¹Baigęs tai kalbėti, Jėzus pasitraukė iš Galilėjos ir atėjo į Judėjos sritį, anapus Jordano.

¹ВАҚТЕ ки Исо ин суханонро ба анҷом расонд, аз Ҷалил баромада, ба он сӯи Ӯрдун, ба худуди Яҳудо омад.

²Paskui Jį sekė didelės minios žmonių, ir Jis ten juos išgydė.

²Мардуми бисьёре аз ақиби Ӯ омаданд, ва Ӯ онҳоро шифо дод.

³Fariziejai taip pat atėjo pas Jį ir, mėgindami Jį, klausė: “Ar galima vyrui dėl kokios nors priežasties atleisti savo žmoną?”

³Ва фарисиён наздик омада ва Ӯро озмуданӣ шуда, гуфтанд: Юё ҷоиз аст, ки мард зани худро бо ҳар сабаб талоқ диҳад?»

⁴Jis atsakė: “Argi neskaitėte, jog Kūrėjas iš pradžių ‘sukūrė juos, vyrą ir moterį’,

⁴Дар ҷавоби онҳо гуфт: Юе нахондаед, ки Офаридагор дар ибтидо онҳоро марду зан офарид?

⁵ir pasakė: ‘Todėl žmogus paliks tėvą ir motiną ir susijungs su savo žmona, ir du taps vienu kūnu’.

⁵«Ва гуфт: "Аз ин сабаб мард падару модари худро тарк карда, бо зани худ мепайвандад, ва ҳар ду як тан мешаванд",

⁶Taigi jie jau nebėra du, o vienas kūnas. Todėl ką Dievas sujungė, žmogus teneperskiria”.

⁶«Ба тавре ки онҳо акнун ду тан не, балки як тан мебошанд. Пас, он чиро, ки Худо бо ҳам пайвастааст, одам набояд ҷудо кунад».

⁷Tada jie paklausė Jo: “O kodėl Mozė įsakė duoti skyrybų raštą, atleidžiant žmoną?”

⁷Ба Ӯ гуфтанд: «Пас чаро Мусо амр фармудааст, ки мард талоқномае дода, аз зан ҷудо шавад?»

⁸Jis atsakė: “Mozė leido jums atleisti savo žmonas dėl jūsų širdies kietumo, bet pradžioje taip nebuvo.

⁸Ба онҳо гуфт: «Ба сабаби дилсахтии шумо Мусо ба шумо иҷозат додааст, ки занони худро талоқ диҳед; лекин дар ибтидо чунин набуд;

⁹Ir Aš jums sakau: kas atleidžia savo žmoną,­jei ne dėl ištvirkavimo,­ir veda kitą, svetimauja. Ir kas atleistąją veda, svetimauja”.

⁹«Аммо Ман ба шумо мегӯям: ҳар кӣ зани худро, ба чуз сабаби зино, талоқ диҳад ва дигареро никоҳ кунад, зино карда бошад; ва ҳар кй зани талоқшударо гирад, зино карда бошад».

¹⁰Jo mokiniai pasakė Jam: “Jei tokie vyro ir žmonos reikalai, tai geriau nevesti”.

¹⁰Шогирдонаш ба Ӯ гуфтанд: «Агар аҳволи мард бо занаш чунин бошад, зан нагирифтан беҳтар аст».

¹¹Jis jiems atsakė: “Ne visi gali išmanyti tuos žodžius, o tik tie, kuriems duota.

¹¹Ба онҳо гуфт: «На ҳама метавонанд ин каломро қабул кунанд, балки танҳо касоне ки ба онҳо ато шудааст;

¹²Nes yra eunuchų, kurie gimė tokie iš motinos įsčių. Yra eunuchų, kuriuos tokius padarė žmonės. Ir yra eunuchų, kurie patys save tokius padarė dėl dangaus karalystės. Kas pajėgia išmanyti, teišmano”.

¹²«Зеро ахтаҳое ҳастанд, ки аз шиками модар чунин таваллуд шудаанд; ва ахтаҳое ҳастанд, ки аз дасти одамон ахта шудаанд; ва ахтаҳое ҳастанд, ки ба хотири Малакути Осмон худро ахта кардаанд. Ҳар кӣ қабул карда метавонад, қабул кунад».

¹³Tuomet atvedė pas Jį vaikučių, kad Jis uždėtų rankas ant jų ir pasimelstų, o mokiniai draudė jiems.

¹³Дар ин вақт кӯдаконро назди Ӯ оварданд, то ки дастҳои Худро бар онҳо ниҳода, дуо кунад; лекин шогирдон ба онҳо монеъ шуданд.

¹⁴Bet Jėzus tarė: “Leiskite mažutėlius ir nedrauskite jiems ateiti pas mane, nes tokių yra dangaus karalystė”.

¹⁴Исо гуфт: «Кӯдаконро бигзоред, ки назди Ман оянд, ва ба онҳо монеъ нашавед, зеро Малакути Осмон ба чунин касон тааллуқ дорад».

¹⁵Ir, uždėjęs ant jų rankas, Jis iš ten išėjo.

¹⁵Ва дастҳои Худро бар онҳо ниҳода, аз он ҷо равона шуд.

¹⁶Ir štai vienas, prie Jo priėjęs, klausė: “Gerasis Mokytojau, ką gero turiu daryti, kad turėčiau amžinąjį gyvenimą?”

