¹Po to prie manęs priėjo kunigaikščiai ir kalbėjo: “Izraelio tauta, kunigai ir levitai neatsiskyrė nuo šio krašto tautų: kanaaniečių, hetitų, perizų, jebusiečių, amonitų, moabitų, egiptiečių bei amoritų ir jų daromų bjaurysčių.

¹Huchia hiai thilte hihkhita a omlaiin, lalte ka kiangah a hongpai nai ua, Israel mite leh, siampute leh Levi mite, gamtea mite a kipan amauleh amau a kikoihtuam kei ua, amaute kihhuainate, Kanan mite, Hit mite, Periz mite, Jebus mite, Amon mite, Moab mite, Aigupta mite leh Amor mite, dungjuiin a om uh, chiin.

²Jie ir jų vaikai ima į žmonas jų dukteris. Tuo būdu šventa sėkla susimaišė su krašto tautomis. Kunigaikščiai ir vyresnieji buvo pirmieji šiame nusikaltime”.

²Amau ading leh a tapate uh adingin a tanute uh lakah a lata ngal ua; huchiin chi siangthou gamte mite toh amau leh amau a kihelkhawmta hi: ahi, hiai tatlekna ah lalte khut leh vaihawmmite a pipen ahi uhi.

³Išgirdęs visa tai, perplėšiau savo drabužį ir apsiaustą, roviau galvos ir barzdos plaukus ir sėdėjau sukrėstas.

³Huchia hiai thil ka jakin, ka puansilh leh ka puannak ka botkeka, ka khamula ka bot khiaa, lam dang sain ka tu suk maimah hi.

⁴Tuomet susirinko prie manęs visi, kurie drebėjo prieš Izraelio Dievo žodžius dėl tremtinių neištikimybės. O aš sėdėjau sukrėstas iki vakarinės aukos.

⁴Huchihlaiin saltannaa amaute tatlekna jiaka, Israelte Pathian thute jiaka laua ling michih ka kiangah a hong kikhawm ua; nitaklam kithoih hun masiah lamdang sain ka tuta hi.

⁵Vakarinės aukos metu atsikėliau iš savo liūdesio vietos perplėštais rūbais, atsiklaupiau ir, iškėlęs rankas į Viešpatį, savo Dievą,

⁵Huan nitaklam kithoih hun laiin ka zahlakna akipan ka thoua, ka puansilh leh ka puannak bohkeksa toh; huan ka khukdintaa, TOUPA ka Pathian lamah ka khutte ka jak khiaa;

⁶tariau: “Mano Dieve, man gėda pakelti akis į Tave, nes mūsų nusikaltimai peraugo mus, o mūsų kaltė siekia dangų.

⁶Aw ka Pathian, na kianga dak tou dingin ka zumin ka zakta hi, ka Pathian: ka thulimlouhnate uh ka lu tunglam uah a pung deuhdeuha, ka mohna un vante a sunta hi.

⁷Nuo savo tėvų laikų iki šios dienos mes labai nusikaltome; dėl mūsų nusikaltimų mes, mūsų karaliai ir kunigai buvome atiduoti į kitų kraštų karalių rankas ir jų kardui, buvome jų nelaisvėje apiplėšti ir išniekinti.

⁷Ka pipute uh damlai hun akipan tu ni phain nakpiin ka namohta ua; huchiin ka thulimlouhnate uh jiakin kou, ka kumpipate uh leh, ka siampute uh, gamte kumpipate khut ah, namsau ah, saltanna ah leh, lohna ah leh, mai zumna ah, hiai ni bangin piak khiakin ka naomta uhi.

⁸Dabar trumpam laikui Viešpats, mūsų Dievas, parodė savo malonę, palikdamas mums išgelbėtą likutį ir duodamas kuolelį savo šventoje vietoje; taip Dievas atvėrė mūsų akis ir leido mums truputį atsigauti mūsų vergystėje.

⁸Huan tuin sawtlou sung adin TOUPA ka Pathian ua kipanin hehpihna honglanga, suakta dinga omlai dia nutsiat dingin leh, a mun siangthoua omkipna honpe dingin, huchia ka Pathian un ka mitte uh a honsuk vak saka, ka tanna ua halhna neukha a honpiak theihna dingin.

