¹Izaokas paseno, ir jo akys taip aptemo, kad jis nebegalėjo matyti. Jis pasišaukė savo vyresnįjį sūnų Ezavą ir tarė jam: “Mano sūnau”. Tas atsiliepė: “Aš čia”.

¹Zvino zvakaitika kuti Isaka ava mutana, meso ake owonera madzedzerere, asingachaoni, wakadana Esau mwa­nakomana wake mukuru, ndokuti kwaari: Mwana wangu! Iye ndokuti kwaari: Tarirai ndiri pano.

²Jis tarė: “Aš jau pasenau, nežinau savo mirties dienos.

²Akabva ati: Tarira zvino ndakwegura; handizivi zuva rekufa kwangu.

³Imk savo medžioklės įrankius, strėlinę ir lanką, ir, išėjęs į lauką, sumedžiok ką nors.

³Naizvozvo ikozvino, tora hako zvombo zvako, goba rako, neuta hwako, ugobuda kusango undivhimire nyama yemhuka,

⁴Paruošk man valgį, kokį mėgstu, atnešk jį man, kad valgyčiau ir mano siela tave palaimintų, prieš man numirštant”.

⁴Ugondigadzirira chikafu chinonaka, sechandinoda, ugondivigira kuti ndi­dye, kuti mweya wangu ukuropafadze ndisati ndafa.

⁵Rebeka girdėjo Izaoką kalbant savo sūnui Ezavui. Kai Ezavas išėjo į lauką medžioti,

⁵Zvino Rabheka wakanzwa Isaka paakataura naEsau mwanakomana wake. Esau ndokuenda kusango kunovhima nyama yemhuka kuti auye nayo.

⁶Rebeka tarė savo sūnui Jokūbui: “Aš girdėjau tėvą kalbant tavo broliui Ezavui:

⁶Rabheka ndoku­taura naJakove mwanakomana wake achiti: Tarira, ndanzwa baba vako va­chitaura naEsau, mukoma wako, vachiti:

⁷‘Sumedžiojęs ką, paruošk man skanų valgį, kad pavalgęs galėčiau tave palaiminti Viešpaties akivaizdoje prieš savo mirtį’.

⁷Nditorere nyama yemhuka, ugondigadzirira chikafu chinoanaka kuti ndidye, ndigokuro­pafadza pamberi paJehovha ndisati ndafa.

⁸Taigi dabar, sūnau, klausyk mano patarimo, ką tau sakysiu.

⁸Naizvozvo ikozvino mwanakomana wangu, teerera inzwi rangu kune zvandinokuraira.

⁹Eik ir išrink iš kaimenės du geriausius ožiukus ir atnešk, kad paruoščiau iš jų tėvo mėgstamą valgį.

⁹Chidoenda ikozvino kuboka rezvipfuwo, unditorere kubva ipapo mbudzana mbiri dzakanaka dzembudzi, zvino ndichadzigadzira chikafu chinonaka chababa vako, sechavanoda;

¹⁰Tu jį įneši tėvui, kad jis valgytų ir tave palaimintų prieš savo mirtį”.

¹⁰ugoenda nacho kuna baba vako vadye, uye kuti vakuropafadze rufu rwavo rasati rwasvika.

¹¹Bet Jokūbas atsakė savo motinai Rebekai: “Mano brolio Ezavo kūnas apaugęs plaukais, o aš žmogus neplaukuotas.

¹¹Jakove ndokuti kuna Rabheka mai vake: Tarirai, Esau mukoma wa­ngu, murume une mvere, asi ini ndiri murume wakatsetseka.

¹²Jei mano tėvas mane palytės, tada pasirodysiu kaip apgavikas. Taip užsitrauksiu prakeikimą­ne palaiminimą”.

¹²Zvimwe baba vangu vachandipurudzira, ndokuva pameso avo­seunovadadira, uye ndichazviuyisira rushambwa pachinzvimbo chekuro­pafadzwa.

¹³Tačiau motina jam atsakė: “Sūnau, tas prakeikimas tekrinta ant manęs! Tik klausyk manęs ir nuėjęs atnešk, ką sakiau!”

¹³Mai vake ndokuti kwaari: Rushambwa rwako ngarwuve pamusoro pangu, mwanakomana wangu; teerera chete inzwi rangu, ugoenda unonditorera.

