1Dievas atsiminė Nojų, visus žvėris bei visus gyvulius, kurie buvo su juo arkoje. Jis leido vėjui pūsti, ir vanduo pradėjo slūgti.
1Huan, Pathianin, Noa leh longa a kianga thil hing chiteng leh gan tengteng omte a theigigea: huan, Pathianin leitung lamah huih a nungsak a, huchiin tui a hongdai panta hi.
2Užsidarė gelmės šaltiniai bei dangaus langai, ir lietus liovėsi.
2Tui thukpi nakte leh van tohlette leng a hongkikhakta a, van akipana vuah hongju leng theu sakin a hong omta a;
3Tada vandenys pamažu seko žemėje. Šimtui penkiasdešimčiai dienų praėjus, vandens ėmė mažėti.
3Huchiin, tui lei apan a kiam giaigiai taa; huchiin, ni ja leh ni sawm nga a man nungin tui a hong tawm deuhta hi.
4Septinto mėnesio septynioliktą dieną arka sustojo Ararato kalnuose.
4Huchiin, long a kha sagihna ni sawm leh ni sagih niin Ararat tangah a hong kingata hi.
5O vandenys nuolat seko iki dešimtojo mėnesio. Dešimtojo mėnesio pirmąją dieną pasirodė kalnų viršūnės.
5Huan, tui a kha sawmna tannin a kiam giaigiai jela; huan, kha sawmna ni khat niin mual vumte a hongkimuta hi.
6Praėjus keturiasdešimčiai dienų, Nojus atidarė arkos langą, kurį buvo įstatęs,
6Huan, ni sawm li nungin hichi ahia, Noain a long tohlet bawl a hongta a;
7ir išleido varną. Tas skraidė šen ir ten, kol vandenys nuseko ant žemės.
7Huan, va ak khat a khah kheta a; huai a pawt kheta a, lei akipan tui a kan khit masiah a vial lenlen hi.
8Po to jis išleido balandį, norėdamas sužinoti, ar vandenys jau nusekę žemės paviršiuje.
8Huan, leitungah tui a tawmta hia tawm nailou chih theihna dingin vakhu a khah khe nawna;
9Balandis nerado vietos, kur nutūpęs galėtų pailsėti, ir sugrįžo, nes vanduo tebebuvo apsėmęs visą žemės paviršių. Nojus ištiesė ranką ir paėmė jį į arką.
9Himahleh vakhuin tukna ding him him a mu keia, a kiangah longah a kik nawna, tui lah leitung pumpiah a om lai ngala: huchiin, polamah a khut a golh khiaa, a man a long sungah a kiangah a la lut nawn hi.
10Palaukęs dar septynias dienas, jis vėl išleido iš arkos balandį.
10Huan, ni sagih dang a ngak nawn laia; huan, vakhu long akipanin a khah khe nawna;
11Vakare balandis sugrįžo, laikydamas snape šviežiai nuskintą alyvmedžio lapą. Taip Nojus sužinojo, kad vandenys nusekę ant žemės.
11Vakhu nitaklamin a kiangah a honglut nawna; huan, ngaiin, a mukin olive nah loh tung a hontuaha; huchiin, Noain leiah tui a tawmta chih a theita hi.
12Palaukęs dar kitas septynias dienas, jis vėl išleido balandį, kuris daugiau nebesugrįžo.
12Huan, ni sagih dang a ngak nawn jela; huan, vakhu a khah khe nawna; huan, a kiangah a hong kik nawn ta kei hi.
13Šeši šimtai pirmaisiais metais, pirmojo mėnesio pirmąją dieną vanduo visai nuseko ant žemės. Tada Nojus nuėmė arkos dangtį ir pasižiūrėjo; ir štai žemės paviršius buvo nudžiūvęs.
13Huan, hichi ahia, a kum za guk leh kum khatnaah, a kha khatna ni khat niin, tui lei a kipan a kangta: huchiin, Noain, long khuhna a koihsuana, a ena; huan, ngaiin leitung a hulta hi.
14Antrojo mėnesio dvidešimt septintąją dieną žemė buvo sausa.
14Huan, a kha nihna ni sawm nih leh ni sagih niin lei a hulta hi.
15Tada Dievas tarė Nojui:
15Huan, Pathianin Noa kiangah thu a genna,
16“Išeik iš arkos tu, tavo žmona, sūnūs ir sūnų žmonos.
16Long akipan pawtin, nang pawt inla, na ji leh na tapate leh na tapate jite leng na kiangah pawt uhen.
17Visus gyvūnus, kurie su tavimi: paukščius, gyvulius ir roplius, išsivesk, kad jie paplistų žemėje, veistųsi ir daugėtų”.
17Sa tengteng laka thil hing chiteng na ompih te, vasate, gante, ganhing leitunga khupboha pai chiteng te toh na kiangah pikhiain, leitungah chi pha taka chi tampi suanga a hongpunna ding un, chiin.
18Ir išėjo Nojus, su juo jo sūnūs, žmona ir sūnų žmonos.
18Huchiin, Noa a pawta, a tapate leh a ji leh a tapate jite leng a kiangah a pawt uhi;
19Visi žvėrys, ropliai ir paukščiai, visa, kas kruta žemėje, kiekvienas pagal savo rūšį, išėjo iš arkos.
19Sa chitengte, ganhing chitengte, vasa chitengte, leitunga tangthei peuhmah te amau chi omdan bang chiatin long akipan a pawta uhi.
20Nojus pastatė Viešpačiui aukurą ir, paėmęs iš visų švarių gyvulių ir paukščių, aukojo deginamąsias aukas.
20Huan, Noain Toupa dingin maitam a bawla; huan, sa siang chiteng laka leh vasa siang chiteng laka a laa, maitamah halmang pumpiaknate a lanta.
21Viešpats, užuodęs malonų kvapą, tarė savo širdyje: “Aš daugiau nebeprakeiksiu žemės dėl žmogaus, nes žmogaus širdis palinkusi į pikta nuo pat jo jaunystės, ir daugiau nebeišnaikinsiu viso to, kas gyva, kaip esu padaręs.
21Huan, Toupan tua namtui a jaa; huan, Toupan, a lungsimin, Mi jiakin leitung ka hamsiat nawn kei ding, mi lungsim ngaihtuahnate lah naupang neu a hih a pana gilou ahi ngala; tua ka gawt bangin thil hing chiteng leng ka gawt non sam kei ding.Lei om laiteng buh leh buh lak te, kho vot leh kho lum te, nipi leh phalbi te, sun leh jan te a bei kei ding, a chi hi.
22Kol žemė bus, nenustos sėja ir pjūtis, šaltis ir šiluma, vasara ir žiema, diena ir naktis!”
22Lei om laiteng buh leh buh lak te, kho vot leh kho lum te, nipi leh phalbi te, sun leh jan te a bei kei ding, a chi hi.