1Kas patikėjo mūsų skelbimu? Ir kam buvo apreikšta Viešpaties ranka?
1I thugen kuan a uma? Toupa khut kua kiangah ahia a kihil?
2Jis išaugs Jo akivaizdoje kaip gležnas augalas, kaip šaknis iš sausos žemės. Neturi jis nei išvaizdos, nei patrauklumo, kai žiūrime į jį, nėra jokio grožio, kuris mus prie jo trauktų.
2A maah thil pou nou tak bangin amah lah a dawn khe ngala, lei keu akipana zung bangin a khang khia hi: piandan hoihna leh mel kilawmna himhim a hei keia; amah I hum un amah I deih ding un kilawmna himhim a om kei.
3Jis paniekintas ir žmonių atmestas, skausmų vyras, negalią pažinęs; mes slėpėme nuo jo savo veidus, jis buvo paniekintas, ir mes jį nieku laikėme.
3Amah mihingte muhsit leh deihlouhin a oma; dahnate neimi leh natna theimi ahi a; amah laka I mai uh sel bang I hi ua, muhsitin a oma, en lah amah I ngaisang tuan kei uh.
4Tikrai jis nešė mūsų negalias ir sau pasiėmė mūsų skausmus. O mes laikėme jį nubaustu, Dievo ištiktu ir pažemintu.
4Aman I natnate puain, I dahnate leng a po ngeia: himahleh en bel dahna khu, Pathian vuak, hihgentheihin I bawl ngal ua.
5Jis buvo sužeistas už mūsų kaltes ir sumuštas už mūsų nuodėmes. Bausmė dėl mūsų ramybės krito ant jo; jo žaizdomis esame išgydyti.
5Ahihhangin I tatleknate jiakin amah liamin a oma, I thulimlouhna te jiakin vuak sidupin a om a: I lungmuanna dingin sawina a tungah a kiaa; a vuakna golhtea hihdamin I omta hi.
6Mes visi buvome paklydę kaip avys, kiekvienas ėjome savo keliu. Bet Viešpats uždėjo ant jo visus mūsų nusikaltimus.
6I vek un belam bangin I vak mang ua; eimah lampi tuam chiat uah I pialta uh; Toupan amah tungah I vek ua thulimlouhna a ngata!
7Jis buvo kankinamas ir žeminamas, bet neatvėrė savo burnos. Kaip avinėlis, vedamas pjauti, ir kaip avis, kuri tyli prieš kirpėjus, jis neatvėrė savo burnos.
7Amah nuaisiahin a oma, himahleh a kingainiama, a kam leng a ka kei; belam nou goh dinga pi uh bang leh, belam a mul metmite maa a dai dide bang maiin; ahi, a kam a ka kei.
8Jis buvo paimtas iš kalėjimo ir teismo. Kas paskelbs jo giminę? Nes jis buvo atskirtas nuo gyvųjų šalies ir varginamas dėl mano tautos nusikaltimų.
8Nuaisiahna leh vaihawmnaa lak mangin a oma; a dam tonpihte ngialin houh kuain ahia mihing gam akipan hihmana a om ngaihtuah mahmah? Ka mite tatlekna jiaka dahna khu-a om a hih
9Jam paruošė kapą su nedorėliais, su turtingais po jo mirties, nors jis nepadarė nieko blogo ir jo lūpose nebuvo melo.
9Huan, hiamgam a hih ngei keia, a kamah khemna himhim om ngei kei mahleh, a han mi giloute kiang lamah seh sak ua, a sih nungin mi hausa kiang lamah a om hi.
10Bet Viešpats panorėjo jį sumušti, Jis atidavė jį skausmui. Kai Tu padarysi jo sielą auka už nuodėmę, jis matys savo palikuonis, jo dienos bus prailgintos ir jo rankomis Viešpaties valia bus įvykdyta.
10Ahihhangin Toupan, amah vuak sidup a ut him ahi; a dahsak ta ngeia: a hinna khelhna adia thillat dia na zat peuhpeuh chiangin, a chi suan a muta dinga, a damsung nite a sausak ding, Toupa deihlam lah a khutah lohchingin a om ding.
11Jis matys savo sielos vargą ir bus patenkintas. Per savo pažinimą mano teisusis tarnas nuteisins daugelį, nes jis neš jų nusikaltimus.
11A kha nauvei-gim gah a mu dinga, a lungkimta ding: ka sikha diktat takin a theihnain mi tampi siam a tangsak dinga, a thulimlouhnate uh a puak sak ding.Huaijiakin mi liante tantuan bang amah ka hawm sam dinga, gallak sumte aman mi hatte a hawm sam ding; a hinna pen si khop hiala a sun buaka, talekte laka sim tela a om jiakin: himahleh mi tampi khelhna a puaa, talekte adingin a thumsak hi.
12Todėl Aš duosiu jam dalį su didžiaisiais, ir jis dalinsis grobį su stipriaisiais, kadangi jis atidavė savo sielą mirčiai ir buvo priskirtas prie nusikaltėlių. Jis nešė daugelio nuodėmes ir užtarė nusidėjėlius.
12Huaijiakin mi liante tantuan bang amah ka hawm sam dinga, gallak sumte aman mi hatte a hawm sam ding; a hinna pen si khop hiala a sun buaka, talekte laka sim tela a om jiakin: himahleh mi tampi khelhna a puaa, talekte adingin a thumsak hi.