¹⁴Taigi jis nuėjęs atnešė motinai ožiukus, o ji pagamino skanų valgį, kurį mėgo tėvas.

¹⁴Zvino wakaenda, akadzi­tora, akadziuisa kuna mai vake; mai vake ndokugadzira chikafu chinonaka sechaidika­mwa nababa vake.

¹⁵Tada Rebeka, paėmusi savo vyriausiojo sūnaus Ezavo geriausius drabužius, kurie buvo namie, apvilko jais jaunesnįjį sūnų Jokūbą,

¹⁵Zvino Rabheka wakatora nguvo dzakanaka dzaEsau mwa­nakomana wake mukuru, dzaaiva nadzo mumba, ndokudzifukidza Jakove mwana­komana wake muduku;

¹⁶o ožiukų kailiais apvyniojo jo neplaukuotas rankas ir kaklą.

¹⁶zvino zvikumba zvembudzana wakaisa pamaoko ake, nepakatsetseka pemutsipa wake.

¹⁷Tada ji padavė paruoštą valgį ir duonos savo sūnui Jokūbui.

¹⁷Zvino wakapa chikafu chinonaka nechingwa zvaakange agadzirira muruoko rwaJakove mwana­komana wake.

¹⁸Jokūbas, įėjęs pas savo tėvą, tarė: “Mano tėve!” O tas atsiliepė: “Aš čia. Kas tu esi, mano sūnau?”

¹⁸Iye ndokuenda kuna baba vake akati: Baba vangu! Ivo ndokuti: Ndiri pano; ndiwe ani mwanakomana wangu?

¹⁹Jokūbas atsakė: “Aš esu Ezavas, tavo pirmagimis. Padariau, kaip man liepei. Kelkis, sėsk ir valgyk, ką sumedžiojau, kad tavo siela palaimintų mane”.

¹⁹Jakove ndokuti kuna baba vake: Ndini Esau dangwe renyu; ndaita sezvamandi­udza; mukai henyu mugare, mudye zvenyama yangu yemhuka, kuti mweya wenyu undiropafadze.

²⁰Izaokas paklausė: “Kaipgi, mano sūnau, taip greitai suradai?” Tas atsakė: “Viešpats, tavo Dievas, suteikė man laimės”.

²⁰Isaka ndokuti kumwanakomana wake: Sei waiwana nekukurumidza zvakadai mwanakomana wangu? Iye ndokuti: Nekuti Jehovha Mwari wenyu waiuisa pamberi pangu.

²¹Izaokas tarė Jokūbui: “Prieik, kad galėčiau paliesti tave, mano sūnau, ir įsitikinčiau, ar tu tikrai esi mano sūnus Ezavas”.

²¹Isaka ndokuti kuna Jakove: Swedera hako kuti ndikupurudzire, mwanakomana wangu, ndizive kuti uri mwanakomana wangu Esau amene, kana kwete.

²²Jokūbas priėjo prie savo tėvo. Tas, jį palietęs, tarė: “Balsas Jokūbo, bet rankos Ezavo”.

²²Jakove ndokuswedera kuna Isaka baba vake; ivo vakamupurudzira vakati: Inzwi inzwi raJakove, asi maoko maoko aEsau.

²³Jis neatpažino jo, nes rankos buvo plaukuotos kaip jo brolio Ezavo; taip Izaokas palaimino Jokūbą.

²³Asi haana kumu­ziva nekuti maoko ake akanga ane mvere semaoko emukuru wake Esau; naizvozvo wakamuropafadza.

²⁴Tėvas paklausė: “Ar tu tikrai esi mano sūnus Ezavas?” Tas atsiliepė: “Taip, esu”.

²⁴Ndokuti: Ndiwe mwa­nakomana wangu Esau chaiye here? Iye ndokuti: Ndini.

²⁵Izaokas tarė: “Atnešk, ką sumedžiojai, kad mano siela galėtų tave palaiminti”. Jokūbas atnešė jam, ir šis valgė, ir jis atnešė jam vyno, ir šis gėrė.

²⁵Zvino akati: Iswededze kwandiri kuti ndidye zvenyama yemhuka yemwana­komana wangu, kuti mweya wangu ukuropa­fadze. Iye ndokuswededza kwaari, zvino akadya; ndokumuvigira waini, ndokumwa.

²⁶Tada jo tėvas Izaokas jam tarė: “Prieik ir pabučiuok mane, sūnau!”