¹⁶Ва инак, яке назди Ӯ омада, гуфт: «Эй Ӯстоди Некӯ! Чӣ кори нек кунам, то ки ҳаёти ҷовидонӣ ёбам?»

¹⁷Jis jam atsakė: “Kodėl vadini mane geru? Nė vieno nėra gero, tik vienas Dievas. O jei nori įeiti į gyvenimą, laikykis įsakymų”.

¹⁷Ба вай гуфт: «Чаро Маро некӯ мегӯй? Хеҷ кас некӯ нест, чуз Худои ягона. Лекия агар мехоҳӣ дохили ҳаёт шавӣ, аҳкомро нигоҳ дор».

¹⁸Tas paklausė Jo: “Kokių?” Jėzus atsakė: “Nežudyk, nesvetimauk, nevok, melagingai neliudyk;

¹⁸Ба Ӯ гуфт: «Кадом аҳкомро?» Исо гуфт: «Қатл накун; зино накун; дуздӣ накун; шаҳодати бардурӯғ надеҳ;

¹⁹gerbk savo tėvą ir motiną; mylėk savo artimą kaip save patį”.

¹⁹«Падару модаратро иззат намо; ва ёри худро мисли худ дӯст бидор». _

²⁰Jaunuolis Jam tarė: “Viso to laikausi nuo savo jaunystės. Ko dar man trūksta?”

²⁰Ҷавон ба Ӯ гуфт: «Ҳамаи инро ман аз кӯдакӣ нигоҳ доштаам; дигар чй камбудӣ дорам?»

²¹Jėzus atsakė: “Jei nori būti tobulas, eik, parduok, ką turi, išdalink vargšams, ir turėsi turtą danguje. Tada ateik ir sek paskui mane”.

²¹Исо ба вай гуфт: «Агар хоҳӣ комил шавӣ, рафта, ҳар он чи дорй, бифурӯш ва ба мискинон бидеҳ; ва дар осмон ганҷе хоҳй ёфт; ва омада, Маро пайравӣ кун».

²²Išgirdęs tuos žodžius, jaunuolis nuliūdęs pasitraukė, nes turėjo daug turto.

²²Чун ҷавон ин суханро шунид, ғамгин шуда, рафт, чунки молу мулки бисьер дошт.

²³Tada Jėzus tarė savo mokiniams: “Iš tiesų sakau jums: turtingas sunkiai įeis į dangaus karalystę.

²³Ва Исо ба шогирдони Худ гуфт: «Ба ростй ба шумо мегӯям, ки ба Малакути Осмон даромадани сарватдор душвор аст;

²⁴Ir dar kartą jums sakau: lengviau kupranugariui išlįsti pro adatos ausį, negu turtingam įeiti į Dievo karalystę”.

²⁴«Ва боз ба шумо мегӯям: аз сӯрохи сӯзан гузаштани шутур осонтар аст аз он ки сарватдор ба Малакути Худо дохил шавад».

²⁵Tai išgirdę, Jo mokiniai labai nustebo ir klausė: “Kas tada gali būti išgelbėtas?”

²⁵Чун шогирдон инро шуниданд, бағоят дар ҳайрат шуда, гуфтанд: «Пас кй метавонад наҷот ёбад?»

²⁶Jėzus pažvelgė į juos ir tarė: “Žmonėms tai neįmanoma, bet Dievui viskas įmanoma”.

²⁶Исо ба онҳо нигоҳ карда, гуфт: «Ба одамизод ин ғайриимкон аст, лекин ба Худо ҳама чиз имконпазир аст».

²⁷Tada Petras Jį paklausė: “Štai mes viską palikome ir sekame paskui Tave. Kas mums bus už tai?”

²⁷Он гоҳ Петрус дар ҷавоби Ӯ гуфт: «Инак, мо ҳама чизро тарк карда, Туро пайравӣ намудаем; подоши мо чӣ хоҳад буд?»

²⁸Jėzus jiems atsakė: “Iš tiesų sakau jums: atgimime, kai Žmogaus Sūnus sėdės savo šlovės soste, jūs, mano sekėjai, irgi sėdėsite dvylikoje sostų, teisdami dvylika Izraelio giminių.

²⁸Исо ба онҳо гуфт: «Ба ростӣ ба шумо мегӯям, шумо, ки Маро пайравӣ намудаед, дар умри дубора, вақте ки Писари Одам бар тахти чалоли Худ биншинад, шумо низ бар дувоздаҳ тахт нишаста, бар дувоздаҳ сибти Исроил доварӣ хоҳед кард;

²⁹Ir kiekvienas, kas paliko namus ar brolius, ar seseris, ar tėvą, ar motiną, ar žmoną, ar vaikus, ar laukus dėl mano vardo, gaus šimteriopai ir paveldės amžinąjį gyvenimą.

²⁹«Ва ҳар кӣ аз баҳри исми Ман хонаҳо, ё' бародарон, ё хоҳарон, ё падар, ё модар, ё зан, ё фарзандон, ё амлокро тарк кунад, сад чандон хоҳад ёфт ва вориси ҳаёти ҷовидонй хоҳад шуд;

³⁰Tačiau daug pirmųjų bus paskutiniai, ir paskutiniai­pirmi”.

³⁰«Лекин басо аввалин, ки охирин хоҳанд шуд, ва охирин - аввалин».