea nuitia tona kino ki te aroaro o te whakaminenga.
27Kas kasa duobę, pats į ją įkrinta. Kas parita akmenį, ant to jis sugrįžta.
27¶ Ko te tangata e keri ana i te rua, ka taka ano ki roto: a ko te tangata e huri ana i te kohatu, ka hoki mai ano ki runga ki a ia.
28Meluojantis liežuvis nekenčia tų, kurie nuo jo nukenčia. Pataikaujanti burna sukelia pražūtį.
28¶ E kino ana te arero teka ki ana i kuru ai; a, ko ta te mangai whakapati, he mahi kia ngaro.