²⁶Zvino baba vake Isaka vakati kwaari: Chiswedera, unditsvode, mwanakomana wangu.

²⁷Šis priėjęs pabučiavo jį, o tėvas, užuodęs Ezavo drabužių kvapą, laimindamas jį tarė: “Mano sūnaus kvapas, kaip kvapas laukų, kuriuos palaimino Viešpats.

²⁷Zvino wakaswedera, akamutsvoda; ndoku­nzwa munhuwi wenguvo dzake, ndokumuro­pafadzwa, zvino akati: Tarira, munhuwi wemwanakomana wangu, semunhuwi wesango Jehovha raakaropafadza.

²⁸Tau Dievas teduoda dangaus rasos, derlingos žemės ir apsčiai javų bei vyno!

²⁸Naizvozvo Mwari ngaakupe zvedova rekumatenga, nekukora kwenyika, nezviyo zvakawanda newaini itsva.

²⁹Tetarnauja tau tautos ir tenusilenkia prieš tave giminės! Viešpatauk savo broliams, ir tesilenkia prieš tave tavo motinos sūnūs! Kas tave keiktų, tebūna prakeiktas, o kas tave laimintų, tebūna palaimintas!”

²⁹Vanhu ngavakushumire, nemarudzi ngaakufugamire. Iva ishe wehama dzako, nevanakomana vamai vako ngavakufugamire. vanokupa rushambwa ngavapiwe rushambwa, uye vanokuropafadza ngavaropafadzwe.

³⁰Izaokui baigus laiminti Jokūbą ir jam tik išėjus iš savo tėvo Izaoko, jo brolis Ezavas grįžo iš medžioklės.

³⁰Zvino zvakaitika Isaka paakangopedza kuropa­fadza Jakove, Jakove achangobuda pamberi palsaka baba vake, Esau mu­koma wake wakasvika achibva paku­vhima kwake.

³¹Jis irgi paruošė skanų valgį ir, atnešęs tėvui, tarė: “Kelkis, tėve, ir valgyk savo sūnaus medžioklės laimikio, kad tavo siela mane palaimintų!”

³¹Naiye wakagadzira chikafu chinonaka, akauya nacho kuna baba vake; akati kuna baba vake: Baba vangu ngavamuke, vadye zvenyama yemhuka yemwanakomana wavo, kuti mweya we­nyu undiropafadze.

³²Bet Izaokas klausė: “Kas tu esi?” Šis atsakė: “Aš esu tavo sūnus, tavo pirmagimis Ezavas”.

³²Zvino Isaka baba vake vakati: Ndiwe ani? Iye ndokuti: Ndini mwa­nakomana wenyu, dangwe renyu Esau.

³³Tada Izaokas išsigando ir drebėdamas tarė: “Kas gi buvo tas, kuris anksčiau sumedžiojo ir man atnešė valgį? Aš, prieš tau pareinant, valgiau ir jį palaiminau. Jis ir bus palaimintas!”

³³Isaka ndokubvunda nekubvunda kukurusa, akati: Ko ndiani wavhima nyama yemhuka, akauya nayo kwandiri, ndikadya zvayo zvose usati wasvika? Zvino ndamuropa­fadza, hongu ucharo­pafadzwa.

³⁴Ezavas, išgirdęs savo tėvo žodžius, pradėjo labai garsiai ir graudžiai verkti, sakydamas tėvui: “Mano tėve, palaimink ir mane!”

³⁴Zvino Esau wakati achinzwa mashoko ababa vake, akachema nekuchema ku­kuru kunorwadza zvikurusa, ndokuti kuna baba vake: Ndiropafadzei, iniwo, baba vangu!

³⁵Bet tėvas atsakė: “Tavo brolis klasta gavo tavo palaiminimą”.

³⁵Zvino akati: Munin'ina wako wauya nekunyengedzera, akatora ropafadzo yako.

³⁶Ezavas tarė: “Teisingai jį pavadino Jokūbu. Juk jis jau du kartus apgavo mane: paėmė mano pirmagimio teisę ir štai dabar­tavo palaiminimą. Nejaugi tu man nepalikai palaiminimo?”

³⁶Zvino akati: Imhaka yekuti vakatumidza zita rake Jakove here, ­kuti zvino wandinyengedzera kaviri aka; udangwe hwangu wakatora, zvino tarira, ikozvino wanditorera ropafadzo yangu. Ndokuti: Hamuna kundichengeterawo ropafadzo here?