⁹Mes esame vergai, tačiau mūsų Dievas neapleido mūsų vergystėje; Jis suteikė mums malonę persų karalių akyse, kad jie leistų mums atsigauti ir atstatyti savo Dievo namus iš griuvėsių ir duotų mums sieną Jude ir Jeruzalėje.

⁹Sikha lah ka hi ngal ua; huchipiin leng sikha ka hihna uah ka Pathian un a hon mangngilh keia, himahleh Persia kumpipate mitmuhin chitna a honpiaa, halhna honpe ding, ka Pathian uh in ding sak ding leh, huaia a siatna bawlpha ding leh, Juda leh Jerusalema kulhbang honpe dingin.

¹⁰O dabar, mūsų Dieve, ką mes pasakysime dėl šito? Mes apleidome Tavo įsakymus,

¹⁰Huan tuin, Aw ka Pathian uh, hiai zohin bang ka chi ding ua? Na thupiakte lah ka lehngatsanta ngal ua,

¹¹kuriuos Tu mums davei per savo tarnus pranašus, sakydamas: ‘Kraštas, kurį jūs einate paveldėti, yra suteptas. Jį sutepė krašto tautos savo bjaurystėmis ir pripildė jį savo nešvarumais nuo vieno krašto iki kito.

¹¹Na sikha jawlneite zanga, Tang dinga na paina uh, huai gam, gamtea mite nitna jiaka gam nin ahi, a kihhuainate uh, huaiin a kihhuainate uh tohkhatlam tawp akipan khatlam tawp tana hidimna jiakin.

¹²Todėl neleiskite savo dukterų už jų sūnų ir neimkite jų dukterų savo sūnums; nesiekite jų gėrybių nė taikos su jais, kad būtumėte stiprūs ir valgytumėte krašto gėrybes, ir paliktumėte kaip paveldėjimą savo vaikams’.

¹²Huaijiakin na tanute uh a tapate uh kiangah pe kei unla, a tanute uh leng na tapate uh adingin lasam kei un, a muanna uhiam a hauhsakna uhiam leng khantawnin zong sam kei uh: huchia na hat ua, gama a hoih na nek ua, khantawna na tate uh adia gouluah dia na nutsiat theihna ding un.

¹³Kai visa tai užgriuvo ant mūsų už mūsų piktus darbus ir didelius nusikaltimus, vis dėlto Tu, mūsų Dieve, baudei mus švelniau, negu buvome verti, ir davei mums išgelbėjimą.

¹³Huchia ka tat giloute uh jiaka leh ka mohna thupi mahmah jiak ua, ka tung ua hongtung tengteng zohin, nang ka Pathian un ka thulimlouhnate uh gunzah sanga hon gawt tawmjawa, hichi bang omlai non piak bang muin,

¹⁴Argi mes vėl galėtume laužyti Tavo įsakymus ir susigiminiuoti vedybomis su šiomis bjauriomis tautomis? Argi Tu, užsirūstinęs ant mūsų, nesunaikinsi mūsų iki galo, nepalikdamas nė vieno, kuris išsigelbėtų?

¹⁴Na thupiakte bohse nawnin, hiai kihhuaite hih mite toh kituak in ka zom ding uam? Omlai ding om lou khopa, suakta ding himhim leng omlou khopa na bawlgawp matan ka tunguah na heh sin kei dia hia?Aw TOUPA Israel Pathian, nang na diktata; a suakta omlaite na honnutsiat jiakin, hiai ni bang: ngaiin, ka mohna un na maah ka om uhi; hiai jiakin lah kuamah na maah a ding thei sin ngal kei ua.

¹⁵Viešpatie, Izraelio Dieve, Tu esi teisus. Tu išgelbėjai mūsų likutį. Štai mes esame Tavo akivaizdoje su savo kaltėmis, nors neturėtume būti Tavo akivaizdoje dėl to”.

¹⁵Aw TOUPA Israel Pathian, nang na diktata; a suakta omlaite na honnutsiat jiakin, hiai ni bang: ngaiin, ka mohna un na maah ka om uhi; hiai jiakin lah kuamah na maah a ding thei sin ngal kei ua.