¹Angelas, kuris kalbėjo su manimi, vėl sugrįžo ir žadino mane, kaip žmogus žadinamas iš miego.

¹¶ Na ka hoki mai te anahera i korero ra ki ahau, ka whakaarahia ahau, ko toku rite kei te tangata e whakaarahia ana i te moe.

²Jis klausė: “Ką matai?” Aš atsakiau: “Matau auksinę žvakidę, aliejaus indą jos viršuje ir septynias lempas su septyniais vamzdeliais.

²Na ka mea ia ki ahau, Ko te aha e kitea ana e koe? Ano ra ko ahau, Kua kite ahau, na, ko tetahi turanga rama, he koura katoa, me tona peihana i tona pito ki runga, ko ona rama e whitu ki runga o tera; e whitu nga korere o te rama kotahi i tona pi to ki runga;

³Prie jos yra du alyvmedžiai: vienas aliejaus indo dešinėje, o kitas kairėje”.

³Na e rua nga oriwa i tona taha, ko tetahi i te taha ki matau o te peihana, ko tetahi i tona taha maui.

⁴Aš klausiau angelo, kuris kalbėjo su manimi: “Kas tai yra, mano viešpatie?”

⁴Na ka oho atu ahau, ka mea ki te anahera i korero ki ahau, ka ki atu, He aha enei, e toku ariki?

⁵Angelas atsakė: “Ar nežinai, kas tai yra?” Aš atsakiau: “Ne, mano viešpatie”.

⁵Katahi te anahera i korero ra ki ahau ka oho, ka mea ki ahau, Kahore ranei koe e mohio he aha enei? Ano ra ko ahau, Kahore, e toku ariki.

⁶Jis tarė: “Tai yra Viešpaties žodis Zorobabeliui: ‘Ne galybe ir ne jėga, bet mano dvasia,­sako kareivijų Viešpats’ ”.

⁶Na ka oho mai ia, ka korero ki ahau, ka mea, Ko te kupu tenei a Ihowa ki a Herupapera, e ki ana: Ehara i te mea ma te uaua, ma te kaha, engari ma toku wairua, e ai ta Ihowa o nga mano.

⁷Kas esi, didis kalne? Zorobabelio akivaizdoje tu pavirsi lyguma! Jis padės paskutinį akmenį, skambant džiaugsmo šūksniams: “Malonė, malonė jam”.

⁷Ko wai koe, e te maunga nui? i te aroaro o Herupapera hei papatairite koe: a ka whakaputaina mai e ia te kohatu o runga rawa, me te pa ano nga karanga, He pai, he pai mona.

⁸Viešpats kalbėjo man:

⁸I puta mai ano te kupu a Ihowa ki ahau, i mea,

⁹“Zorobabelio rankos padėjo pamatus šiems namams, ir jo rankos užbaigs juos. Tada žinosi, kad kareivijų Viešpats siuntė mane pas jus.

⁹Na nga ringa o Herupapera i whakatakoto te turanga mo tenei whare, ma ona ringa ano e whakaoti; a ka mohio koe na Ihowa o nga mano ahau i unga mai ki a koutou.

¹⁰Kurie paniekino mažą pradžią, džiaugsis, matydami paskutinį akmenį Zorobabelio rankoje. Septynios lempos yra septynios Viešpaties akys, kurios viską stebi žemėje”.

¹⁰Ko wai oti i whakahawea ki te ra o nga mea ririki? ka koa hoki ratou, ka kite hoki i te kohatu paramu i roto i te ringa o Herupapera, ara enei e whitu nei, koia nei nga kanohi o Ihowa; e kopikopiko ana ratou i te whenua katoa.

¹¹Aš klausiau angelą: “Kas yra šitie du alyvmedžiai žvakidės dešinėje ir kairėje?”

¹¹¶ Katahi ahau ka oho atu, ka mea ki a ia, He aha enei oriwa e rua i te taha ki matau o te turanga rama, i te taha hoki ki maui?

¹²Aš antrą kartą klausiau jį. “Kas yra tos dvi alyvmedžių šakelės prie auksinių vamzdelių, kuriais teka aliejus?”

¹²I whakahoki atu ano ahau, he tuarua, ka mea ki a ia, He aha enei manga oriwa e rua, e rua nga korere koura i piri atu ai raua, i rere atu ai te hinu koura i roto i aua korere ra?

¹³Jis klausė manęs: “Ar nežinai, kas tai yra?” Aš atsakiau: “Ne, mano viešpatie”.

¹³Katahi tera ka korero mai ki ahau, ka mea, Kahore ranei koe e mohio ko te aha enei? Ano ra ko ahau, Kahore, e toku ariki.

¹⁴Jis tarė: “Šie du yra pateptieji, kurie stovi prie visos žemės Viešpaties”.

¹⁴Na ka ki mai ia, Ko enei e rua ko nga tama a te hinu, e tu ana i te taha o te Ariki o te whenua katoa.