³⁷Izaokas atsakė Ezavui: “Aš jį padariau tavo valdovu ir visus jo brolius atidaviau jam tarnais, javais ir vynu jį aprūpinau. Ką gi galiu padaryti dėl tavęs, mano sūnau?”

³⁷Isaka ndokupindura ndokuti kuna Esau: Tarira, ndamuita ishe wako, nehama dzake dzose ndapa kwaari vave varanda vake; ndamusimbisa nezviyo newaini; zvino chii chandingakuitira, mwanakomana wangu?

³⁸Ezavas tarė tėvui: “Tėve, ar tik vieną turi palaiminimą? Palaimink ir mane!” Ir Ezavas balsu verkė.

³⁸Esau ndokuti kuna baba vake: Mu­nongova neropafadzo imwe yoga here, baba vangu? Ndiropafadzei i­niwo, baba vangu. Esau ndokusimudza inzwi rake ndokuchema.

³⁹Jo tėvas Izaokas atsakė: “Tu neturėsi derlingos žemės savo gyvenvietėje ir dangaus rasos.

³⁹Zvino Isaka baba vake ndokupindura akati kwaari: Tarira, ugaro hwako huchava kure nekukora kwenyika,uye kure nedova rekudenga rinobva kumusoro.

⁴⁰Savo kardu tu maitinsies ir savo broliui tarnausi. Bet ateis laikas, kada pasipriešinsi ir nusimesi jo jungą”.

⁴⁰Uye nemunondo wako uchararama, uye uchashumira munin'ina wako. Asi zvichaitika pauchapukunyuka, kuti uchavhuna joko rake ribve pamutsipa wako.

⁴¹Ezavas nekentė Jokūbo dėl tėvo palaiminimo. Ir Ezavas sakė savo širdyje: “Artėja gedulo dienos dėl tėvo, tada užmušiu savo brolį Jokūbą!”

⁴¹Zvino Esau wakavenga Jakove nekuda kweropafadzo baba vake yavakamuropafadza nayo. Esau ndokuti mumoyo make: Mazuva ekuchema baba vangu aswedera, zvino ndichauraya munin'ina wangu Jakove.

⁴²Rebekai buvo perduoti jos vyresniojo sūnaus žodžiai. Ji tada pasišaukė savo jaunesnįjį sūnų Jokūbą ir tarė: “Tavo brolis Ezavas rengiasi atkeršyti tau ir nori užmušti tave.

⁴²Zvino mashoko awa aEsau mwanakomana wake mukuru akaudzwa Rabheka, ndokutuma kunodana Jako­bho, mwanakomana wake muduku, ndokuti kwaari: Tarira, Esau mukoma wako unozvivaraidza pamusoro pako kuti akuuraye.

⁴³Taigi dabar, mano sūnau, klausyk manęs! Bėk pas mano brolį Labaną į Charaną

⁴³Naizvozvo ikozvino, mwanakomana wa­ngu, teerera inzwi rangu; simuka utizire kuna Rabhani hanzvadzi yangu kuHarani,

⁴⁴ir gyvenk pas jį, kol paliaus tavo brolio rūstybė,

⁴⁴ugare naye mazuva mashoma, kusvikira shungu dzemukoma wako dzaserera,

⁴⁵kol tavo brolio pyktis atsileis ir jis pamirš, ką jam padarei! Po to aš nusiųsiu ką nors, kad tave pargabentų. Kodėl turėčiau jūsų abiejų netekti vieną dieną?”

⁴⁵kusvikira kutsamwa kwemukoma wako kwaserera kubva kwauri, uye akangamwe zvawamuitira; Ipapo ndichatuma kuzokutora kubva ikoko; nemhaka yei ndicharasikirwa nemwi muri vaviri nemusi mu­mwe?

⁴⁶Rebeka tarė Izaokui: “Man įgriso mano gyvenimas dėl hetitų dukterų. Jei dar ir Jokūbas ves hetitę, tai kam man begyventi?”

⁴⁶Rabheka ndokuti kuna Isaka: Ndanetswa neupenyu hwangu nekuda kwevakunda vaHeti; kana Jakove akatora mukadzi ku­vakunda vaHeti, sevava, kuvakunda venyika ino, ndichararamirei?